„Pripažinimas visada malonus ir džiugus, nes esi ne tik pastebėtas, bet ir įvertintas“, – mano operos dainininkė Aistė Pilibavičiūtė, kuri iškart po pirmųjų vaidmenų buvo pripažinta metų operos viltimi.
Tokios svarbos apdovanojimas patvirtino, kad jauna solistė eina teisingu keliu, o nuoširdžiai ir su meile atliekamas darbas nelieka be atsako.
Šiuo metu A.Pilibavičiūtė rengiasi debiutui kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus tezių operoje „Liuterio durys“, kurioje įkūnys Martyno Liuterio žmona tapusią vienuolę Kateriną von Borą.
Įstabaus balso savininkė pasidalijo mintimis apie būsimą vaidmenį.
– Kaip ruošiatės naujam vaidmeniui?
– Paprastai viskas prasideda nuo gilinimosi į muzikinę medžiagą ir libretą. Man svarbu žinoti, apie ką dainuoju, suprasti tiek tekstą, tiek jo kontekstą. Neužtenka išmanyti vien tik savo partiją, geriausia būna tada, kai išsiaiškinamos visos operos siužetinės linijos ir aplinkybės.
Tai didžiulis darbas, kurį atlikėjas turi padaryti iki prasidedant repeticijoms (deja, turiu pripažinti, kad ne visuomet pavyksta). O repetuojant su režisieriumi, dirigentu atsiranda ir kitų užduočių bei minčių.
– Kaip tezių operoje „Liuterio durys“ sekasi dirbti su Liudu Mikalausku?
– Dirbti su kolega Liudu Mikalausku visada malonu ir smagu, kartu jau esame dainavę ne viename spektaklyje.
Juokinga, kad scenoje ne kartą buvome vyras ir žmona! Praėjusį penktadienį debiutavau kaip Siuzana W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“ – tapau Liudo dainuojamo Figaro žmona. Vyras ir žmona esame operetėje „Linksmoji našlė“ (Valensjena ir Cėta), R. Šerkšnytės vaikiškoje operoje „Penki Merės stebuklai“ (ponia ir ponas Benai).
Kaip matote, patirties yra, susituokti ketvirtą kartą jau neturėtų būti sunku...
– „Liuterio durys“– religinės tematikos kūrinys. Ar tai naujas jūsų vaidmens kontekstas?
– Iš tiesų tai bus pirmas vaidmuo religinės tematikos operoje. Iki šiol tekdavo, sakyčiau, lengvesnio charakterio vaidmenys operetėse „Linksmoji našlė“ (Valensjena), „Vienos kraujas“ (Pepi), operose „Bohema“ (Miuzetė), „Karmen“ (Fraskita).
Katerina fon Bora operoje „Liuterio durys“ – istorinė, iš tiesų gyvenusi asmenybė. Vaidmuo dėl to tampa dar įdomesnis ir labiau įkvepiantis, nes kuriant jį galima remtis tikrais faktais apie žmogų, laikotarpį, šiuo atveju – apie vykusią didžiulę permainą krikščionybėje, paveikusią visą Europos istoriją. Nekelia abejonių ypatinga Katerinos fon Boros įtaka Liuteriui, ne veltui sakoma, kad už didžius darbus dirbančio vyro visada stovi moteris.
– Ar anksčiau teko domėtis liuteronybe?
– Su liuteronų tikėjimu ir jo pradininko Liuterio veikla susipažinau mokykloje per istorijos pamokas, bet plačiau pasidomėti nebuvo progos, o ir mano aplinkoje liuteronų tikėjimą išpažįstančių žmonių nepasitaikė. Užaugau katalikų bendruomenėje ir buvau auklėjama jos vertybių pagrindu. Gal įdomu, kad kai buvau paauglė, beje, gana dramatiškos prigimties, gąsdindavau tėvus išeisianti į vienuolyną.
Tikriausiai norėjosi rasti vidinę ramybę, kurios dažnai paaugliams trūksta. Kažkurią vasarą noras buvo įgyvendintas dviem savaitėms, kai iš tikrųjų teko pagyventi katalikiškame vienuolyne Kretingoje, mat tuo metu draugė rimtai svarstė tapti vienuole ir pasikvietė mane kurį laiką pabūti vienuolių gyvenimo liudininke. Toks gyvenimas manęs nepatraukė, nors ramybės ten netrūko.
Vienas iš dalykų, kuris operos dainininko gyvenimą daro įdomų, yra ne tik galimybė susipažinti su faktine ar menine pasaulio istorija, bet ir įkūnyti ją lėmusias asmenybes.
– Ar turite kokių nors ritualų prieš pasirodymą scenoje?
– Kol kas neturiu. Galbūt nėra poreikio, o gal ir dėl to, kad nesu prietaringa. Tą dieną, kai turiu dainuoti scenoje, stengiuosi nieko nesureikšminti, gyventi įprastą gyvenimą, tik gal daugiau ilsėtis, neapsikrauti sudėtingais darbais.
Žinau, kad kiti dainininkai pusę dienos praleidžia lovoje, bet aš paprastai keliuosi kaip ir kasdien, prieš aštuonias, o jeigu jaučiuosi pavargusi, stengiuosi numigti dieną.
Žinoma, dainininkui svarbu mityba, nes kūnas yra mūsų instrumentas, turime jį prižiūrėti visomis prasmėmis. Kad ir kaip ten būtų, tą dieną ir psichika, ir kūnas nesąmoningai ruošiasi vakarui, kaupia jėgas pasirodymui, vyksta mums patiems nelabai suvokiami procesai.
– Koks vaidmuo jums buvo įsimintiniausias?
– Džuljetos V.Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ pagrindinės herojės. Man tai buvo didžiausias iššūkis.
Psichologiškai Džuljetai ruošiausi pusę metų! Turbūt dėl to, kad tai buvo pirmas toks sudėtingas, atsakingas vaidmuo mano dar neilgame operinės patirties kelyje. Debiuto ir laukiau, ir kartu nerimavau.
Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, Džuljetos partija sudainuota, ir dabar, kaip juokauju, niekas nebebaisu... Iki kito didesnio iššūkio! Tikiu, kad ateityje jų dar bus.
G. Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ spektakliai įvyks balandžio 18 d. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, balandžio 20 d. Alytaus miesto teatre, balandžio 25 d. Kaune, Girstučio kultūros centre ir balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre „Žvejų Rūmai“.
