– Esate garsios Boriso Ščiukino teatro mokyklos alumnė, dirbate J.Vachtangovo teatre Maskvoje, esate pastačiusi keturis spektaklius (vieną jų – Bulgarijoje). Šiuo metu režisuojate Lietuvoje, Vilniaus mažajame teatre. Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Žinote, mane gąsdina tai, kad man čia labai patinka. Mano lietuvių kolegų rūpestis iš manęs atima jausmą, kad esu svetimoje šalyje, ištirpdo vienatvę, liūdesį, šaltį. Man nevieniša, neliūdna, nešalta, man Lietuvoje – įdomu.
– Jūsų kelias į režisūrą nebuvo tiesus. Papasakokite šią labai intriguojančią istoriją apie profesijos paieškas.
– Aš ilgai ėjau link režisūros. Iki jos metus studijavau dailę, dvejus metus aktoriaus meistriškumą, dar metus krimtau teatro kritikos mokslus. Ilgai ieškojau savęs ir paieškoms išbarsčiau net ketverius metus, už kuriuos galėčiau gauti „paieškų bakalaurą“.
Profesijos pasirinkimas – tai likimo pasirinkimas. Aš pasirinkdavau ir po metų ar dvejų savęs paklausdavau: „Ar galėsiu šia profesija užsiimti visą savo gyvenimą?“ Atsakymas turėjo būti konkretus: „taip“ arba „ne“. Tris kartus atsakymas buvo „ne“ ir aš išėjau. Ir studijuodama režisūrą lagaminus kroviausi kokius keturis kartus. Ir tada savęs paklausdavau: „Ar aš galėsiu gyventi be režisūros?“. Atsakymas buvo „Ne“. Dėl to ir likau.
– Mokėtės pas garsų režisierių Rimą Tuminą. Ką prisimenate iš studijų metų, juolab kad po baigimo praėjo dar visai nedaug – vos pusantrų metų...
– Pas jį užsigrūdinau. Buvau mergaitė iš Kazachstano, kuri siekia vyriškos profesijos ir nori išlikti moteris. Jaučiausi tarytum berniukas, kurį visi mušė. Siekiau būti geriausia, nenorėjau, kad manęs gailėtų.
Kai trečiame kurse pastačiau „Freken Juliją“, R.Tuminas ją „užmušė“. Jis sustabdė mano spektaklį. Tris valandas jis mėsinėjo spektaklio ištrauką iki mikronų. Artistai visą laiką laikė mane už rankų. Aš verkiau. Tąsyk mano galvoje buvo viena mintis: „Išeinu. Viskas“.
Bet ryte susiėmiau (juk esu mergina iš Šiaurės, manęs taip lengvai nepalauši) ir atėjau į kursioko spektaklio peržiūrą. Niekas nesitikėjo, kad aš ateisiu, o aš atėjau. R.Tuminas man ištiesė ranką ir paklausė: „Nenumirėt?“, o aš jam atsakiau: „Nesulauksit.“
Jūs – stipri! Įsivaizduokite kalną. Kai jame atsiranda įskilimas, iš pradžių atrodo, kad jis grius. Bet pasirodo vanduo. Atsiveria krioklys. Įvyksta gamtos stebuklas.
Įvyksta ir mokytojų ir mokinių bendravimo stebuklas: vieniems reikia gero žodžio, kitiems – spaudimo. Rusijoje visi meistrai žiaurūs, mano mokytojas mažiau žiaurus nei kiti. Maža to, jis moka įskelti kalnus, atverti krioklius.
– Jūsų mokytojas apie jus sako: „Gulnaz gali nustebinti. Ne rebusais ir galvosūkiais, o teatrališkumu. Ji moka pasakoti istoriją: vaizdžiai, aiškiai, atvirai. Net du jos spektakliai („Paryžiuje“, „Freken Julija“) rodomi J.Vachtangovo teatre. Todėl drąsiai sakau, – ji gali nustebinti.“ Ar galite?
– Lietuvoje jūs turite tiek gerų režisierių, tiek gerų spektaklių. Čia neturiu net kuo nusivilti! Dažnai savęs paklausiu – o kuo aš jus nustebinsiu? O gal nestebinsiu? Gal tiesiog dirbsiu ir padovanosiu žiūrovui ką nors gera? Gal tiesiog turiu džiaugtis tuo, kas čia sukurta, ir siekti atitikti jūsų pasiektą teatrinį lygį.
Mano arkliukas – proza. Ji mane renkasi. Statau jau ketvirtą spektaklį pagal prozą. Gal dėl to, kad moku su ja dirbti, nors tai ganėtinai sunku. Man patinka kurti spektaklius konstruktorius. Man patinka kurti kompoziciją. Tai leidžia jaustis laisvai, rizikuoti...
– Esate stačiusi spektaklius pagal Ivaną Buniną, Augustą Strindbergą, Aleksandrą Gribojedovą, Stefaną Zweigą. Šįkart jus sudomino vienas žymiausių XXa. vokiečių rašytojų, kuris vienu metu įkvėpimo sėmėsi ir Nidoje. Kuo kūrėją iš Kazachstano sužavėjo Th.Manno kūryba?
– Man patiko jo nepaprastai graži, turtinga kalba. Sužavėjo filosofiniai pamąstymai apie gyvenimą, apie šviesų kelią į mirtį. Visa tai nutvieksta išskirtine šviesa. Th.Mannas atrodo paprastas, tačiau yra sudėtingas. Bet svarbiausia, jis – aiškus. Tai man labiausiai ir patinka.
– Spektaklį kuriate pagal ankstyvąsias Th.Manno noveles „Mirtis“, „Nusivylimas“, „Valia būti laimingam“, „Laimė“, „Kerštas. Novelistinė studija“. Pavadinimai tarytum išduoda, apie ką bus spektaklis. Vis dėlto – kokia pagrindinė spektaklio tema?
– Meilė. Jam – 23-eji, jai – 19-ka. Tai spektaklis apie tokią meilę, apie kokią slapčiomis svajoja kiekvienas jaunas žmogus.
Dar viena svarbi tema – mirtis. Mirtis kaip kaprizas: kuo labiau prie jos artėji, tuo aštriau jauti gyvenimą. Su ja reikia draugauti. Jos nereikia bijoti. Jos galima laukti kaip draugo. Pasitikti atviromis rankomis. Žinoti, kad ji dovanos tau antrą gyvenimą.
Spektakliu norisi suprasti šalia esančių žmonių vertingumą. Žmonių, kurie įžiebia mumyse laimės kibirkštį. Mylimųjų, kuriuos sutinkame ir prarandame. Kai kas tai ir vadina gyvenimu, o kai kas – mažytėmis mirtimis. Mes kalbame ne apie fizinę mirtį, o tiesiog apie pabaigą.
– Esate minėjusi, kad Th.Mannas labai kinematografiškas, jį sunku atverti „teatro raktu“, tiesa?
– Th.Manną reikia pajusti. Žinote tą jausmą, kai esi svetimuose namuose, kurių šeimininko dar nesi matęs, bet jau gali suprasti, kieno čia gyvenama: erdvė tarsi pripildyta tam tikrų to meto kvapų, garsų. Taip ir šiame spektaklyje – svarbiausia bus sukurti atmosferą. Teatro balsas čia turės būti švelnus. O vaidyba – taiki, rami, atsargi.
– Th.Manno kūryboje labai svarbi muzika. Visi jo herojai vienaip ar kitaip susiję su muzika. Jeigu jūsų spektaklis būtų muzikos kūrinys, kas tai būtų?
– Vienišas, sulūžęs pianinas. Tu nori sugroti melodiją septyniais klavišais, o goji tik keturiais...
