Kartu su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, „bohemiečiai“ vėl įtrauks žiūrovus į siužeto vingiais geriausiems šiandienos trileriams ar „Sostų karams“ nenusileidžiančią istoriją. Čia rasime ir biblinę brolžudystę, degančius laužus, ir deginamus žmones, mirtinus prakeiksmus, herojiškus, savanaudiškus ir ciniškus poelgius, nemarią meilę bei ryškius personažus.
Šiandien, kaip niekada anksčiau, skirtybės ir bendrumas tampa jautriomis ir itin svarbiomis temomis, kaip ir kiekvieno iš mūsų tapatybė ir jų vertė. Laikais, kai vieni priversti bėgdami palikti savo namus ir šalį vos su keliais vertingiausiais daiktais, o kiti negali apsispręsti, į kelis lagaminus sutalpinti reikalingus atostogoms svetur daiktus. Kai tėvai ir jų vaikai žengia į mirtimi galinčias pasibaigti keliones vardan tos menkos geresnio rytojaus galimybės, o jų kaimynai tveriasi aukščiausias tvoras, saugodamiesi silpnesnių už juos pačius. Kai religija laikoma kovos įrankiu, o ginklas paauglio rankoje kasdien sėja mirtį ten, kur klega vaikų balsai. Ir tai – vos keletas pavyzdžių, įrodančių, jog atrodantis mitinis operos siužeto pasaulis, kupinas neapykantos svetimam ir nepažįstamam, iš tiesų skausmingai duria į šiandieną. Juk ar tikrai mes esame tokie skirtingi ir ar tikrai mokame atpažinti artimiausią žmogų?
„Trubadūro“ istorija pasakoja apie tai, kaip kerštas ir neapykanta naikina žmogaus sielą, ji panardina žiūrovą į meilės ir pavydo, pykčio ir karo sūkurį. Kilmingųjų šeima ir klajūnai čigonai buvo pasirinkti operos libreto autoriaus.
VCO interpretuojamame „Trubadūre“ išskirtiniai Jono Morrellio kostiumai romų įvaizdį pakeičia japonų mados ir gotinių detalių kūriniu, taip ištrinant tautybę, rasę ar bet kokius žmones skiriančius ženklus. Juk iš tiesų apie tai ir yra ši drama: apie du likimo išskirtus brolius, negalinčius atpažinti vienas kito dėl skirtingų rūbų, aplinkos, kurioje jie augo. Tik kažkas giliai jų viduje gali suvirpėti tą lemtingąją minutę.
„G.Verdi muzika man asmeniškai yra artimiausia iš visų – temperamentu, nenumaldoma emocijų lavina ir savo vidine dramatine jėga. „Trubadūro“ turėjau laukti net dešimt metų nuo savo paskutinio G.Verdi pastatymo – juk savo repertuarą visada kūrėme pagal solistų balsus ir jų galimybes ir tik pastaraisiais metais jie subrendo tiek, kad laisvai galėtų atlikti G.Verdi muziką, reikalaujančią stiprių dramatinių balsų.
Tiesa, šiuose spektakliuose išgirsite nemažai užsienio solistų, jau spėjusių tapti VCO šeimos nariais, bet tai tik įrodo mūsų solistų didelę sėkmę pasaulinėse scenose. Visuomet džiaugiuosi, kad šią muziką mūsų spektakliuose atlieka Gintaro diriguojamas orkestras. Man asmeniškai nėra kito dirigento pasaulyje, kuris taip idealiai diriguotų G.Verdi muzika.
Prieš aštuoniolika metų mes susitikome statydami G.Verdi „Kaukių balių“ ir tas lemtingas susitikimas pakeitė ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų žmonių gyvenimus ir karjerą“, – yra pasakojusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė, nekantraujanti išvysti naujai atgimsiančią „Trubadūro“ istoriją su atnaujinta solistų sudėtimi.
Spektakliuose išvysite brazilų kilmės tenorą Thiago Arancam, praėjusį sezoną sužibėjusį de Grijė vaidmens interpretacija „bohemiečių“ „Manon Lesko“ spektakliuose, latvių baritoną Janį Apeinį, Azučenos vaidmeniu debiutuosiančią Ieva Prudnikovaitę ir premjerose dainavusius Jovitą Vaškevičiūtę, Sandrą Janušaitę, Tadą Girininką. Taip pat – puikiai į dramos veiksmą įsiliejantį Kauno valstybinį chorą ir VCO jaunųjų solistų ansamblį.
