Kas antrus metus rengiamas festivalis per kelis dešimtmečius matė visko – pakilimų ir atoslūgių, kurioziškų ir tragikomiškų nutikimų. Pabandėme surikiuoti įdomesnius jo momentus.
Ištakos. Pasak Birštono festivalio sumanytojo ir rengėjo Birštono kultūros centro direktoriaus Zigmo Vileikio, šventės idėja buvo pasėta dar jo studijų metais. Mat Z.Vileikis studijavo lietuvių literatūrą ir teatro režisūrą tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, kur tvyrojo džiazo dvasia – ją kaitino Pranas Narušis, Saulius Šiaučiulis, Romas Malinauskas, Arvydas Jofė, Steponas Januška ir kiti anuomet dar jauni džiazo grandai.
25-erių metų vyras, atvykęs dirbti į Birštoną, 1979-ųjų gruodį pasitarė su muzikologu, džiazo žinovu Liudu Šalteniu bei Liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotoju Vytautu Kabašinsku ir nusprendė steigti Birštone džiazo festivalį.
Ironiška, kad pirmasis festivalis įvyko per Vėlines, mat lapkričio 1-oji buvo tarptautinė Jaunimo solidarumo diena. Kultūros ministerija reikalavo „nukenksminančios“ laisvamanišką muziką priedangos. Negana to, iki pat 1988-ųjų į festivalį buvo kviečiami džiazo specialistai iš Rusijos papildyti autoritetingų lietuvių vertinimo komisijos, kuri rinkdavo šventės laureatus.
Numylėtiniai. Konkursas keldavo aistros ne tik tarp vertintojų, bet ir tarp muzikantų – nuomonės dėl lyderių neretai išsiskirdavo. Pasak Z.Vileikio, dėl geriausio pianisto vardo nuolat tarpusavyje varžėsi Kęstutis Lušas, Saulius Šiaučiulis ir Gintautas Abarius. Kartą K.Lušas pareiškė daugiau nebegrosiąs Birštone, nes jam vis atitekdavo laurai už kompozicijas, o geriausiais pianistais tapdavo kiti. K.Lušui tai nepatiko – jis laikė save geriausiu.
Liūdna, kad Anapus jau iškeliavo visi pirmojo festivalio laureatai – Aleksandras Fedotovas, G.Abarius ir Benas Vainas. Paliko mus ir K.Lušas, R.Malinauskas, L.Šaltenis, dažnas festivalio dalyvis Kauno bigbendo vadovas Romualdas Grabštas.
Laisvės oazė. Džiazo festivalis „Birštonas“ buvo ir liko neįtikėtinai populiarus. Per pirmuosius festivalius į vieną vietą salėje pretenduodavo po 8-10 klausytojų, už komplektą bilietų kurortas galėdavo gauti deficitinę paskyrą gelžbetoniui ar cementui.
Net 1990-ųjų pavasarį žmonės klausėsi džiazo kultūros namuose, atsinešę radijo imtuvus, kad sužinotų naujienas apie sovietų armijos veiksmus Vilniuje. Tai buvo bene sunkiausi festivaliui metai. Tvyrojo įtampa, nebuvo benzino ir pinigų. Bet festivalis nežlugo.
Užuovėja. Neištiko festivalio koma nei 2014-aisiais, kai kuklios valstybės paramos teko laukti jau po renginio, nei 2012-aisiais, kai ji skyrė juokingai mažą sumą, tesudarančią penkis procentus šventės biudžeto. Renginį išgelbėjo Birštono savivaldybė, taip tapusi ir Lietuvos džiazo mecenate.
Periferijoje išlaikyti svarbų visai šaliai 20 grupių tarptautinį festivalį – beveik nepakeliamas finansinis iššūkis, kai didelių įplaukų negarantuoja komercinės žvaigždės – jų tiesiog čia nebūna, o salėje telpa mažiau kaip 500 klausytojų.
Pavyzdžiui šiemet festivalis priims 137 muzikantus iš dešimties pasaulio šalių. Niūriais laikais jis žadino viltį, o šiandien liudija mūsų išlaisvėjimą ir atvirumą pasauliui.
Vizitinė kortelė. Tačiau šis renginys yra unikalus pirmiausia įspūdinga lietuviško džiazo panorama. Birštono festivalis atspindi Lietuvos džiazo veidą – čia groja ir džiazo scenoje debiutuojantys, ir jau sulaukę tarptautinio pripažinimo lietuvių muzikantai, kuriems Birštono scena tapo tramplinu į pasaulį.
Birštone kūrybos kelią pradėjo daug iškilių šalies džiazo kūrėjų, tarp jų – Liudas Mockūnas, Neda Malūnavičiūtė, kaip grupės lyderis debiutavo Dainius Pulauskas, pirmą pasirodymą surengė Vilniaus džiazo orkestras. Kiek nuo 1980-ųjų būta svarbių Lietuvos džiazui premjerų, sunkiai suskaičiuotume, nes daugelis menininkų rengia projektus specialiai šiam festivaliui.
Tik Birštone galima išgirsti legendinio saksofonininko ir pedagogo Vladimiro Čekasino gigantiškus projektus su studentais. Festivalio vizitine kortele tapo ir D.Pulausko, L.Mockūno, Kęstučio Vaiginio pasirodymai.
Vaisiai. Kas antrus metus, kovo pabaigoje į Birštoną sulekia ne tik festivalio patriotai iš visos Lietuvos, bet ir pabirę po pasaulį birštoniečiai. Festivalis pavertė juos džiazo aistruoliais, išmokė suprasti ir vertinti šią muziką. Neatsitiktinai Birštono meno mokykloje išpopuliarėjo saksofono, būgnų, gitaros specialybės. Kurortas jau gali didžiuotis ir džiaze daug pasiekusiomis žemietėmis – vokalistėmis Laura Budreckyte ir Aušra Paliuše.
Įvaizdis. Vienintelis festivalis „Birštonas“ Lietuvoje puošiasi autorine scenografija ir plakatais. Jis pirmasis pradėjo teikti laureatams unikalias vienetines „Grand Prix“ statulėles, jau daug metų specialiai šia proga kuriamas skulptoriaus Marijaus Petrausko.
Per 38 metus šventės įvaizdį kurianti menininkų komanda pasikeitė nežymiai. Plakatų autorius Rimvydas Kepežinskas Birštone nuo pradedančio grafiko užaugo iki profesoriaus, Nacionalinės premijos laureato. Šiemet norintieji jubiliejaus proga gali įsiamžinti prie 20 jo plakatų papuoštos sienelės.
Net vienuolika kartų šventės scenografiją kūrė Algimantas Lapienis, aštuonis – šiųmetė autorė Irma Mickevičiūtė. Festivalio senbuviai yra ir garso režisierius Valdas Karpuška bei šviesų dailininkas Norvydas Birulis. Kas kartą publiką Kultūros centro fojė pasitinka fotoparodos, kurias rengia Ričardas Dailidė, Albertas Švenčionis, Stasys Povilaitis, Vytautas Suslavičius, Dainius Labutis.
Naktys. Birštono festivalis išsiskiria iš kitų šalies džiazo švenčių audringais naktiniais „džemais“. Praeityje jie vyko ir labai ekstravagantiškoje aplinkoje – neveikiančiame sovietiniame restorane, lauko palapinėje slidinėjimo kalno papėdėje, baigdavosi šokiais ant stalų.
Nuo 2014-ųjų naktinės džiazo sesijos kviečia į puikios akustikos Kurhauzo salę. Joje netgi stovi kokybiškas „Yamaha“ fortepijonas, kuo gali pasigirti retas periferijos kultūros centras. Šiemet „džemus“ pradės fanko grupė „Gin'Gas“ ir vokalistės A.Paliušės kompanija.
Ateitis. Džiazo festivalis „Birštonas“ yra autorinis Z.Vileikio kūrinys. Šventės rengėjui pasitraukus iš Kultūros centro, neliktų ir festivalio, o taip gali nutikti. Mat naujoji valdžia nutarė panaikinti neterminuotas kultūros įstaigų vadovų sutartis ir visiems įvesti kadencijas. Jei ilgametis Birštono kultūros centro vadovas norės tęsti darbą tose pat pareigose, kitų metų liepą turės dalyvauti konkurse. Z.Vileikis dar žada pamąstyti, ar verta.
