Matote, „nupurtomos dulkės“ nuo G.Verdi, G.Puccini, P.Čaikovskio ar R.Wagnerio. Naujos kartos „talentingi“ režisieriai turi savo vizijas. Jos, matyt, ateina sapne dar neišsipagiriojus. Kažkodėl XVI amžius turi būtinai sietis su nūdiena, su „kalašnikovais“, džinsais, odinėmis striukėmis ir t. t. ir pan.
Klasikos „modernizavimo“ apologetai uoliai rašo ir šaukia, kad teatras – ne muziejus. Nuostabu, progresas. Ūsų paišymas ant Mona Lizos portreto? Ne. Ištikima operos ir baleto publika turi teisę lankyti mūsų mylimą teatrą ir matyti normalius klasikos pastatymus. Kodėl tai tampa „neįmanoma misija“? Kas tai lemia?
Pinigai. Ir niekas daugiau. Statoma, kas papuolė, „įsisavinant“ tokius ar kitokius pinigus. Jau sovietiniais laikais, naujajame mūsų teatre kažkam prireikė pakeisti „Traviatos“ seną, visų mylimą lietuvišką tekstą. Čia jau buvo didžiausia šventvagystė. Dingo visų žinomas ir net atmintinai mokamas „Aukštai mes pakelkime taurę linksmybių...“.
Atsirado kita, labiau beprasmė frazė. Kam to tada reikėjo? Kam, mūsų šalies operos gimimo dieną dainuoti žodžiai, šventi operos fanatams, buvo suderglioti? Kažkam galima buvo išmokėti honorarą (o gal ir pasidalinti). Bet dabar jau nueita daug daug toliau.
Naujametinės „Traviatos“ neliko, o turime kažkokį giliai abejotiną spektaklį (aišku, pastatytą „genijaus“) kur laisvo elgesio mergelių džinsiniai šortukai nepadoriai lenda į pačias privačiausiais kūno vietas. O Violeta ir Alfredas turi dainuoti ant kažkokių stumdomų statinių, galvodami ne kaip dainuoti, o kaip nenugriūti. Čia didelis režisūrinis atradimas?
Ir kiekvieną kartą, kai mūsų teatras prašosi kviestinio režisieriaus, pasirodo straipsnis spaudoje, jog tai „pasaulinio“ lygio genijus. Žinoma, griauti nėra statyti. Šie „genijai“ yra paprasčiausi apsišaukėliai.
Itin gaila jaunimo. Juk tie, kurie pažindinasi su opera ir baletu dabar, įsivaizduoja, kad pasauliniai šedevrai ir turi taip atrodyti.
Bet čia tik kruopos, žiedeliai, mielieji. Išsivysčiusio kapitalizmo sąlygomis naujoji režisūrinių talentų ugdymo kalvė įgavo galingos kalnų lavinos mastą. Kiekvienas genijus, pribuvęs (pakviestas už gerus pinigus) į mūsų mylimą Nacionalinę operą, užsibrėžia šventą tikslą.
Nesvarbu, koks bus spektaklis, svarbu, kad būtų nepanašus į kitus. Meninė vertė nelabai įdomi. Bet labai pageidautina, kad spektaklio muzika būtų parašyta vienu iš tikrųjų klasikos genijų. Taip lengviau parduoti, taip lengviau spektaklį scenoje išlaikyti ilgiau nei tik trims premjeroms.
Juk genijų autorinės teisės seniai pasibaigė. Ir R.Wagneriui, ir G.Verdi jau stuktelėjo po 200 metukų. Nebereikia mums su jais skaitytis. Darykime, ką norime. O kad didieji kompozitoriai gimsta kartą per šimtmetį? Brangieji repertuaro kūrėjai, viskas labai paprasta. Imkitės veiklos su naujais kompozitoriais, tarp kurių daug talentingų. Bet nebūtinai genijų. Statykite, maištaukite, traukite publiką į savo pasaulio supratimą. Bet nepaišykite ūsų Mona Lizai. Bėda, kad tokie spektakliai išsilaiko scenoje labai trumpai. Kas jau kas, o mūsų publika atsėja pelus nuo grūdų gana greitai.
Čia derėtų prisiminti garsų rusų komiką Michailą Žvaneckį. Savo laiku jis sakė: „Juokinga vertinti teatrą žiūrovo akimis. O tai, kad teatras pirmas pasiruošė žiemos šildymo sezonui? Kad režisierius nenutrūkstamai stato ir ieško, ieško ir stato? Kad nėra nei vieno aktoriaus, neužimto spektaklyje? Prie ko čia tuščia salė?“
Mūsų teatras negali dejuoti dėl tuščios salės. Ar tai vienintelis rodiklis? Tikrai ne. Vien pavadinimas „Nacionalinis operos ir baleto teatras“ įpareigoja, ir įpareigoja rimtai.
Vienas po kito iš repertuaro išmesti įdomiausi spektakliai. Vien „Rusiškas Hamletas“ ko buvo vertas? Borisas Eifmanas – vienas labai nedaugelio šiuolaikinių baletmeisterių, sugebančių suderinti stipriausias konsekventines aistras, turinį, istorinę tiesą. Jo spektakliai turi siužetą, kas šiais laikais jau tampa retenybe.
Dažniausiai šokėjai diagonale bėginėja ar straksi po sceną. Neseniai garsusis ispanų baletmeisteris Nacho Duarto, vadovaujantis Michailovsko teatro baletui Sankt Peterburge ir greitai išvyksiantis vadovauti įvairiems Berlyno baletams, pasakė: „Esu labai dėkingas Rusijai, kad man parodė, jog spektaklyje gali būti siužetas“.
Ar turite ką bepridėti? O mūsų puikiame (ir turinčiame siužetą) „Rusiškame Hamlete“ pastaruoju metu ne visada salė buvo pilna. Taip, tai ne operetė ir ne tele-bim-bam. Ten reikia kiek susikaupti. Įsijausti, įsiklausyti ir įsigilinti. Negi dabartiniam žiūrovui tai yra visai svetima? Prisimenu, tuo liūdnu faktu labai stebėjosi (ir piktinosi) Nerijus Juška. O kaip jame šoko Eglė Špokaitė ir Olga Konošenko...
O gal priminti, kaip mūsų operos primadona Irena Milkevičiūtė dainavo Ledi Makbet G.Verdi „Makbete“ 1992 m. biržely? Kada salėje buvo vos 50 žiūrovų (kiti išvykę ravėti daržų). Kokio artistinio ir asmeninio talento ir dvasinio gigantizmo šiai iš požiūrio trapiai moteriai reikėjo sudainuoti tikrai nelengvą spektaklį tiesiog tobulai?
Ir Vasilevskis buvo geras Makbetas. Mano draugai iš Olandijos tik pečiais gūžčiojo. Kaip gali būti, kad salė, esant tokiems daininkams ir tokiam pastatymui, tokiam tobulam chorui, gali būti nepilna. Ką gi, birželis, daržai, ir laikai nelengvi. Tad neliko Makbeto, neliko Aidos, neliko klasikinio „Truikio“ Don Karlo, neliko Trubadūro. Šiaip jau neliko ir G.Verdi.
Turime vos kelis spektaklius, vertus Nacionalinės operos vardo. Pirmon vieton statau tikrai tobulą „Madam Baterflai“, užtenkamai įtikinama yra „Karmen“. Iš baletų turime „Žizel“, rodomą kartą per sezoną, visada populiarų „Gulbių ežerą“ ir, žinoma, „Bajaderę“.
Dabar neabejingiems tikram menui žmonėms iškyla itin sunki užduotis. Apginti tikrą, šimtmečiais puoselėtą operos ir baleto meną nuo vagių. Vagiama muzika, siužetai. Į šiukšlyną metami libretistai. Jau laikas kurti naują teatrą, kuris vadintųsi „Teatras-muziejus“. Kur galėtų ateiti ir žiūrėti operas ir baletus tokius, kokius juos kūrė genijai. O naujųjų „genijų“, kaip ir naujųjų lietuvių, niekada netrūks. Tik rimtai trūks žiūrovų, kurie eitų žiūrėti šiuos laboratorinius eksperimentus su žiurkiukais. Jiems reikia kamerinės salės. Ne Nacionalinės operos.
Apgailėtino „Eugenijaus Onegino“ statytojas Barchatovas, bernas su kedais, neaišku kieno išpopuliarintas Rusijoje, kaip niekas gerai apibūdino naujojo „Marijos teatro-2“ galimybes Sankt Peterburge. Jis pasidžiaugė, kad čia scenoje yra galimybės net visai išprotėjusiam režisieriui vykdyti savo kreatyvinius sumanymus. Artistų sąskaita. Ši gili mintis ir sumuoja, ką rašiau aukščiau.
Pamirškime žiūrovus, jie pakentės. Bet grįžkime prie atlikėjų, kurie labai sunkiai dirba tuose „šiuolaikiškuose“ spektakliuose. Mūsų Lietuvos šviesulys, garsioji Violeta Urmana, sakė taip. Jeigu režisierius man logiškai išaiškins, kodėl aš turiu šokinėti ar voliotis, aš tai darysiu. Bet kada akivaizdu, jog tam nėra jokio loginio pagrindo – ne. O dažniausiai „genijai“ ir patys to nežino, kodėl liepia atlikėjui stovėti ant ausų.
Teatre buvo G.Verdi savaitė. Ar bus ten nors vienas klasikinis didžiojo kompozitoriaus operų įprasminimas? Ne. O naujasis „Ernani“ aplamai begėdiškas. Krūva mano pažįstamų paliko teatrą po pirmojo veiksmo. Muzika puiki, choras ir dalis solistų puikūs. O rezultatas? Kažkoks alia stiuardesių ir medicinos seselių sukergimas su Prado muziejaus apsaugininkais? Valytojos su dulkių siurbliais taip pat paliko neblogą įspūdį – juk XVI amžius.
Čia negaliu neatkreipti dėmesio į buvusį teatro generalinį direktorių p. Kėvišą. Visada kruopščiai skaitau jo interviu spaudai. Kai p. Žagaras (buvęs Latvijos Nacionalinės operos vadovas) statė pas mus Lohengriną (R.Wagnerio jubiliejui), p. Kėvišas prašė, kas pastatymas būtų klasikinis. Ką gavome? Klasiką?
Lygiai tas pats su „Ernani“. Esą buvo direktoriaus prašymas italams pastatyti klasikinį spektaklį. Ką gavome? Invalido krėslą. Gal tokiais atvejais teatras neturėtų mokėti honoraro panašiems, pažadų nevykdantiems, kaip visada, pasaulinio garso „genijams“? Beje, spektaklis jau nurašytas, reperture jo nesimato.
O perspektyva? Jokios. Į Nacionalinę operą tikros klasikos mėgėjas gali eiti tik kelis kartus per metus. Visa kita – pastatymai, kur tiek muzika, tiek režisūra, tiek scenografija (viskas amžinai juoda) yra varančios į gilią depresiją. Ir tas įvyko per visai nedaug metų.
Kai buvau studentas, puse etato dirbau VAOBT mimanso artistu. Ir turėjau garbės stebėti, kaip genialus Maskvos Didžiojo teatro režisierius Pokrovskis statė „Kunigaikštį Igorį“. Vaikė jis mus kaip reikiant. Ir suprantama. Visa erdvė buvo palikta solistams, o ir chorui, dainuoti. Atlikti pagrindinę funkciją operoje. O mes, mimansas, galėjome kurti dinamišką foną. Štai kur buvo tikrai galingas, visa suprantantis ir jaučiantis operos režisierius.
Norėčiau pasidalinti keletu muzikinio ir režisūrinio žanro genijų minčių ir pastebėjimų. Klausiame operos režisūros grando Pokrovskio, kaip Jūs žiūrite į naująją režisūrą ir koks režisieriaus vaidmuo operoje? Jis atsakė: „Geras režisierius tas, kurio scenoje nesimato“.
Genialioji, įspūdingoji Lietuvos draugė, šviesios atminties M.Rostropovičiaus žmona Galina Višnevskaja apie šiuolaikinę operos režisūrą: „Manau, visa tai dings, nueis į praeitį, o tikra opera liks. Tai juk ne pirmas kartas. Prisiminkite V.Mejerholdo operas, kur hugenotus pavertė dekabristais. Kur tai dabar? Nebėra.“ (2009).
„Pažiūrėkite, kas vyksta. Velnio ratas. Niekas teatrų vadovybėje nesuinteresuotas, kad „modernus ir inovatyvus“ spektaklis ilgam liktų scenoje. Už kampo juk – naujas „šedevras“ ir nauji pinigai. Jokios kitos logikos šioje bakchanalijoje nerandame. Kas tie „garsieji“ režisieriai? O opera? Tai mes. Mes visi. Bet ne jie, kuriantys šią tegu ir menką, bet sąmokslo teoriją“ (G.Višnevskaja ir M.Rostropovičius).
„Per keletą metų klasiką sugebėjo taip komercializuoti, kad lygis pastoviai smunka, o išlenda atsitiktiniai asmenys, diletantai“ (šviesios atminties D.Chvorostovskis, pasaulinio garso baritonas).
„Visišką chamizmą demonstruoja naujieji operų režisieriai, kurie kažkaip sugebėjo pripulti prie lovio. Jie galvoja, kad jiems leista viskas. Tai šlykštu“ (G.Višnevskaja, 2009).
„Muzikoje, vokale – didybė. Scenoje – ubagybė.“ (M.Rostropovičius).
„Baikite kriminalą operos scenoje“ (Jelena Obrazcova, 2013).
Šią citatų tiradą galiu tęsti be galo.
Balete situacija ne ką geresnė. Ką turime šiai dienai? Itin populiari „Romeo ir Džuljieta“ pradingo iš repertuaro ir atsirado nauja. Itin populiari „Žizel“ rodoma kartą per metus. Itin populiari „Bajaderė“ sezone stebėtinai džiugina iki keturių kartų. Puikiai lankoma A.Cholinos „Barbora Radvilaitė“. Šališkai nevertinant choreografijos, publikai ji apeliuoja į istorija. Juk Radvilaitė mums visiems yra ir lieka paslaptinga gražuole, ir dar nunuodyta.
Ir trumpai – sąsaja su kinematografu. Jie kine tuos begėdiškus eksperimentus su istorija baigė greitai. Statė istorinį modernizmą, bet lankymas smuko dramatiškai. Ten sukasi daug didesni pinigai. Ir dabar istoriniai filmai jau yra istoriniai filmai. Kitaip „nesurinks kasos“.
Žmonės nori autentikos. Niekam nebeįdomus karalius Lyras 12-jame Niujorko dangoraižio aukšte, ar Spartakas su „kalašnikovu“ rankose. Tad kino kūrėjams visai neįdomu senovę pritempti prie šių dienų, kuo tiesiog apsirgę dabartiniai berniukai, „genialūs“ operos režisieriai. O G.Verdi, G.Puccini, R.Wagneris po šiai dienai vartosi kapuose, matydami panašius siaubus pasaulio scenose.
Iš dalies (bet tik iš dalies) nuo šito viruso apsisaugojo „Covent Garden“ Londone, „Metropolitan Opera“ Niujorke, „La Scala“ Milane bei Vienos ir Paryžiaus operos. Manau, nuo jų turėtų prasidėti evoliucinis „regresas“ – grįžimas į normalią klasikinę operą ir baletą. O eksperimentatoriai savo laboratoriniams triušiams ras tinkamų „aikštelių“, bet ne daugiau kaip 100 žiūrovų talpos. Tai tikrai neturi ir negali būti Nacionalinė opera – pagrindinis šalies teatras. Lietuvos vizitinė kortelė.
Opera ir baletas – didingas ir iškilus menas. Čia atlikėjai atiduoda save mums, publikai. Be kompromisų. Jeigu tai vertinanti visuomenė visame pasaulyje nesivienys ir netars „ne“ šiai begėdiškai modernistinei savivalei, mums liks spektakliai, kur eisime verkti ne dėl herojų tragiško likimo, o dėl liūdnos jų genialių kūrėjų ir kompozitorių lemties. Neleiskime purvinais „čebatais“ mindyti jų šviesios atminties.
Algirdas Knystautas yra judėjimo „Už gamtą“ vadovas, nešališkas žiūrovas
