– Grojate gitara, tėtis – violončele, kokiais instrumentais grojo ankstesnės jūsų šeimos kartos?
– Mano močiutė Aldona Lipčiūtė buvo pianistė, studentų mylima pedagogė. Dar ir dabar sutinku jos mokinių, kurie dalijasi tik šilčiausiais atsiminimais apie ją.
Močiutės mama Marija Lipčienė buvo operos atlikėja (mecosopranas), mokslus baigė Paryžiuje, yra sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, tarp kurių bendri darbai su tokia to meto žvaigžde kaip Fiodoras Šaliapinas.
– Kodėl pasirinkote gitarą?
– Gitara mano gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai, kai svečiuodamasis pas giminaičius ant spintos pamačiau gulinčią pusiau paslėptą seną gitarą. Paprašiau ją pačiupinėti, norėjau išgauti kokius nors garsus (tuo metu mokiausi fortepijono klasėje, bet vis tiek labai knietėjo pirštais paliesti stygas).
Namų, kuriuose svečiavausi, šeimininkė papasakojo, kad gitara dažniausiai grojama tada, kai šventė tampa per linksma, o dainos per garsios. (Juokiasi.) Pamačiusi mano susidomėjimą, ji netgi paprašė, kad tą gitarą kuo greičiau išsivežčiau, norėjo, kad šventės būtų ramesnės.
Būdamas paauglys pradėjau savarankiškai mokytis groti, žavėjausi gitaromis atliekama muzika ir, žinoma, instrumento suteikiamu dideliu merginų dėmesiu. Vėliau susidomėjimas klasikiniu repertuaru virto į susižavėjimą, nuo tada pradėjau mokytis daug rimčiau.
Vienu metu turėjau ir elektrinę gitarą, esu kelis kartus pasirodęs su nedidele grupe mokyklos renginiuose, tačiau tas instrumento tipas didesnio susidomėjimo nesukėlė. Kai rimtai užsiimi klasikine gitara, kitokioms nebelieka laiko.
– Ar galite suskaičiuoti, kiek kartų jau esate koncertavęs?
– Dar būdamas mokinys, studentas kruopščiai skaičiuodavau kiekvieną pasirodymą, džiūgaudavau pasiekęs pirmą, vėliau antrą, trečią ir t. t., tačiau baigęs studijas nusprendžiau imtis tik tokių projektų ir koncertų, kurie mane patį iš tikrųjų sudomindavo ir intriguodavo.
Tai buvo laikas, kai ėmiau daug labiau vertinti ne skaičius, o likusius išgyvenimus, prisiminimus, su pasirodymais aplankytas šalis (kurių yra apie trisdešimt Europoje ir Azijoje), nepamirštamas koncertų sales bei festivalius (Berlyno filharmonija, Varšuvos karalių rūmai, Londono „Southbank center“, Pekino „Forbidden City Concert Hall“, „Paganini“, „Iserlohn“ muzikos festivaliai ir daug kitų).
– Ar grojant pasitaiko traumų?
– Traumos ar patempimai instrumentininkams yra dažni, deja, aš nesu išimtis. Yra buvę atvejų, kai gelbėjo tik stiprūs vaistai, išgerti prieš koncertą, nes nežinau, ar būtų pavykę užbaigti pasirodymą.
Liūdniausia, kad vieną kartą pasitempus to padariniai dažniausiai lieka visam laikui. Tenka prie to prisitaikyti. Tokiais atvejais belieka kiek įmanoma labiau įsijausti į muziką ir nuoširdžiai groti.
– Su kokiais iššūkiais susiduria gitaristas?
– Mano manymu, vieni didžiausių klasikinės gitaros iššūkių susiję su garsu. Klasikinė gitara – tai vienas subtiliausių koncertinių instrumentų ir vienas iš nedaugelio, kurio garsą atlikėjas suformuoja tiesiogiai prisiliesdamas prie stygų. Dėl to net mažiausi pokyčiai – drėgmė, pirštų pagalvėlių, nago būklė – gali neatpažįstamai pakeisti garsą.
Klasikinė gitara garsumu negali prilygti tokiems instrumentams kaip fortepijonas, styginiai ar daugelis pučiamųjų, todėl vienas didžiausių iššūkių gitaristui atlikti muziką taip, kad įsiklausymas, reikalingas priimti subtilesnį skambesį, klausytojui pasirodytų ne kaip trūkumas, o kaip didžiausias privalumas.
– Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
– Turbūt esu vienas tų muzikantų, kuriems geriausia muzika yra tyla. Repeticijų, koncertų, pedagoginio darbo metu garsų būna tiek daug, kad paskui geriausias dalykas yra pusdienis čiulbančioje ir ošiančioje gamtoje.
Antra vertus, muziką mėgstu visokią, nemanau, kad muzikos stilius nusako jos gerumą.
– Šiuo metu dalyvaujate operos „Liuterio durys“ spektakliuose. Kaip vertinate šį kūrinį?
– Drąsiai galiu teigti, kad tai fantastiškas kūrinys. Pirmiausia labai džiaugiuosi galėdamas būti šio nuostabaus kūrinio pirmųjų atlikimų dalis ir iš arti matyti daugybės žmonių nuoširdžiomis pastangomis sukuriamą tokį rezultatą, koks pasiekia žiūrovą ir klausytoją.
Tezių opera „Liuterio durys“ yra puikus, įtikinantis kompozitoriaus ir libreto autoriaus sudėliotas pasakojimas apie krikščionybės dramą, kurioje atsiskleidžia drąsa, palaikymas, tikrumas, paprastumas, nuoširdus tikėjimas, abejonė, tuštybė ir ciniškas veidmainiavimas.
Man, daugiausia kamerinės muzikos atstovui, nuostabu matyti, kiek daug varžtelių ir sraigtelių kartu turi darniai suktis, kad šis kūrinys taptų toks, koks yra.
Būdamas gitaros patriotas, negaliu nesidžiaugti, kad kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir vėl nepamiršo gitaros bei dar kartą papildė šio instrumento originalų lietuviškąjį repertuarą. Mane žavi jo sprendimas vietoje orkestro pasitelkti instrumentų kamerinę grupę ir ne tik sukurti savitą bei įsimenantį skambesį, bet ir šiuo sprendimu atliepti pačios informacijos idėjas.
Mano nuomone, šis sprendimas taip pat leidžia dar subtiliau ir įtikinamiau atsiskleisti visų solistų sukurtiems personažams. Vien ko verti Liudo Mikalausko ir Rafailo Karpio neužmirštami vaidmenys! Vienintelis mano gailestis tas, kad grodami orkestro duobėje negalime kaskart pamatyti šių fantastiškų pasirodymų.
– Ar jūsų partija šioje tezių operoje sudėtinga?
– Kompozitorius G.Kuprevičius puikiai pažįsta gitarą, yra ne kartą jai rašęs, todėl man tekusi partija parašyta profesionaliai ir įtikinamai.
Manau, kad G.Kuprevičiui pavyko išgauti tokį skambesį, kokio jis ir norėjo. Būna sunku mokytis ir groti prastą, blogai parašytą muziką, o mokytis gitaros partiją operoje „Liuterio durys“ buvo tikrai malonus iššūkis.
Tezių opera „Liuterio durys“. Balandžio 25 d. 19 val. Kaunas, „Girstučio“ kultūros centras.
Balandžio 29 d. 19 val. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centras „Žvejų rūmai“.
Pusvalandį iki spektaklio pradžios publika kviečiama į susitikimą su operos kūrėjais kompozitoriumi G.Kuprevičiumi ir rašytoju H.Kunčiumi.
