Pianistas V.Paukštelis – muzikų dinastijos atstovas, kurio interpretacijų publika klausėsi prestižinėse pasaulio koncertų salėse: Vienos „Musikverein“, „Carnegie Hall“, Berlyno filharmonije.
Kaip tapytojas, jis yra surengęs daugiau kaip 7 personalines parodas, o paskutinioji, skirta portreto žanrui, vos prieš mėnesį buvo eksponuota Vilniaus Dailės akademijoje. Jau šį sekmadienį, balandžio 15 d., pianistą galima bus išgirsti „Vaidilos“ teatre, kur skambės ne tik unikaliai atliekama muzika, bet ir tuo pačiu metu bus rodomos Viktoro tapybos darbų animacijos.
– Lietuvoje baigei meno doktorantūrą, vėliau išvykai mokytis į Paryžiaus konservatoriją ir štai netrukus tapsi Dailės akademijos absolventu. Tavo gyvenimas tarytum nesibaigiančios studijos?
– Mėgstu kartais pajuokauti, kad studijas turbūt baigsiu jau sulaukęs garbaus amžiaus.
Kai kurie žmonės tik ir laukia studijų pabaigos, kai užsidirbs pinigų ir pradės gyventi...
Pinigai nėra mano tikslas, kūryba man svarbesnė. Jaučiuosi savimi patenkintas tik tuomet, jei nutapau paveikslą, išmokstu naują muzikos kūrinį. O nuo to, kad mano kišenėje bus 10 ar 1000 eurų, nesijausiu laimingesnis. Anksčiau gal būdavo, kad kažką nusipirkęs jaučiausi laimingesnis, bet dabar man daug nereikia. Svarbiausia turėti dažų, teptuką, klaviatūrą ir galiu egzistuoti. Ir vos nepamiršau – bėgimo batus.
– Esi jau patyręs bėgikas. Kokį dar sportą mėgsti? Gal krepšinį?
– Kadangi esu šiek tiek individualistas, tai labai nemėgstu to, ką mėgsta visi. Bėgimas, tai vienišiaus žaidimas su savimi.
– Greičiausiai esi skaitęs Haruki Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“?
– Skaičiau prieš kokius 5 metus. Šioje knygoje H.Murakami teigia, kad egzistuoja dviejų tipų kūrėjai: tie, kurie gali kurti, tarkime, sėdėdami prie stalo ir jiems nereikia fizinės iškrovos – jie patenkinti, sugeba atsipalaiduoti vien nuo kūrimo pasyviai, ir tie, kurie yra aktyvūs – po kūrybos jiems būtinai reikia išlieti energiją.
Ir H.Murakami, ir aš esame būtent tokie. Man būtinai reikia išlieti energiją fiziškai. Be to, bėgdamas ugdau savo valią. Turiu būti susikoncentravęs ir visiškai atsidavęs, ypač bėgdamas greitai. Šis atsidavimas persiduoda grojimui fortepijonu ir tapymui.
– Papasakok, kaip pianistas Jeanas Marcas Luisada tave atviliojo į Paryžių?
– Baigęs doktorantūrą jaučiausi lyg tuštumoje, nežinodamas, ką toliau veikti. Mąsčiau, kad turėčiau dar pasitobulinti. Luisadą, kaip puikų pianistą, žinojau dar nuo 2000 m., po jo koncerto Vilniuje. Išgirdęs, kad Kaljaryje, Sardinijos saloje jis rengia savo kursus, netrukau užsirašyti ir ten nuvykti. Ten mes susidraugavome ir jis man pasiūlė atvažiuoti į Paryžių. Vis dvejojau, nes neturėjau pakankamai pinigų. Tačiau jis žadėjo padėti gauti stipendiją, tad apsisprendžiau išvykti ketveriems metams į Paryžių.
– Mėgsti keliauti?
– Kuomet buvau jaunesnis, labai mėgau. O dabar vis mažiau, kadangi esu gana užsiėmęs. Man ir tapyba, ir grojimas yra kelionė. Keliauju kiekvieną kartą, paėmęs teptuką į rankas ar imdamas groti įeinu į kitą pasaulį. Atrandu naujas vietas, skambesius. O dabar neesu pašėlęs keliautojas. Tačiau, kai jau keliauju, sugebu mėgautis skrydžiais, persėdimais, traukiniais...
– Kokia tavo pastaroji kelionė?
– Neseniai buvau Izraelyje, turėjau koncertų Tel Avive. Gavau progą ir pailsėti, ir nuveikti darbų. Nemažai keliavau automobiliu, aplankiau dykumas, Negyvąją jūrą.
– Koks buvo tavo gyvenimo iššūkis, kurį tau pasisekė įveikti?
– Pamenu koncertą Berlyno filharmonijoje. Tai buvo pirmasis mano koncertas tokio lygio koncertų salėje. Jaudulys buvo žiaurus. Pasibaigus koncertui nuėjau į persirengimo kambarį, prasisegiau marškinius ir pajutau tikrą laimės pojūtį, trukusį vos dvi sekundes.
Jaučiau, kad tikrai tai įveikiau. Lygiai toks pats jausmas mane aplankė nubėgus savo pirmąjį maratoną. Sudėtingiausia buvo nubėgti tuos likusius 12 kilometrų. Įveikęs šį iššūkį, pasijutau tarytum dvasiškai švarus.
– Ar svarbus pianistui populiarumas? Kokią reikšmę tai suteikia?
– Populiarumas svarbus tuo, kad suteikia laisvę, saugumo jausmą, tokioje visuomenėje, kur viską lemia pinigai. Jei neturi pinigų, negali susimokėti nuomos, negali groti, nesijauti laisvas. Tuomet esi suvaržytas, išsigandęs, o populiarumas gali suteikti pinigus ir laisvės pojūtį, tam tikrą saugumą.. Bet ta prasme, kad tave atpažįsta gatvėje, nemanau, kad tai svarbu. Svarbiausia, kai menininkas gali daryti tai, ką jis myli, nori ir gali save išreikšti.
– Prisiminkime tavo močiutę, žymią Vilniaus konservatorijos fortepijono pedagogę Mariam Azizbekovą, kuri padėjo atversti naują Lietuvos fortepijono kultūros puslapį. Kokius gyvenimo ir muzikos pažinimo klodus tau atvėrė močiutė?
– Su ja net iki šiol jaučiu ryšį. Ji labai daug ko mane išmokė, ypač disciplinos. Ji visuomet sakydavo tiesą, nes žinojo, kad taip bus geriau. Iš muzikinės pusės, aš turbūt paveldėjau jos itin gerą pojūtį formai ir detalėms. Tuomet to dar negalėjau suprasti.
– Kokiam klausytojui šiandien atlieki savo muziką?
– Aš groju žmonėms, kurie nori su manim praeiti mano keliu. Net jei klausytojas salėje triukšmauja, man tai per daug netrukdo. Kartais tie triukšmaujantys klausytojai net praturtina koncertą, padeda man „įeiti“ į tam tikras būsenas, duoda stimulą susikoncentruoti ir prasiveržti į tikrą atlikimą. Tad visi klausytojai yra geri.
Koncertas yra kūryba ir tokie niuansai tik praturtina šį patyrimą. Juk Richteris sugebėjo groti net vokiečiams bombarduojant, o žmonės sėdėjo, šalo, klausėsi.
