Rudenį sukaks 45 metai, kai pasaulį išvydo pirmoji talentingo menininko premjera. Per tą laiką režisierius spėjo sukurti daugiau nei šimtą Lietuvoje ir užsienyje žinomų spektaklių, tarp kurių yra didžiulio populiarumo sulaukęs miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“, istorinė drama „Karalienė Luizė“ ir netrukus turnė po Lietuvos miestų sales pradėsianti tezių opera „Liuterio durys“.
– Kodėl pasirinkote režisūrą, o ne aktorystę?
– Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad esu iš medikų šeimos ir mano kelias, savaime suprantama, turėjo būti šiek tiek kitoks. Anuomet Kauno Komjaunimo vidurinėje mokykloje (dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje) išvijome choro solistą su raudona vėliava, kuris norėjo statyti idėjinį veikalą, ir pats šimtadienio proga parašiau scenarijų ir pastačiau veikalą „Apie žmogų juodą ir baltą 70“.
Jame Fryderyką Chopiną vaidino dabar Lietuvoje garsus kompozitorius Mindaugas Urbaitis, žmogaus Juodo vaidmenį atliko dabar žinomas gydytojas, habilituotas mokslų daktaras Limas Kupčinskas, o žmogų Baltą vaidinau aš. Man pačiam neatrodė, kad aš, kaip aktorius, esu įdomus, tam reikia fizinio grožio. Aš buvau labiau skaitantis , todėl režisūra man buvo artimesnė.
Mano tėtis netgi yra surengęs keletą susitikimų su aktoriais, kurių karjera nepasisekė. Jis norėjo, kad pamatyčiau, koks sunkus ir sudėtingas jų gyvenimas. Susitikimai neišgąsdino, todėl tėtis pasakė, kad jeigu joji į pragarą, tai jok ant gero arklio, ir patarė važiuoti į Anatolijaus Lunačiarskio valstybinį teatro meno institutą Maskvoje. Taip įstojau į režisūros fakultetą, kuriame supratau, kad aktorius, šiaip ar taip, yra priklausomas, todėl pasirinkau režisieriaus, lyderio poziciją.
– Kaip mąsto teatro režisierius?
– Režisūra yra žmogotyra, tai – dvasinės infrastruktūros kūrimas. Visuomenė gyvena akivaizdžiai matomomis šalies problemomis ir rūpesčiais, bet yra dalis gilesnių, žmogiškų temų, kurios lieka nepaliestos. Kai susiduriu su jomis, noriu turima medžiaga pasidalyti su visuomene.
Dažnai jaučiuosi kažkur tarp tikrovės ir fantazijos. Vaizduotė yra svarbiausias skiriamasis teatralų ir menininkų bruožas. Baisiausia, kas gali nutikti aktoriui, pamiršti tekstą, o režisieriui – nemokėti teisingai ir suprantamai perteikti norimo vaizdo.
Per repeticijas tezių operoje „Liuterio durys“ prieš mane stovi didžiulis choras, reikia duoti labai tikslias užduotis, kad žmonės jaustų, kokia scena ir koks bendravimas turi būti joje. Privalai būti paruošęs daug namų darbų ir kartu mokėti improvizuoti.
Režisūra nėra įsivaizdavimo primetimas. Turi gebėti sujungti, ką tu, kaip režisierius, įžvelgei, pamatei, ir tai, ką daro aktorius. Reikia atrinkti, susintetinti ir paruošti galutinį variantą žiūrovui. Režisieriaus darbas reikalauja 24 valandų mąstymo.
Medikai budi prie žmogaus kūno ligų, o menininkai budi prie dvasinių – juos stebi, bando diagnozuoti, iškelia tam tikrus klausimus ir siūlo tam tikrus vaistus.
– Kaip sugebate padaryti, kad grupė skirtingų žmonių suvaidintų jūsų mintyse matomą vaizdą?
– Turi turėti charizmą, sugebėti įtikti žmonėms ir spėti pabendrauti su kiekviena asmenybe atskirai. Netgi dirbant su choru kiekvienas turi būti sudomintas, uždegtas, kad jaustųsi ne sraigtelis, o bendro, didelio darbo kūrėjas, juk visi esame kartu.
Asmeniškai man repeticija yra įdomiau nei spektaklio diena. Repeticija – tai procesas, kelionė, kuri yra dar nepatirta ir neištirta, kiekvienas atsitiktinumas nustebina, kiekviena klaida ką nors atskleidžia, neplanuoti aktorių veiksmai suteikia spektakliui unikalumą.
Repeticijų laikotarpis yra kaip meilė, kai žmonės draugauja, eina į gamtą, į kiną ir ilgainiui viskas perauga į šeiminį gyvenimą. Reginio sėkmė priklauso nuo atmosferos per repeticijas – tai lyg įsimylėjimas, bandymas suartėti ir suprasti vieniems kitus. Būtent taip atsiranda santuoka, visų kūrėjų spektaklis.
– Kuo išsiskiria tezių opera „Liuterio durys“?
– Tai įdomi šiuolaikinės kalbos opera. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius yra niekada nenurimstantis novatorius, libreto autorius Herkus Kunčius – paradoksalus netikėtais, ironiškais kūriniais stebinantis prozininkas. Tai, kaip šie du labai saviti menininkai susijungia ir apmąsto reformaciją, yra išskirtinis ir unikalus atvejis.
Man, režisieriui, buvo nepakartojama ir svarbi patirtis prisiliesti prie reformacijos. Jos pradininko Martino Lutherio tezės yra nuoširdesnės ir blaivesnės nei mums diegiamo pasaulio modelis. Įdomu tai, kad opera sušvelnina, pripildo emocijų net tokius sausus dalykus kaip tezės. Šis spektaklis melodingai pateikia religijos reformą, naujus požiūrius ir išskirtines asmenybes.
– Kaip vertinate M.Lutherio asmenybę?
– M.Lutherio asmenybė yra paradoksali, tačiau stebina racionalumu. Jis mane moko drąsos. Jei jauti sieloje ką nors tikra, išgyventa, turi kovoti už savo tikėjimą ir neiti į kompromisus. M.Lutherio veikla labai aistringa, ši asmenybė su užsidegimu skelbė ir įgyvendino racionalias, intelektualias naujoves. Čia aš matau nežemiškai gilaus žmogaus jausmo ir aiškaus proto sintezę.
Jis moko metodologijos. Tikėjimas irgi turi sistemą, kurią ilgainiui reikia keisti, atmesti tai, kas atgyveno, kas pakito žmogaus gyvenime, kad nestabarėtum ir kaip kūrėjas, ir kaip žmogus. Įvairūs procesai vyksta visur. Netgi ląstelės per tam tikrą metų skaičių atsinaujina, tad ir mūsų mintys, darbai bei tikėjimas privalo turėti korekcijų, neatsisakant esminių dalykų. Būtent to mus moko M.Lutheris ir jo veikla.
– Kodėl dabartiniais laikais neatsiranda drąsių žmonių, kurie keistų nusistovėjusią tvarką?
– Paradoksas: M.Lutherio laikais nebuvo tiek žiniasklaidos priemonių, idėjos sklido per žmonių protus ir širdis, visas procesas vyko labai organiškai. Dabar yra daug netikrų pranašų ir melagingų žinių, nuo jų srauto jau nebegali suprasti, kas teisinga, kas ne.
Visose sferose, tarp jų ir intelektualinėje, informacija pateikiama kaip bevertė, o daugybė tikrų požiūrių neišgirstami. Šį reiškinį galima pavadinti balsu, šaukiančiu tyruose. Tyrai, dykuma – tai informacinė erdvė, kuri užkimšta triukšmo ir šlamšto.
Technologijos tobulėja, o naujų žinių nebėra, nes jos pačios generuoja, sukuria žinias, tada jas žlugdo ir trina. Žmogus lekia per tą informaciją nesustodamas, nesusimąstydamas ir neatsirinkdamas, nes viską užgožia virtualios realybės banga.
Vertybinis mūsų kultūros ir civilizacijos pamatas visiškai išsiklibinęs. Dėl šios priežasties M.Lutheris ir jo tezės darosi vis svarbesnės, jis yra gaivus tyro oro gurkšnis užterštose gatvėse ir mintyse.
– Ar jūs esate emocionalus, ar racionalus žmogus?
– Dažnas mane vadina emocionaliu, nes esu dzūkas, alytiškis, Lietuvos pietietis. Emocija ir temperamentas man labai svarbu, o žmonės be emocijų visiškai neįdomūs.
Aš labai daug skaitau, mąstau, stebiu ir analizuoju, todėl visą laiką stengiuosi sieti emocijas ir intelektą. Lietuvos dramaturgas, prozininkas Juozas Grušas yra pasakęs terminą „mąstanti širdis“, tai yra jausmas, persmelktas minties, ir mintis, persmelkta jausmo. Manau, kad taip apibūdinčiau save.
Pasauliniai tyrimai rodo, kad į iššūkius, įtampą ir išorės poveikį pirmiausia reaguoja ne protas, o širdis. Tai vadinamasis emocinis širdies reagavimas. Jausmai žmogui labai svarbūs.
– Ar ilgitės Alytaus?
– Jaučiu labai didelę nostalgiją, tai mano gimtasis miestas. Jau dabar laukiu balandžio 20 dienos, kai galėsiu būti Alytuje ir repetuoti tezių operą „Liuterio durys“. Į spektaklį pakviečiau visus dabartinius savo sodybos Dzūkijoje kaimynus.
Labai džiaugiuosi, kad ši tezių opera ne tik leidžia išgyventi istorinius, pakeitusius pasaulį įvykius, bet ir sujungia įvairaus tipo asmenybes.
G.Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ spektakliai įvyks balandžio 18 d. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, balandžio 20 d. Alytaus miesto teatre, balandžio 25 d. Kaune, „Girstučio“ kultūros centre, balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre „Žvejų rūmai“.
Pusvalandį iki spektaklio pradžios publika kviečiama į susitikimą su operos kūrėjais kompozitoriumi G.Kuprevičiumi ir rašytoju H.Kunčiumi.
