Nors veikalas tam tikra prasme proginis, kūrėjų komanda atsisakė tokia proga tarsi įprasto plakatiško, deklaratyvaus, pompastiško veikalo ir pasinėrė į žaidimą, plėsdami mąstymo, suvokimo ir fantazijos ribas.
Šalia istorinių veikėjų – Vytauto Didžiojo, Jono Basanavičiaus ir kitų Vasario 16-osios Akto signatarų čia veikia Dievas ir Šėtonas, aplink kurį susirenka laikinoji jo palyda – laisvo elgesio moterų choras, visos tiesiai iš Amsterdamo.
(Per repeticijas pasitaikė žaismingas nutikimas – iš pradžių buvo numatyta repetuoti šią sceną, choristai apsirengė atitinkamais drabužiais, bet režisierius staiga sumanė repetuoti Akto pasirašymo sceną. Keisti kostiumų nebebuvo kada...)
Nuo Dievo ir Šėtonos spektaklis ir prasideda: Dievas mina treniruoklį ir mėgaujasi visatos vaizdais. Ateina Šėtonas ir siūlo nuobodžiaujančiam Dievui pažaisti. Suka ruletę, iškrinta žodis „Lietuva“. Dievas jos neprisimena, tad Šėtonas kviečia grįžti į praeitį ir pažiūrėti, kaip viskas vyko toje valstybėje, kuri dabar švenčia 100-metį. Dievui nuobodu, todėl Šėtonas pasiūlo parodyti viską kaip operą.
O.Koršunovo pamėgtas teatro teatre metodas, S.Parulskiui artimos paradoksiškos situacijos, G.Sodeikos dadaistinė muzika, o viskas plėtojasi G.Makarevičiaus kuriamos scenografijos, kurios pagrindas – Signatarų namai, ir modernių Rimo Sakalausko vaizdo projekcijų fone – žiūrovų laukia išties intriguojantis reginys.
Pavadinimas „Post futurum“ lietuviškai reiškia „po ateities“. Kas už jo slepiasi? Kaip paaiškino G.Sodeika, „jis labai talpus, o kartu gana paslaptingas ir kontroversiškas. Kalbame apie praeitį, o pavadinimas tarsi rodo, jog mąstome apie kažką, kas bus „po ateities“ Viskas labai paprasta: kalbėdami apie praeities dalykus mes tarsi nusikeliame į praeities laiką, o tai, kas bus po jos, po praeities, ir yra tai, ką vadiname ateitimi. Tai paradoksas. Taip siekiame sulaužyti įprastinius laiko ir erdvės suvokimo būdus. Be to, mums nepaprastai svarbu, kas įvyko 1918 m.: to meto įvykiai padarė ateitį įmanoma, atvėrė įvairiausių galimybių. Šis fantastiškų galimybių atvėrimas ir yra tai, kas gali įvykti „po ateities“.
„Post futurum“ pirmadienį pristatyta žiniasklaidai Sigantarų namuose, o sekmadienį apie ją Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Zilnys ir kompozitorius G.Sodeika. Ką jie atskleidė apie naująjį veikalą?
– Esame įpratę įsivaizduoti operą kaip labai griežto muzikinio formato veikalą, bet šiuo atveju, atrodo, teks gerokai nustebti?
– Tai – dadaistinė opera šiuolaikine samprata. Mes su režisieriumi O.Koršunovu esame fluxus gerbėjai, net šiek tiek praktikai, o fluxus, kaip žinome, išaugo iš dadaizmo. Fluxus – tai šmaikštus požiūris į aplinkinį pasaulį, provokacija, skatinanti diskutuoti su mus netenkinančiais dalykais. Mūsų opera laužo tradicinės operos stereotipus.
Bet pažvelgę į muzikos istoriją turbūt rasime daug panašių fenomenų. Nepretenduoju į pranašo vaidmenį, bet ši opera tikrai atvers naujus horizontus. Bet kokiu atveju iššūkiai įvairiose scenose – operos, simfoninės, pramoginės muzikos – visada sukelia daug diskusijų ir arba atveria naują horizontą, arba neatveria, arba atveria jį vėliau. Mes Visa kūrybinė mūsų komanda ryžosi mus intriguojančiam eksperimentui.
Pačioje operoje jos veikėjų lūpomis mes diskutuojame apie operos žanro vaidmenį dabartiniais laikais. Vienas personažų sako, kad mūsų laikais opera negalima – nuobodi, netikros ašaros, netikras menas. Kitas personažas tvirtina priešingai – opera labai kūrybingas dalykas, gaivina fantaziją, ji yra kultūra kaip natūros priešingybė.
– Iš to, ką pasakojate, atrodo, kad tai pakankamai šiuolaikiškas kūrinys, bet jis analizuoja labai konkretų Lietuvos istorijos laikotarpį – nuo 1917 m. pabaigos iki 1918 m. vasario 16-osios.
Šimtmečiui visada gali kilti pagunda pastatyti ką nors plakatiškai sudvasinta patriotiška su trispalvėmis, tautiniais rūbais, Gedimino stulpais, kurie nešiojami po sceną, ir pan. Jūs darėte kai ką kita. Čia bus dalykų, kuriais kai kas gal net pasipiktins, gal bus provokacijos elementų?
– Pasipiktinusiųjų ir kritikų greičiausiai bus. Operoje išties kalbama apie tą laikotarpį, 1917-ųjų gruodžio 11-osios aktą, kurį šiandieninė jaunuomenė jau žino, nes istorijos pamokose to mokėsi, o mūsų karta nelabai buvo girdėjusi. Įvykiai baigiasi 1918 metų vasario 16-osios Akto pasirašymu. Tai trumpas istorinis tarpsnis, apie kurį labai nuosekliai kalbame ir dainuojame.
Visi librete atsidūrę įvykiai yra tikri. Sigitas labai atidžiai laikėsi istorinių įvykių, įsigilino į to meto įvykių chronologiją, todėl visa, kas papasakota, yra tikra.
Bet operos žanras suteikia daug erdvės fantazijai ir interpretacijoms. Galima paminėti vieną gražų išgalvotą epizodą – J.Basanavičiaus gundymą. Šėtonas jam siūlo grąžinti žmoną ir jaunystę, jeigu atsisakytų Lietuvos nepriklausomybės. tai toks fantastiškas posūkis, jis man gražus, prasmingas ir atpažįstamas.
Trumpai pamatysime Vytautą Didįjį pikantiškomis aplinkybėmis. Daugelis turbūt žinome, kad Vytautui teko gelbėtis iš giminaičių paspęstų pinklių ir pabėgti pavyko persirengus tarnaitės drabužiais. Mūsų operoje yra tas epizodas – rodome Vytautą Didįjį, kuris, vilkėdamas moteriškais drabužiais, dainuoja ariją „Aš Vytautas Didysis, kunigaikštis Lietuvos karalius...“
– Jūs pavaizdavote Vytautą kaip pirmąjį Lietuvos transvestitą – tai dar vienas įdomus šios operos siužeto elementas. Bet kai yra O.Koršunovas, S.Parulskis nieko kito negalima ir tikėtis – turi būti dalykų, kurie skiriasi nuo tipiškų.
Ar galima šią operą vadinti neįprasta istorijos pamoka, ar ten yra daug išgalvotų dalykų?
– Šiek tiek yra, bet jie daugiau tarnauja kaip kontrastas pagrindinei temai. Juk ten, kur vyksta istoriniai tektoniniai lūžiai, būna daug skausmo, įtampos, nežinomybės. Bet kas būtų tie tektoniniai lūžiai be žmogiškos meilės? Jie atrodytų labai sausi ir negyvi.
Vienas pagrindinių operos herojų yra J.Basanavičius, jam antrina jo mylima žmona Gabrielė Eleonora, kuri gyveno labai trumpai – mirė nuo džiovos 26 metų. Mūsų operoje du kartus pasirodo šis pora, dainuoja lyrinį, jautrų duetą „Gyvenime be meilės, kas tu esi? Tu esi niūrus kaip kapo duobė.“ Taigi istorinių įvykių fone mūsų operoje yra ir meilės linija, suteikianti šiam veikalui gyvybės.
– Girdėjau, kad kai Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksta repeticijos, girdėti šūksniai: „Kur Dievas ir Šėtonas? Į sceną!“ Vadinasi, operoje yra Dievas ir Šėtonas. Kas tai: įprasta gėrio ir blogio kova, klasikinis parodymas, kad ne viskas yra juoda ir balta?
– Galbūt vertėtų žengtelėti žingsnelį atgal ir prisiminti, kad ši opera atsirado O.Koršunovo, G.Sodeikos, S.Parulskio ir G.Makarevičiaus kūrybinėje laboratorijoje. Prieš S.Parulskiui pradedant rašyti libretą, labai daug mąstėme prie stalo, ką norime sukurti, ką pasakyti, kaip norėtume pateikti šią temą, kokie personažai turėtų kreiptis į auditoriją.
Po ilgų diskusijų Sigitas pasiūlė įdomų sprendimą. Jis priminė vieną biblinį siužetą – Jobo dramą. Jos veikėjai – Dievas, Šėtonas ir Jobas. Dievas džiaugėsi Jobu, labai pamaldžiu, klusniu, ištikimu tikinčiuoju, o Šėtonas jam priekaištavo: taip, jis uolus, nuolankus, nes viską turi, yra turtingas. Pabandyk viską iš jo atimti, abejoju, ar jis tau liks toks pat draugiškas.
S.Parulskis ima Dievą ir Šėtoną ir atiduoda jiems Lietuvą kaip žaislą, diskusijų objektą. Per Dievo ir Šėtono žaidimus mes ir stebime, kas atsitinka Lietuvai.
Be to, mes turime ir teatrą teatre. Šėtonas pasiūlo Dievui parodyti Lietuvos įvykių seką kaip operą.
– Ar jos pabaiga laiminga?
– Visi, eidami į šią operą, žinome, kad jos pabaiga yra laiminga. Tai – Vasario 16-osios Akto pasirašymas.
Nors iš anksto viskas gali atrodyti šiek tiek nuspėjama, bet kelias iki pabaigos per tas dvi valandas, patikėkite, yra vingiuotas ir kupinas muzikinių, estetinių bei kitokių netikėtumų.
– Kiek suprantu iš pasakojimo, smalsiam miesto jaunuoliui, kuris domisi įvairiomis naujovėmis, turėtų būti įdomu nueiti pasižiūrėti „Post futurum“. O ką pasakytumėte, pavyzdžiui, 76 metų žmonėms, kurie mėgsta „Traviatą“ ir jiems tai yra operos etalonas?
– Šis klausimas man lengviausias: kiekvienas žiūrovas ten ras kuo pasidžiaugti, bet ras ir kuo pasipiktinti. Tai patiekalas iš įvairiausių sudedamųjų dalių. Norisi tikėtis, kad bendras įspūdis bus pozityvus.
