Taip, kovo viduryje jai sukako 80, ir tuo sunku patikėti, ypač kai Rašytojų sąjungoje ji pristato net tris pamečiui išleistas įdomias, vertingas knygas – apie Vitalijaus Mazūro aukso amžių, apie scenografiją, o dar visiškas netikėtumas, atradimas – Audronės eilėraščiai. Ir taip, jai įteikta Vyriausybės premija, ir tai yra gerai, tiesiog ypač džiugu, kad ne tas plikas garbės ženklas, kurį liepta kažkodėl nešti ir kažkuo tikėti.
Galvoju apie A.Girdzijauskaitę kaip asmenybę, gyvenančią prisiminimų rūmuose ir sugebančią tuos prisiminimus paversti žodžiais, aktualiais ir užburiančiais. Tada „atminties salose“ atgyja Vilniaus miestas ir sugrįžta jo menininkai, seniai virtę „nutolusiais balsais“; kartu su Audrone „iš teatro ložės“ matai kone visą XX amžiaus lietuvių scenografiją ir suvoki jos kaitą kaip romaną, o teatro istorija virsta ryškiais, apčiuopiamais paveikslais, lyg pats tame būtum dalyvavęs. Juk tai retenybė – gyva profesionalo kalba be profesinės terminijos pančių.
Rašytojų sąjungoje, tame trijų knygų pristatyme itin aikivaizdus buvo Audronės pasakotojos talentas. Kad ir tas jos prisiminimas apie 1971-ųjų „Sovremennik“ teatrą Maskvoje, kai ten buvo vaidinama Jono Jurašo „Makbeto“ peržiūra su jaučių kraujo bliūdu scenos priekyje: baltas scenovaizdis palaipsniui darosi vis kruvinesnis – pajunti ne tik to kraujo, bet ir laiko kvapą, matai nuo spektaklio prasmių pakraupusius teatralus salėje, suvoki ir paties teatro jėgą. Todėl ir galvoju apie Audronės atminties turtus – kiek dar mūsų nepažinta, neišgirsta, kiek jos nepasidalyta, nors ji dirba nuolat, dosniai, kaip retas jos profesijos žmogus.
O ne, aš nepradėsiu čia varyti idiotiško pageidavimų monologo apie tai, kad ji galėtų dar daugiau ir našiau, kad užkištų savo raštais visų žanrų spragas, nes mes norime dar pasiskaityti. Čia mūsų reikalas pasirūpinti, kad jai būtų patogu ir malonu mums pasakoti. Mes turėtume užsidirbti tai savo pačių labui. Sudaryti sąlygas pasakotojo talentui reikštis, kaip tai padarė kino režisierius Olegas Dormanas, išgirdęs vertėjos Lilijanos Lunginos namuose pasakojamas istorijas. Jis nutarė, kad tai turi būti nufilmuota, nes, kaip sakoma, viskas gatava, reikia tik įjungti kamerą. Ir kamera buvo įjungta. Tik pasakotojos azartas užgeso, lyg kas ją būtų pamainęs kokia neįdomia tetule.
Po internetą dabar sklando režisieriaus prisiminimas, kaip jam teko stengtis, kad L.Lunginos kalbėjimo burtai atgautų galią ir virstų jo 15 serijų dokumentiniu filmu „Podstročnik“ (pažodžiui išvertus – „Pažodinis vertimas“, 2009 m.), nuo kurio neįmanoma atsiplėšti per visas serijas, nors jose tik sėdi moteris savo namuose ir kalba – savo gyvenimo ir šeimos istorijas, šalies istorijas, meno žmonių istorijas. Per kelis žiūrėjimo seansus – jei žiūri savarankiškai, po tris keturias pusvalandines serijas per kartą – pasijunti tarytum jos namų svečias, o filmui pasibaigus to svečiavimosi ima nenumaldomai trūkti.
Užtat ir sakau, kad reikia užsidirbti pasitikėjimą, jei trokšti kad žmogaus talentas tau (tavo kino kamerai ar diktofonui) atsiskleistų. O po to išlaukti, kad dar ir televizija patikėtų, jog tai bus įdomu ne vien tau.
Įsisvajojau.
***
Per Teatro dienos šventę, tiksliau būtų sakyti per ceremoniją, norėjau atsidurti Kauno teatre tą momentą, kai Padėkos premijos laureatu buvo skelbiamas Rimantas Štaras, kai jis ėjo scenos link, kai priėmė apdovanojimą, lenkėsi plojimams ir, be kita ko dėkojo, „vyresnybei, kad dar laiko“. Būčiau pašokusi su visais ploti, skanduoti ŠTA-RAS ŠTA-RAS ar A-ČIŪ A-ČIŪ ar tiesiog šaukčiau klykčiau, nenurimčiau, kad kuo ilgiau ir triukšmingiau būtų parodyta pagarba tam teatro žmogui, kad jo pašlovinimas būtų begalinis, kaip ir jo darbas Kauno dramos teatre. Nes tai buvo toks teisingas pasirinkimas – padėkoti neblėstančiam Administratoriui. Jokia vyresnybė jam turėtų būti nebaisi.
Neįsivaizduoju Kauno teatro be R.Štaro. Kaip neįsivaizduoju ir Nacionalinio teatro be Janinos Žvikaitės ar Klaipėdos teatro be Irenos Bandzaitės. Jaučiu profesinį suokalbį su teatro administratoriais. Ištikus kokiam netikėtumui, pakanka akių kontakto, kad įeitum. Nereikia aiškinti, kas esi, rodyti kažkokių patvirtinančių dokumentų ar zyzti, kad labai reikia. Kas daug metų dirba teatre, puikiausiai viską supranta.
Kai susiduriu su tuščiu žvilgsniu ties teatro durimis, man ir tas teatras nelabai tvirtas atrodo. Lyg be istorijos. Čia paminėti Administratoriai ir patys yra istorija, paveldas, su kuriuo dera skaitytis, kelti ant pjedestalo jų ištikimybę teatrui ir prigimtinį suvokimą, kad jie dirba su menu, o ne su produkcija, atsiprašant. Jų akyse auga ir keičiasi režisieriai, patiria sėkmę ar yra išlydimi aktoriai; repeticijos tampa spektakliais, ir Administratorius sugeba taikliai diagnozuoti jų vertę ir prognozuoti likimą. Tuo labiau kad tenka savo lūkesčius patikrinti žiūrovų susidomėjimu. Nesuklydau?
Negana to, Administratorius pažįsta ir myli ne tik atorius, bet ir aktorių vaikus. Tų aktorių galbūt jau seniai nėra, o vaikai braižosi aplink teatro duris, nes auginti už kulisų ir yra absoliučiai priklausomi. Ir Administratorius tai supranta. Man gražu. Visame tame yra kažkas senoviška, amžinumo dvelksmas, ir kaipgi be to teatre.
Nuo Administratoriaus priklauso ir spektaklio žiūrėjimo tvarka. Nuo R.Štaro – tikrai. Žinau, ką sakau. Man vienas įsimintiniausių momentų Kauno teatre, kai R.Štaras per pertrauką priėjo prie įsilinksminusių žiūrovų, kurie leido sau iš balkono komentuoti pirmą veiksmą. Administratorius mandagiai ir kantriai gynė teatrą nuo neišprusėlių. O tie: a ką yra, a mes su bilietais. Už pakarpos juos ir sugrūsti į grindinį! O R.Štaras: gerbiamieji ponai, jūs triukšmaujate, o čia teatras, čia reikia tylos ir pagarbos spektakliui. Ir tol elegantiškai edukavo antisanitarinius tipus, kol jie įsikirto ką yra – čia teatro, ne gatvės ir net ne restorano tvarka. Ir pasitraukė, t.y. pasidavė. Irgi teatro istorija!
Ir dar man patinka R.Štaro kreipinys „profesore“. Va čia tai sprogstamasis juoko mišinys. Kiek jame ingredientų: po šlakelį ironijos, pagarbos, jau minėto suokalbio ir gera dozė senos pažinties žavesio. Būkit amžinai sveikas ir švytintis, profesoriau.
***
Nepasakysiu tiksliai, kas ir kada pasistengė, bet prieš du tris dešimtmečius buvo valomas Kauno dramos teatras. Šitai patyrė Birutė Raubaitė ir vėliau pasakojo televizijos laidoje, rodydama siaurą popierinę nosinaitę: tokio dydžio lapelį gavusi, kad nebereikalinga. Ji galėjo ištarti tai, nes Gintaro Varno jau buvo sugrąžinta vaidinti ir skausmą keitė pasididžiavimas. Bet tai išskirtinis atvejis. Ir nežinau, kas ištiko tą, kuris įteikė aktorei tokį lapelį, užuot padėkojęs.
Man labai rūpi, kaip mes elgiamės su žmonėmis, kurie jungia tavo dabartį su savo anuo laiku. Kurie tą dabartį ir sukūrė: kaip Povilas Gaidys Klaipėdos teatrą, Dalia Tamulevičiūtė – Jaunimo (iš kurio buvo savo mokinių išvaryta!), Jonas Vaitkus – kelias kartas talentingų žmonių, pakaktų paminėti Arūną Sakalauską, Oskarą Koršunovą ir jo bendrakursius, vėliau – Rasą Samuolytę, Airidą Gintautaitę. Ir tie mūsų tėvai, kadaise mus sukūrusieji, juk yra mūsų perspektyva. Kaip tu su jais, taip kažkas su tavim, kai ateis tavo išvarymo metas. Tokia pranašystė.
Kalbu ne apie proginius pagerbimus ir apdovanojimų šūksnius. Apie kasdienybę. Taip lengva užkliūti už to senoviško, kelis amžius kuriančio žmogaus ir nutarti, kad užsiliko jo pažiūros ir jo estetika aname šimtmetyje. Kad gal jau laikas išbraukti iš sąrašų, tegu ilsisi, prasivalysim pagaliau, reikia judėti į priekį.
Aišku, reikia. Todėl kadaise atsirado sąrašas ant Akademinio teatro lentos – vienu ypu kokius 33... O ten – ir klasikai, talentai, ir tie, kurie rūpi vien profsąjungoms. Po tokio atmintino žygio teatras atsijaunino! Mokytojo mokiniai galėjo bandyti, klysti, ieškoti. Tai ir buvo šlovingoji O.Koršunovo karta.
Dabar jie jau penkiasdešimtmečiai korifėjai, kryžių ir kitų premijų daugkartiniai laureatai, patys mokytojai ir patys galbūt kažkam kliudo savo atgyvenusiomis (?) pažiūromis ar manieromis. Taigi – tas Mokytojas, tas sąrašo autorius, taip ryžtingai išvadavęs teatrą nuo jo šmėklų ir legendų, buvo teisus?
Nepraėjo nė 33 metai, ir Mokytojas atsiduria situacijoje, kuri kažką primena. Dėl kitų priežasčių ir ne tik teatre. Bet pasaka ta pati, kur sūnus seną tėvą rogėmis į mišką išvežė, o tėvas patarė roges parsivežti, nes kuo gi tavo sūnus tave išveš.
