- Jūsų garsųjį baletą „Graikas Zorba“, pastatytą daugiau kaip 30 pasaulio šalių, regėjo apie du milijonai žmonių. Ir visur jį lydėjo ovacijos. Kokia šio kūrinio sėkmės paslaptis?
- Šis baletas – istorija apie gyvenimą. Rašytojas Nikas Kazantzakis savo apysakoje „Graikas Zorba“ pavaizdavo unikalų šokantį herojų - nenunugalimą gyvenimo čempioną, džiaugsmu įveikiantį sielvartą ir liūdesį. Balete jis yra gaivališkas protagonistas, kiekviena gyvenimo jam - tarsi šventė. Žemėje viskas juda šokio ritmu, nes tai – ekspresyviausia ir aukščiausia žmogiškosios egzistencijos išraiška.
Dar Aristotelis aiškino, jog meno sukeltas katarsis apvalo, išlaisvina sielą nuo negatyvių emocijų. Baletas populiarus, nes Zorba kiekvieną žmogų paliečia asmeniškai. Šokančio graiko širdis plaka karštai, jis nepavargsta giedoti himno gyvenimui. Ko gero, mes visi norėtume būti tokiais šokėjais, kaip graikas Zorba, patirti aristotelišką katarsį. N.Kazantzakio kūrinio idėjoje užkoduota ir baleto sėkmės priežastis.
- Gyvenimo džiaugsmą šlovinančių pasaulinio garso kūrinių yra daug...
- „Graikas Zorba“ – išskirtinės įtampos filosofinis veikalas, čia vyksta priešybių kova. Zorba žaidžia su Rytų ir Vakarų pasaulėžiūromis pats išlikdamas laisvas nuo bet kokių doktrinų. Priešingybė - Madam Hortens, tik imanti, bet nieko neduodanti kitiems. Ji yra visų įsimylėjėlių svajonė, atspindinti žmonijos ydas ir dorybes: pavydą, šventes, neįmanomą meilę, liūdesį, džiaugsmą ir laimę, taip pat ir bendruomeniškumą.
Šokyje herojų skirtumai išnyksta, kaip ir ribos tarp Rytų ir Vakarų, o tai traukia žmones, išsiilgusius laisvės, bet nežinančius, kur ir kaip ją atrasti. Laisvės dvasia alsuoja ir revoliucinga baleto muzika. Būta laikų, kai graikai patekdavo už grotų vien dėl to, kad jie gatvėse traukdavo ugningas M.Teodorakio dainas. Šio kompozitoriaus kūryba suteikė jėgų ir galios pasauliui – aukščiausios prabos poezija, XX amžiaus fenomenas.
- Kodėl būtent „Graikas Zorba“ jums tapo tuo spektakliu, kurį vis kartojate ?
- Statau ir kitokius spektaklius, bet „Graikas Zorba“ - kūrinys, kuris man atveria galimybę išreikšti save geriausiai. Šio baleto kalba yra universali, lyg atviras pokalbis su publika – nesvarbu, kokioje šalyje ar mieste jis būtų rodomas, visur tas dialogas užsimezga.
- Ar baleto pastatymai kaip nors kinta, kas nulemia koncepcijos pokyčius?
- Viskas šiame pasaulyje dinamiškai kinta, patį kūrinį galima interpretuoti vis kitaip. Tai, kas sukurta, nėra šventa koncepcijos, choreografijos ir šokėjų galimybių prasme. Laikui bėgant keičiasi ir kūrėjai, todėl Klaipėdoje pastatytas baletas "Graikas Zorba", manau, bus daug geresnis nei tas, kurį prieš du dešimtmečius sukūriau Vilniaus Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Aš irgi nestoviu vietoje - vis dar tobulėju.
- Kokius lūkesčius siejate su Klaipėdos muzikiniu teatru?
- Nelyginu teatrų, nes menas - ta pati šventovė, lygintina su religija. Jeigu esi netikintis, nėra ko ten eiti. Bet jau jeigu eini, dalinkis su Dievu viskuo. Bažnyčia neturi tapatybės, ji yra tokia pati visur. Ten įžengiame, kad pajustume dvasios vienybę ir paliktume visa, kas yra bloga, už jos sienų. Visi pasaulio teatrai man yra kaip bažnyčia, nesvarbu, kur jie būtų, - Niujorke, Čikagoje ar Paryžiuje.
Teko matyti visokiausių teatrų, tad istorija gali pasikartoti. Man svarbiausia - ne geografinės platumos, o kūrybos pocesas, gyvas dialogas su tais žmonėmis, kurie įgyvendina meninę idėją.
- Ko tikitės iš atrinktų į spektaklį “Graikas Zorba“ šokėjų ?
- Zorbos vaidmens atlikėjas turi įvaldyti įvairius šokio stilius, spinduliuoti emocijomis, būti ne tik geras šokėjas, bet ir aktorius. Naudodamas įvairių stilių choreografiją šokių, kaip ir muzikos, nedėlioju į lentynėles. Globaliame šių laikų pasaulyje, kuriame dabar yra tiek daug eklektikos, sumaišties ir chaoso, žmonės yra atviri viskam, o tai ne visada gerai - iš visur plūstančių stilių srautus tenka kontroliuoti.
Siekiu atskleisti geriausias baleto artistų savybes. Jeigu jie yra stiprūs klasikiniame balete, tai atspindės ir spektaklių choreografija, o jeigu linksta į šiuolaikinį šokį, stilistika bus kitokia. Aš visur ieškau talentų.
- - - - - - - - - - - - - -
Lorca Massine gimė 1944 metais Niujorke, garsaus rusų šokėjo ir choreografo Leonido Miasino ir jo žmonos šokėjos Tatjanos Orlovos šeimoje. Sukūrė daugiau kaip 50 baletų, restauravo daugelį tėvo spektaklių. L.Massine darbai pristatomi garsiausiose pasaulio scenose: „The Metropolitan Opera House“, New York City Ballet, „American Ballet Theatre“, „Convent Gardens“ , „Ballet of the XXth Century“, Paryžiaus operoje.
L.Massine baletas „Graikas Zorba“ pirmą kartą parodytas 1988 metais Italijos festivalyje „Arena di Verona“.
