„Trubadūras“ - viena iš režisierės Dalios Ibelhauptaitės įgyvendintų ambicijų, savyje talpinanti ne tik stipriausius operos balsus, bet ir paliečianti opiausias mūsų bėdas, kaip kad šimtmečius gyvą svetimo, kitokio baimę, kurią nuolat lydi smurtas ir karai. Vėl niūrios temos, sakysite?
Šiandien gyvename iliuzijų pasaulyje, kuriame galima pasirinkti patogią realybę. Gyventi nepriimant ar nematant visko, kas vyksta aplink, tikinti save, jog tai, ką matome ekrane, vyksta kažkur toli, o mes galime būti savo erdvėje ir egzistuoti visiškai atsiskyrę...
Taip nėra ir niekada nebuvo. Žmonės jau matė pėdos įspaudą Mėnulyje, tačiau vis dar negali patikėti kasdienę spaudą užpildančiais pabėgėlių ir neapykantos jiems vaizdais. O juk iš tiesų gyvename laikais, kai vieni priversti bėgti, palikti savo namus ir šalį vos su keliais vertingiausiais daiktais, o kiti negali apsispręsti į kelis lagaminus sutalpinti daiktus atostogoms. Kai vieni žengia į mirtimi galinčias pasibaigti keliones vardan geresnio rytojaus, o kiti tveriasi aukščiausias tvoras, saugodamiesi silpnesnių už juos pačius...
Tiek Aristotelis senovės Graikijoje, tiek ir Zigmundas Freudas teigė, jog nutylėjimas, tiesioginio susidūrimo vengimas, užsisklendimas yra kur kas blogesni problemų sprendimo būdai nei atvira konfrontacija. Kiekvienas iš jų savo veiklos lauke siūlė akistatas su nepatogumais, tokia tradicija išlieka ir šiandien.
Nemaža dalis šiuolaikinio teatro iš dalies tampa tam tikra terapijos forma, nes būtent ši meno rūšis ne tik paliečia skaudžiausias mūsų realybės temas, bet kartu yra viena paveikiausių. Tai gali patvirtinti ir trumpas žvilgsnis į istoriją.
Trumpam grįžkime į senovės Graikiją. Net jei manote, jog tai – didelių kolonų, meistriškų skulptūrų ir vynuogienojų epocha, atsivertę bet kurią dramą rasite gausybę žiaurybių. Ar tai būtų Oidipo tragedija, kurioje herojus pats sau išsilupa akis, ar Medėjos, nužudžiusios savo vaikus, istorija.
Tiesa, graikai buvo uždraudę mirties scenas rodyti scenoje, todėl šie įvykiai dramoje ir spektaklio metu būdavo vaizdingai nupasakojami choro tekstuose, po kurių publika išvysdavo scenoje tik negyvėlio kūną.
Peršokime į kitą teatrui svarbų etapą – Williamo Shakespeare‘o kūrybą. Tikriausiai nė vienam nereikia pasakoti apie tai, jog iki šių dienų vienu didžiausiu dramaturgijos genijų laikomo rašytojo kūrybos neatsiejama dalis yra savižudybės, prievarta ir žmogžudystės.
Dar šiandien Didžiojoje Britanijoje (kaip ir kitose teatrui neabejingose šalyse) gyvas prietaras, jog didžiausiu žmogžudysčių skaičiumi paženklinta drama „Makbetas“ atneša nesėkmes ją statantiems teatralams. Sakoma, jog net ištarus šį pavadinimą prisikviečiamos nelaimės, todėl pjesė dar vadinama „škotiškąja tragedija“.
Čia pat galime prisiminti ir „Romeo bei Džuljetos“ istoriją, pasibaigiančią savižudybe, Hamletą persekiojusią ir keršto reikalavusią tėvo šmėklą, Ričardo II ir III istorijas, kaip kruvino kopimo valdžios laiptais pavyzdžius. O pjesė „Titas Andronikas“ gali būti atskiras perversijų pavyzdys: išprievartavimas, suluošinimai, kanibalizmas, žmogžudystės...
Gausios mirtys W.Shakespeare‘o ir kitų dramaturgų pjesėse ilgainiui net sukūrė vieną iš aktorių vaidybos vertinimo kriterijų. Net mūsų laikais galime išgirsti tokius keistus epitetus po spektaklio: „Bet kaip jis gražiai numirė!“.
Šiandien kiekvienas drąsus internete žiūrėti drastiškus žudynių, šaudymų vaizdus, žaisti kompiuterinius žaidimus, kurių tikslas – išžudyti priešininkus. Drąsus tol, kol to nemato gyvai, kol to nėra jo realybėje. Vėl grįžtant prie W.Shakespeare‘o: „Teatras – tai gyvenimo veidrodis“, - teigė žymusis bardas. O kas iš tiesų mėgsta žiūrėti į veidrodį ir matyti jame viską, ne tik tai, kas patinka?
Ar kada nors susimąstėte, kodėl šie daugiau kaip prieš šimtą metų sukurti tekstai vis dar gali priminti mūsų pačių problemas? Pasirodo, jog būtent smurtu ir mirties įvaizdžiais persmelkti kūriniai kalba apie esmines žmogaus vertybes. Kaip ir religija. Argi Kristaus nukryžiavimas nėra smurtinė scena? O ar daug saldžių ir nekaltų istorijų galima prisiminti išlikusių iki šiandien? Ar jos mūsų gyvenimui suteikia ką nors įsimintina?
Peržvelgdami „Trubadūro“ istoriją galime konstatuoti faktą, jog ir šiandien susiduriame su čigonų, kitataučių, pabėgėlių tolerancijos problemomis, girdime istorijas apie sutrikusias ir savo vaikus sužalojusias ar net nužudžiusias motinas bei nusikaltimus, įvykdytus, apakinus kerštui. Tad gal vertėtų nustoti vengti to, kas visuomet – šalia?
„Tikrai neįsivaizduojame, jog vienu spektakliu pakeisime pasaulį, bet juk svarbu pradėti nuo savęs!“ - sakė D.Ibelhauptaitė. „Trubadūro“ kūrėjų vardu ji kviečia visus romus nemokamai apsilankyti generalinėje operos repeticijoje balandžio 3 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.
Visi susidomėjusieji kviečiami registruotis adresu: bohemavco@gmail.com
