Tarp jų – viename pirmųjų savo profesionaliosios scenos vaidmenų būtent Vilniuje debiutavusi Marija Nazarova, prieš kelis metus su VCO pasirodžiusi „Jono & Gretos“ spektakliuose. Per pastaruosius trejus metus ji spėjo ne tik įsitvirtinti legendinėje Vienos operoje, bet ir debiutuoti Maskvos Didžiajame bei Milano „La Scala“ teatruose.
Prieš kelias dienas 30-metį atšventusi solistė labai džiaugėsi galėdama grįžti į Vilnių Despinos vaidmeniui ir jau planuoja aplankyti savo mėgstamas Vilniaus vietas. Su Marija kalbėjomės apie viską, kas jai nutiko po debiuto Vilniuje.
- Mes jus labai ryškiai prisimename iš „Jono & Gretos“ spektaklių, o kaip jūs prisimenate Gretos vaidmenį, repeticijas?
Buvo įdomu repetuojant kartu galvoti mizanscenas, ieškoti vaidybos, personažų niuansų. Tai buvo premjera, ir jaučiau, kad spektaklis – mūsų visų bendras darbas. Visų santykiai buvo labai geri: su dainininkais, dirigentu ir režisieriumi. Visi tokie jauni... Ir tiek daug juokėmės. Iki ašarų. Vis išradinėjome naujus pokštus... Buvo labai linksma, nors repetavome tikrai daug.
Smagu dalyvauti spektaklio kūrime nuo pat pradžių, kai gali daug prie jo prisidėti. Tiesa, aš pati, ateidama vaidinti į jau pastatytą spektaklį taip pat stengiuosi pasiūlyti kažkokių idėjų. Žinoma, nieko nebruku, bet jeigu mano mintys tinka, režisieriai leidžia improvizuoti, o kartais net kiek peržengti ribas mizanscenose. Kodėl gi ne?
- Lyginant su „Jonu & Greta“ šiandien jūs esate pasiekusi jau visai kitą profesinį lygį.
- Taip, nuo tada įvyko labai didelis šuolis mano karjeroje. Praėjo bene treji metai, – juk „Jonas & Greta“ buvo mano startas.
Tada dar mokiausi Vienos konservatorijoje ir net nežinojau, kas manęs laukia, ar apskritai kas nors pavyks, ar priims mane kas į profesionalųjį teatrą. Buvo daug abejonių, baimių ir nepasitikėjimo savimi, bet niekada nepraradau optimizmo, daug dirbau.
Tiesą sakant, daug ką mano gyvenime lėmė sėkmė. Po „Jono & Gretos“ dainavau nedidelį vaidmenį Vienos „Volkstheater“, kur mane pastebėjo vienas agentas ir pakvietė dainuoti Miunchene. Vėliau per kažkokį atsitiktinumą Vienos operos vadovas nusprendė pasiklausyti konservatorijos studentų, ir aš jam patikau, – mane vienintelę jis pakvietė dirbti teatre, nes kaip tik tuo metu dėl artistės nėštumo atsirado laisva vieta mano balso solistei.
O visai neseniai ta pati dainininkė koncertavo „La Scala“ teatre ir susirgo. Aš tuo metu dainavau Vienos operoje. Lyg tyčia dirigentas Corneliusas Meisteris, su kuriuo dirbau, tuo pat metu keitė „La Scala“ susirgusį kolegą.
Jis mane mėgo, todėl rekomendavo vietoje „iškritusios“ solistės. Žodžiu, daug sutapimų lėmė, kad aš debiutavau „La Scala“ Adelės vaidmeniu. Tarsi koks angelas sargas būtų praskridęs.
Laiku pasitaikė ir Despinos vaidmuo Vilniuje – iš karto sutikau, nes pavasarį Vienos operoje kaip tik beveik neturėjau pasirodymų, – viską sudainavau pirmoje sezono pusėje.
- Įtikėjote likimu?
- Manau, kad taip. Nors ir baugoka sakyti, bet man daug kartų nusišypsojo sėkmė. Gal tai užsidirbau praeitame gyvenime, o gal mano tėvai man tai uždirbo?
Papasakosiu dar vieną istoriją, kaip debiutavau būtent Despinos vaidmeniu Maskvos Didžiajame teatre. Vienas vokalo pedagogas prieš 12 metų man yra sakęs, kad neturėčiau dainuoti operoje, nes neturiu tam duomenų.
Tada man buvo penkiolika, ir mano reakcija buvo priešinga – tik dar labiau užsispyriau, nusprendžiau įrodyti sau ir kitiems, kad priklausau operos pasauliui ir esu jo verta.
Su tuo pedagogu visai nebendravome. Laikui bėgant, jis įsitvirtino ir įsteigė savo operos studiją prie Didžiojo teatro, tapo žymiausiu vokalo pedagogu Maskvoje. Jo nuosprendis mane visą laiką slėgė lyg mazgas, kurį reikia išpainioti. Todėl po perklausos Vienos operoje (dar nežinojau, kad esu priimta) nusprendžiau sudalyvauti ir Maskvos Didžiojo teatro perklausoje.
Tas pedagogas manęs nebuvo girdėjęs 12 metų – buvo labai įdomu, ar jis mane apskritai pažins. Jau buvau nuėjusi tam tikrą kelią: baigusi Rusijos teatro meno universitetą (GITIS), mokiausi Zalcburge, buvau pradėjusi karjerą užsienyje. Taigi padainavau. Man atrodo, jis mane pažino. Praėjau į antrą ir trečią turus.
Kai vėliau susitikome, jis manęs paklausė, kaip man pavyko tiek pasiekti, kur išmokau kartu dainuoti ir vaidinti, išgyventi vaidmenį. Atsakiau, kad mokiausi GITISe, bet jis atšovė, kad niekas iš GITIS‘o taip nevaidina kaip aš. Tada pasakiau jam savo pedagogės vardą ir jis pasiūlė jai darbą Didžiajame teatre, kur dabar veda įgūdžių tobulinimo pamokas.
Tiesa, vaidmens, dėl kurio vyko perklausa, aš negavau, bet mane pakvietė repetuoti Despiną. Taip parengiau šį vaidmenį. Buvo labai smagu, man daug reiškė pasirodyti tėvynėje, Maskvos didžiajame teatre, savo pedagogams, draugams, tėvams ir artimiesiems.
- Graži istorija. Kolegos gali jums pavydėti ir darbo Vienos operoje. Juk tai vienas garsiausių operos teatrų pasaulyje. Kuo jis skiriasi nuo kitų teatrų, kuriuose jums teko dirbti?
- Vienos opera unikali tobula teatro akustika ir fantastišku orkestru, kuris žinomas visame pasaulyje kaip Vienos filharmonijos orkestras. Ten nėra lengva dainuoti, nes muzikantai kartais leidžia pajusti, kad ne tu esi svarbiausias scenoje.
Vienos operoje kartais susidaro įspūdis, kad ne orkestras akompanuoja dainininkams, o dainininkai orkestrui. Kai atvykstu į bet kurį kitą teatrą, iš karto pajuntu, kad orkestras – kitokio lygio nei Vienoje.
Būtina turėti stiprią valią, daug energijos, kad būtum viename lygmenyje su šiuo legendiniu kolektyvu. Man teko pratintis su juo dainuoti. Be to, orkestras groja gana garsiai. Man pasisekė, kad mano balsas skardus, perskrodžia orkestrą, bet yra dainininkų, kuriems tai nepavyksta. Vienos operos akustika maloni, girdėti aidas. Pavyzdžiui „La Scala“ aido nėra.
Žinoma, šis teatras ypatingas ir tuo, kad jame pasirodė daug didžių artistų. Iki šiol gyvuojančiame „Kaukių baliaus“ pastatym prieš 40 ar 50 metų dainavo L.Pavarotti. Kai debiutavau Adelės vaidmeniu, gavau Editos Gruberovos kostiumą, – jos vardas buvo ant kuodelio, kurį man rišo ant galvos. Otto Schenkas spektaklį pastatė būtent jai.
Kur beprisiliestum – istorija. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad čia dirbu. Tačiau pamažu viskas tapo aišku, įprasta, – beveik kaip namie. Čia kasdien jaučiuosi laiminga. Būtent Vienos operoje visada svajojau dainuoti – ne „La Scala“ ar „Metropolitan Opera“.
- Vienoje Mozartas – visur, pradedant šokoladukais. Ar jis artimas jūsų širdžiai?
- Taip, jo muzika švari kaip krištolas, kaip gėlas šaltinis. Ir puikiai tinka būtent mano balsui. Manau, kiekvienas dainininkas privalo mokėti dainuoti Mozartą. Net galingus balsus sveika pamankštinti jo muzika – ji kaip ant delno parodo visas balso technikos klaidas, netikslumus.
- Despiną Mozarto operoje „Visos jos tokios“ jau dainavote Maskvoje ir Vienoje. Kuo ji skyrėsi šiuose teatruose?
- Vienur ir kitur buvo klasikinės kūrinio interpretacijos, taigi gana panašios. Be to, abu kartus turėjau greitai įsilieti į spektaklius: Maskvoje – per dvi savaites, Vienoje – tik per vieną dieną, nes teko skubiai pakeisti susirgusią solistę. Nebuvo kada kurti kitokios Despinos – Vienoje atkūriau Maskvos versiją. Tačiau, aišku, kiekvienas spektaklis turi savo niuansų ir poteksčių.
Vilniuje norėčiau sukurti kažką visiškai naujo. Despinos nevaidinau jau porą metų, o vaidmenų buvo daug, taigi ir medžiagos turiu daug.
- Apie ką dabar svajojate?
- Dažniau būti su mylimais žmonėmis. Profesiniame lauke lyg ir viskas nusistovėjo, nebeliko baimės, kad gali kažkur nepriimti, nepakviesti. Kitą savaitę man sukaks 30 metų, tad su amžiumi ateina ir atitinkami norai. Pastarąjį dešimtmetį siekiau karjeros, o dabar žvilgsnį kreipiu į asmeninį gyvenimą. Norisi šeimos, gyvenimiškų džiaugsmų.
