Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertuosianti solistė sako, kad argentiniečių kompozitoriaus Alberto Ginasteros Koncerte arfai lyriškos romantikos tikėtis neverta – vietoje to arfa pulsuos argentinietišku temperamentu, karščiu ir energija.
Antrojoje koncerto dalyje simfoninės muzikos mylėtojams Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Ričardo Šumilos, atliks tikrą klasikos brangakmenį – vieną žymiausių Piotro Čaikovskio Ketvirtąją simfoniją.
– Joana, kuo jus labiausiai žavi arfa?
– Labiausiai žavi tai, kad šis instrumentas visada gražiai skamba. Ką begrotum, kokius intervalus stygomis užkabintum, jie visada žavūs ir malonūs ausiai.
Aš pati patiriu didžiausią malonumą, kai kas nors iš šalies (dukterėčios, draugai, kiti interesantai) nesusipažinę su arfos grojimo specifika pabando prakalbinti instrumentą. Tokiais momentais sustingstu ir nuoširdžiai mėgaujuosi arfos skleidžiamais garsais, kurie neturi jokios tvarkos ar formos, o vis tiek suvibruoja mano vidinėmis stygomis.
– Balandžio 20 d. Vilniaus kongresų rūmuose kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu R. Šumilos, atliksite argentiniečių kompozitoriaus A. Ginasterso koncertą arfai, op. 25. Papasakokite plačiau, kuo jums įdomus šis kūrinys?
– Įdomu tai, kad A. Ginastera buvo linkęs rašyti koncertus tradiciniams instrumentams – smuikui, fortepijonui, violončelei. Bet štai 1956 m. atsiranda koncertas arfai.
Tokį kompozitoriaus pasirinkimą galima sieti su tuo, kad jis labai žavėjosi argentiniečių liaudies muzika, kurioje gitara atlieka labai svarbų vaidmenį, o arfos ir gitaros skambesys yra kažkuo panašūs. Mane visada žavi muzika, kurioje jaučiamas nacionalinis koloritas.
Būtent šiame koncerte labai ryškiai atsispindi A. Ginasteros posūkis naudoti folkloro kalbą ne tiesiogiai, o įpinant ją į šiuolaikiniu komponavimo principu pagrįstą muzikos kūrimą, panašiai kaip tai darė vengrų kompozitorius Béla Bartókas – antroji koncerto dalis asocijuojasi su šio kompozitoriaus idėjomis.
Pirmoji ir trečioji dalys buvo įkvėptos argentiniečių kaimo šokių konkurso, kuris vadinamas malambo ir kuriame šoka vyrai. Tai šiek tiek ironiška – juk arfa dažniausiai groja moterys (šypsosi). Koncertas arfai kelia nemažai techninių iššūkių arfininkui, tačiau tuos iššūkius norisi priimti dėl netradicinės orkestruotės – kompozitorius naudoja daug Lotynų Amerikos mušamųjų instrumentų, kurie įsuka atlikėją į karščio ir energijos kupiną šėlsmą.
A. Ginastera koncertas arfai ypatingas tuo, kad nėra tradicinis romantinę arfą atskleidžiantis kūrinys – arfa čia daugiau pristatoma kaip nacionalinis argentiniečių instrumentas, kupinas intriguojančių techninių išraiškos priemonių.
– Kažkada buvusi karališkuoju instrumentu, dabar arfa retai girdima solo su simfoniniu orkestru. Kokios priežastys lėmė tokį arfos vaidmens pasikeitimą muzikos pasaulyje?
– Koncertų arfai solo su orkestru nėra parašyta labai daug. Kaip solinis, kamerinei sudėčiai priklausantis instrumentas arfa pasaulyje skamba tikrai dažnai, tačiau priešais orkestrą pastatoma tik ypatingomis progomis.
Apskritai, pasauliniu mastu palyginus smuiko arba fortepijono atlikėjų ir arfininkų skaičių, matysime, kad pastarasis yra žymiai mažesnis. Matyt, todėl proporcingai mažiau kartų matome šį karališką instrumentą didžiojoje scenoje, vystant dialogą su orkestru.
– Papasakokite apie savo koncertinę veiklą. Ar dažnai tenka arfos muziką pristatyti užsienyje?
– Po aštuonerius metus trukusių studijų ir intensyvių koncertų užsienyje sugrįžau į Lietuvą ir jau porą metų koncentruojuosi į arfos meno populiarinimą būtent gimtojoje šalyje. Daug koncertuoju kaip solistė, kuriu įvairius kamerinės muzikos projektus, o kartu su seserų ansambliu „Regnum Musicale“ pristatome koncertus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Esu be galo laiminga, kad galiu pati formuoti sau malonias programas ir groti pasaulyje gan dažnai atliekamus kūrinius, kurie Lietuvoje skamba pirmą kartą.
Pavyzdžiui, Lietuvoje esu atlikusi žinomų kompozitorių – C. Reinecke, W. Lenaerts, A. Ginastera, G. Pierne – koncertų arfai ir orkestrui premjeras, taip pat pristatau įvairius kamerinės muzikos kūrinius. Tai labai džiugina.
– Kas jums sunkiausia grojant arfa ir būnant scenoje?
– Manau, kad scena pati savaime yra sunki užduotis bet kokį muzikos instrumentą valdančiam atlikėjui. Tai daug jėgų, atsidavusio darbo, valios, meilės reikalaujanti specialybė, tad lipant į sceną visada lydi jaudulys, kuriame slypi noras per tas kelias ar kelias dešimtis minučių pasidalinti viskuo, kas buvo atrasta ilgo proceso metu, kuris gali trukti net metus.
Atlikėjui tenka didi užduotis – įtikinančiai papasakoti įvairiausias muzikines istorijas taip, kad abejingų neliktų, virsti įvairiausiais personažais, nepamirštant savasties.
Ne paslaptis, kad arfa yra toks instrumentas, kuris dėl savo konstrukcijos su septyniais pedalais, keičiančiais garso aukštį, didžiulės stygų įtampos, nuo kurios jos dažnai nutrūksta, kelia daug techninių iššūkių.
Todėl viena iš didžiausių užduočių yra pasileisti į muzikinių istorijų pasakojimą, pamiršus visas „buitines“ problemas.
– Yra kalbama apie teigiamą arfos muzikos poveikį sveikatai. Gal galite papasakoti apie tai plačiau?
– Arfos garsai yra ypatingai artimi žmogaus sielai. Šio instrumento skleidžiamas sakralumas, pakilumas susijęs su mūsų vidumi, dvasine ramybe, šiluma ir jaukumu. Plačiai kalbama ir apie gydomąjį arfos poveikį žmogui, arfos garsų terapiją. Ne veltui šis instrumentas vadinamas dieviškuoju.
Arfininkės Joanos Daunytės ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Joana Daunytė: dangiškoji arfa“ įvyks balandžio 20 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“, Vilniaus kongresų rūmų ir Kauno valstybinės filharmonijos kasose.
