Apie šią išskirtinę kelionę įspūdžiais pasidalijo keli šio spektaklio aktoriai.
– Tai nebuvo kvietimas į festivalį, taip pat nebuvo ir komercinės gastrolės. Tai buvo nuoširdžiausias būtent E.Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ kvietimas į Lvovą. Kuo ukrainiečiams svarbus šis spektaklis?
Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). Kelionė į Lvovą buvo išskirtinai svarbi ir mums, ir ukrainiečiams. Visiškai naujame kontekste spektaklis lyg atgavo gyvybę. Kūrinio tematika, pas mus dažnai vertinama kaip neturinti ypatingo aktualumo, Lvove labai sutelkė žiūrovą. Buvo juntamas akylus, dėmesingas spektaklio sekimas. Pasakojimas tampa visai kitoks, kai tavęs klausomasi. Mano manymu, spektaklis buvo labai vientisas ir netuščias.
Po spektaklio kalbantis su žiūrovais buvo matyti, kaip giliai jie analizavo visas scenas, klausinėjo, ar teisingai jas suprato, ką reiškė vienas ar kitas simbolis, veiksmas, įvaizdis.
Atrodo, kad mes Lietuvoje modernėjame ir daromės seklesni. Labai intensyvi vartojimo griūtis. O santykis su sunkesnėmis temomis, prie kurių reikia sustoti, įsižiūrėti, vis atsainesnis. Toks pat procesas vyksta ir su knygų skaitymu. Jau tampa problema susitelkti skaityti knygą, nes visada po ranka yra daug greitesnis, spalvingesnis variantas.
Marius Repšys (Apsišaukėlis Dmitrijus). Ši kelionė buvo svarbi dėl pačių ukrainiečių. Mums reikėjo pamiršti savo pačių egoizmą ir bet kokiu atveju važiuoti, nes jie gyvena siaubingą laikotarpį – yra karo akivaizdoje. Mūsų spektaklis jiems buvo labai svarbus, nes jame jie atpažino nemažai savęs ir liko sužavėti.
Labai sunku įsivaizduoti, kodėl lietuvių publika nepriima šito spektaklio. Man atrodo, kad tai labai geras spektaklis ir jį reikėtų dažniau rodyti. Gal žmonės nesupranta E.Nekrošiaus? Norint jį suprasti, vis dėlto reikia ir knygučių pasiskaityti, ir apskritai pasidomėti jo kūryba. Reikia išmokti skaityti jo simbolius. Lietuvoje jo nesupranta, o svetur – viskas atvirkščiai.
E.Nekrošius visur šiltai sutinkamas. Žiūrėdami jo spektaklius, žmonės atpažįsta save. Taip ir Ukrainoje „Borisas Godunovas“ buvo neįtikėtinai tiksliai suprastas. Kartais atrodo, kad jeigu žmogus labiau kenčia, jo jutimo receptoriai daugiau veikia.
Visada taip yra: kai žmogus viskuo aptekęs, jis negali iki galo suprasti tų, kuriems skauda. O kai ko nors netenka, tuomet pradeda vertinti. Ir ukrainiečiai šiandien, daug išgyvendami dėl karo padarinių, kitaip ir meną suvokia, jie ir simbolius visus geba perskaityti.
Lietuvoje labai gerai gyvename, todėl daug ko nepastebime. Jei mus paliestų karas, kitaip įvertintume meną. Kai gyvenome priespaudoje, daug daugiau supratome. Tuo metu žmonės žvelgė į meną, į muziką visai kitomis akimis. O dabar, kai esame visko pertekę, mums daug kas visai nerūpi.
Neringa Bulotaitė (Moteris iš liaudies). Ši kelionė mums buvo be galo sunki. Mes jau toli nuėję, gyvename Europos Sąjungoje. Lvove galėjome prisiminti tai, ką jau seniai palikome. Karo kontekste „Borisas Godunovas“ visai kitaip suskambo. Salė buvo įsitempusi. Trys aukštai – ir visi pilni. Žiūrovai atėjo žinodami tekstą, mes iš karto supratome, kad ne „į orą“ vaidiname, kaip kartais Vilniuje nutinka. Lvove žmonės reagavo į kiekvieną sceną, mizansceną. Kai mano personažas paklausė: „Ar čia bus muzika?“, salė praplyšo juoku. Vilniuje tokia reakcija labai reta.
Labai svarbu, kad mes nuvažiavome, kad jie pamatė E.Nekrošiaus braižą. Į spektaklį atvažiavo žiūrovų ir iš kitų Ukrainos miestų. Atvažiavo ir dėstytojai su mokiniais. Tai neįtikėtina. Pavyzdžiui, atvažiavę kijeviečiai net nežinojo, kur nakvos, po spektaklio jie tiesiog išėjo į gatvę.
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis). Lvovo nacionalinio dramos teatro vadovas Andrijus Maciakas po spektaklio pasakė: „Mes pamatėme Rusiją tokią, kokia yra, ir tokią, kokią norime matyti.“
Senajame teatre tilpo pusantro tūkstančio žiūrovų. Sovietai sumažino salę iki kelių šimtų, aplink pristatė komunalinių butų. Ir šiandien žmonės gyvena virš scenos ir visur kitur. Teatras įmontuotas name. Aparatūra sena, dėl karo niekas nieko nefinansuoja. Valstybė ir mūsų kelionės nė kiek negalėjo paremti. Rėmė privatūs žmonės.
O publika buvo labai gera. Jiems labai svarbi mūsų teatrinė mokykla, nes jie dirba kiek kitu stiliumi. Kaip patys sakė, tik vienas mažas teatriukas bando kai ką panašaus.
E.Nekrošiaus spektaklį jie vienu ypu susiurbė. Jie nepažįsta šio režisieriaus stilistikos ir jiems buvo įdomu suvokti, kas ir dėl ko vyksta. O pačias „Boriso Godunovo“ temas jie žaibu perkėlė į savo šalies realijas, kūrinio personažai tapo jų politikų atitikmenimis.
– Kokias mintis svarbu ištransliuoti vaidinant „Borisą Godunovą“?
Salvijus Trepulis. A.Puškino drama – lyrinis, ne istorinis kūrinys. Nereikėtų jame ieškoti tikslaus veikėjų istorinio atitikmens. Dramoje – lyriniai herojai.
Į Ukrainą nuvežėme spektaklį, kuris kalba ne vien apie konkrečius įvykius Rusijoje, bet ir apie bendražmogiškus, amžinus, nesikeičiančius dalykus – sąžinę, kaltę, melą, klastą, aistrą, išdavystę. Valdžios tema, žmonių santykiai su valdžia, su fatališka, beviltiškai nekintančia valstybės mašina, kuri yra lyg prakeiksmas.
Po spektaklio Ukrainos žiūrovai kalbėjo apie ryškų, metaforinį liaudies pasmerktumo ir atskirties nuo aukštesniųjų politikos sluoksnių motyvą spektaklyje. Egzistuoja du pasauliai. Nors jie vienoje teritorijoje, – nesusisiekia. Ir nėra jokių svertų tam pakeisti.
Lvove žmonės apgailestavo, kad neturėjo galimybės pasirinkti: ar tekstą skaityti, ar jo klausytis per ausines. Kartais jiems norėjosi tiesiog žiūrėti, nes daug scenų persiskaitė ir be teksto. Keista, kai mes kartais dvejojame, ar bus suprastas spektaklis, ar ne. „Borisas Godunovas“ turi tą vizualią raišką, tą kalbą, kurią įmanoma suprasti ir be vertimo.
– Kokia atmosfera šiandien tvyro Lvove?
Salvijus Trepulis. Pojūtis toks, kad tai visai kitokia Ukrainos dalis nei, tarkim, Kijevas. Ir ne vien dėl architektūros. Tai labai vakarietiškas miestas. Lvoviečiai skiriasi nuo žmonių, išlaikiusių sovietinio kulto liekanas, prisirišusių prie įprastų sovietinių ženklų, atsineštų iš tėvų, senelių, iš mokyklos... Rodos, sovietinė kultūra jau pasibaigusi, bet ji toliau gyvuoja net popatributuose.
O Lvove šių dalykų beveik nėra. Šiame mieste žmonės kalba išskirtinai ukrainiečių kalba. Manau, kad tai susiję ne tiek su įvykiais Ukrainoje – galbūt šių nuostatų jie laikosi nuo seno. Tuo išskirtinis ne vien Lvovas, bet visa vakarinė Ukrainos dalis.
Marius Repšys. Teatras, kuriame vaidinome, – labai senas ir reikalaujantis remonto. Aktoriai gyvena lyg sovietmečio laikais, jiems neleidžiama niekur išvykti filmuotis. Kiek kalbėjau su jais, supratau, kad iki europinio lygio jiems dar toli. Jie daug ką norėtų daryti, bet valdžia neleidžia.
Viena vertus, Lvovas – labai gražus miestas, kita vertus, jie visi gyvena karo nuotaikomis. Ukrainoje kasdien žūsta žmonės, bet tiek spauda, tiek Europa jau į tai nekreipia dėmesio. Dar per žinias pasako, kiek mirusių, kiek sužeistų, bet žmonės jau priprato prie karo ir susitaikė su juo.
Natūralu, kad ukrainiečiai liūdni. Šiaip jie labai nuoširdūs žmonės. Kai šiandien tokia padėtis, rusas jiems yra pirmasis priešas.
Neringa Bulotaitė. Tai liūdna šalis jau vien dėl to, kad joje vyksta karas. Užėjau į netoli teatro esančią Šv.Petro ir Povilo jėzuitų (Įgulos) bažnyčią, kurioje sukauptos Lvovo žuvusių kareivėlių nuotraukos, tarp kurių ir merginos, didžiuliai stendai, altorėlis su beržu ir bombų skeveldromis... Rankomis lyg japonų origamiai gervių šimtai išlankstyta – lyg mirusiųjų dūšelės... Įspūdis tikrai sukrečiamas.
Kitas įsimintinas momentas – po spektaklio susitikimas su aktoriais studentais, kurie atvažiavo net iš trijų miestų. Teatro dėstytojai atsivežė studentus pasižiūrėti E.Nekrošiaua teatro ne iš įrašų, bet gyvai. Kalbėdamasi su kai kuriais jų supratau, kad net keli rašo eilėraščius. Ir apie ką? Apie karą! Mums tai visiškai nesuprantama, o jiems normalu.
Arūnas Sakalauskas. Jie labai gerbia lietuvius. Vyksta tie patys procesai, kurie dešimtajame dešimtmetyje vyko Lietuvoje. Gysla su Rusija nukirpta, bet jie net nežino, kas jų laukia. Kapitalizmas jau seniai prasidėjo, bet jis dar laukinis.
– Ar buvo kokių netikėtų nutikimų?
Marius Repšys. Man didžiausias nutikimas – aštuoniolika valandų, praleistų autobuse važiuojant į vieną pusę. Tai tikrai sunki kelionė.
Neringa Bulotaitė. Buvau labai nustebinta, kai po spektaklio priėjo keli aktoriai ir pradėjo sakyti komplimentus. Buvau visiškai įsitikinusi, kad mane supainiojo su kažkuo. Vaidindama liaudį, save mažą ir matai, nors per repeticijas E.Nekrošius liaudį vadino pagrindiniu personažu. Pasirodo, jie manęs nesupainiojo. Aišku, tai mane maloniai nustebino.
Buvo žmonių, kurie kai kuriuos aktorius atpažino ir iš kitų E.Nekrošiaus spektaklių. Jie nuodugniai tyrinėja teatrą, tai – nuostabu!
* * *
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį – A.Puškino „Borisą Godunovą“ – 2015 metais sukūrė E.Nekrošius ir jo nuolatiniai kūrybiniai bendradarbiai – scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Borisą Godunovą vaidina S.Trepulis, apsišaukėlį Dmitrijų – M.Repšys. Spektaklyje taip pat vaidina Vytautas Anužis, Monika Bičiūnaitė, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, N.Bulotaitė, Algirdas Dainavičius, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Jurga Kalvaitytė, Elžbieta Latėnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, A.Sakalauskas, Džiugas Siaurusaitis, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis.
Lvovo nacionalinis dramos teatras yra vienas garsiausių Ukrainos teatrų. Tai buvęs Lvovo lenkų teatras, jį 1842 m. pastatė Stanislawas Skarbekas, kurio vardu teatras ir buvo pavadintas.
Nuo 1900-ųjų S.Skarbeko teatre buvo rengiami koncertai, demonstruojami kino filmai, o 1923 metais šiam teatrui buvo suteiktas Marijos Zankoveckos vardas. Aktorė Marija Zankovecka (1854–1934 m.) buvo viena pirmųjų nacionalinio Ukrainos teatro profesionalių kūrėjų. Tai ypač talentinga artistė ir dainininkė (mecosopranas), visą gyvenimą paskyrusi scenai. Jos repertuare – muzikiniai, dramos spektakliai, daugiausia – ukrainietiški tautiniai dramos kūriniai.
M.Zankovecka sukūrė apie trisdešimt vaidmenų, su įvairiomis trupėmis keliavo po šalį, o 1918 m. įkūrė savo teatrą – „Ukrainos trupę“. Ji vaidino ir keliuose pirmuosiuose savo šalies filmuose, tapo nacionaliniu Ukrainos scenos simboliu, buvo pripažinta pirmąja Ukrainos liaudies artiste.
Jos vardu pavadintas Kijeve rengiamas festivalis (meno vadovė – Larysa Kadyrova), į kurį ne kartą buvo pakviesta lietuvių režisierė ir aktorė Birutė Mar. Šįmet Ukraina mini M.Zankoveckos teatro įkūrimo šimtmetį. „Borisas Godunovas“ buvo šio jubiliejaus garbės svečias.
