Jau šį savaitgalį ji ir kiti aktoriai paskutinį kartą žengs į „Ugnies veido“ sceną – praėjus aštuoniolikai metų, jie vaidmenis perleidžia jauniems aktoriams.
„Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“, – prieš paskutinius spektaklius sakė R.Samuolytė.
– Rasa, koks pirmas jausmas kyla atsisveikinant su Olgos vaidmenimi „Ugnies veide“?
– Jaučiuosi gana natūraliai. Tai natūrali eiga. Atrodė, kad jau nebegrįšime prie šio spektaklio – juk nevaidinome daugiau kaip sezoną. Įpranti prie to, kad spektakliai tyliai išeina ir nebegrįžta. Man smagu, kad turiu galimybę atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žiūrovas taip pat turi galimybę atsisveikinti su mumis.
Visų pirma – tai vežimas prisiminimų. Pirmiausia prisimenu scenografę Jūratę Paulėkaitę, kurios jau nebėra. Ji buvo viena spektaklio bendraautorių.
– Spektaklis sukurtas 2000-aisiais, prieš aštuoniolika metų. Ar tuo metu negasdino pati medžiaga, tema?
– Tuo metu tai buvo neįprasta. Kai pradėdavo rinktis žiūrovai, mane ištikdavo tam tikras nuogumo jausmas – sėdėti ant sofos laukiant, kol susirinks žiūrovai, buvo kai kas nauja, netgi nemažas iššūkis. Pradžia buvo sunki: matai besirenkančius žiūrovus, kaip jie sėdasi į savo vietas, kaip žiūri į tave.
Tuo metu išgyveni dvejopus jausmus – nežinai, ar turi žiūrėti į juos kaip Olga, pritvinkusi savo požiūrio į normalius žmones, ar kaip aktorė, besiruošianti tuoj pat prasidėsiančiam spektakliui. Kartais tai išmušdavo iš vėžių. Dabar yra nemažai spektaklių akistatoje su žiūrovu, tai tampa suprantama ir įdomu. Tada tai buvo tarsi emocinis slenkstis.
Dar Eugenijaus Sabaliausko sukurtos ypatingos šviesos, apibrėžiančios ir lokalizuojančios veikėjus. Iš pradžių buvo sunku sėdėti taip apšviestiems. Kartais neatlaikydavome tokios įtampos, todėl reikėdavo kontroliuoti save.
Pati pjesės struktūra buvo nauja – nebuvome pratę prie tokios veržlios scenų kaitos. Toks realus šeimos istorijos pasakojimas, tarsi čia pat vykstanti kronika, turėjo būti nauja ir žiūrovui. Iššūkiu tapo ir tai, jog vos pasibaigus vienai scenai, prasidėdavo kita, kardinaliai kitokia scena.
– Repetuodami „Ugnies veidą“ dirbote kartu su tuo metu devyniolikmečiu Gyčiu Ivanausku, pasak jo paties, visiškai žaliu, nežinančiu, kaip kuriamas vaidmuo. Kaip atrodė darbas repeticijose su tokiu partneriu?
– Pamenu tą berniuką pirmose repeticijose ir jo unikalius fizinius duomenis. Jis galėjo vaidinti ir dvylikametį, ir devyniolikmetį. Pradžia buvo sunki tiek jam, tiek man. Aš mačiau, kaip jis įvaldė tą vaidmenį, nors iš pradžių tikrai jautei, kad jis dažnai nežinodavo, ką sako ar kaip jaučiasi, elgdavosi desperatiškai. Svarsčiau: atlaikys ar neatlaikys?
Šis vaidmuo tam tikra prasme pagreitino Gyčio brandą. Pirmaisiais studijų metais jam teko sukurti tokį vaidmenį, atlaikyti intensyvius spektaklius, tolimas gastroles – ištisa odisėja. Gytis nuolat augo ir tapo puikiu partneriu.
– Kaip pakeitė spektaklį ir vaidmenį tie aštuoniolika metų?
– Per premjerą tai, apie ką kalbama pjesėje, buvo negirdėta. Niekas Lietuvoje nekalbėjo apie šeimines dramas su incestu ir tėvų žudynėmis. Atrodė, kad tai tolima istorija ne apie lietuvius. Žiūrovai tikrai galėjo šiauštis, klausdami, kam reikalingas toks pasakojimas.
Drįsčiau teigti, kad „Ugnies veide“ tik aktoriai įgijo amžiaus. Spektaklio fabula šiuolaikinė ir aktuali dabar. Lyg antikinės tragedijos atitikmuo.
Galbūt iš šalies mes atrodome apsirengę senamadiškai. Paseno scenoje esantys televizoriai. Technika taip pažengė, kad, žvelgiant iš šalies, atrodo, jog ta šeima gyveno tuomet, kai dar nebuvo išmaniųjų televizorių ar telefonų. Laiką išduoda tik pažengusios technologijos.
Šis spektaklis turi fenomenalų dalyką. Retai vaidindamas pradedi abejoti savimi. Juk pastaruoju metu „Ugnies veidą“ rodome porą kartų per sezoną, todėl kiekvienas kartas būna lyg Everesto įveikimas.
Tačiu po spektaklio supranti, koks jis geras. Kiekvieną kartą susikaupi ir šoki tarsi nuo kalno, nežinodamas, ar bus apačioje batutas atsispirti, ar nebus. Bet kiekvieną kartą vis atsispiri aukštyn ir galvoji: „Geras.“
Man atrodo, „Ugnies veidas“ turi unikalią komandą. Aktoriai vienas kitą supranta, klausosi ir girdi. Čia nė vienas netampo antklodės kampų į savo pusę, nes yra tik viena antklodė visiems. Kiekvienas žino, kada galima ja užsikloti, kada – ne. Tai didelė jėga ir dar viena spektaklio ilgaamžiškumo priežastis.
Buvo įdomu repetuoti „Ugnies veidą“. Repetavome dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro studijoje. Sėdėjo Oskaras Koršunovas, scenografė J.Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, aktoriai Remigijus Vilkaitis (vėliau jo tėvo vaidmenį permėmė kitas mūsų tėvas – Arvydas Dapšys), G.Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Dalia Brenciūtė ir aš. Tiek mūsų ir buvo.
Pamenu, susodino mus ant sofos ir taip „išsimankštinome“, atradome jų gyvenimo kalbą ir kažkokį vaidybos bei elgesio kodą, kuris mus pačius nustebino. Tokie skirtingi penki žmonės, o taip papildantys vienas kitą. Kaip penki vienos rankos pirštai – kumštis. Gal todėl ir spektaklis buvo toks smūginis. Pasiilgsiu tos jėgos.
Kur tik nesame vaidinę „Ugnies veido“ – netgi bažnyčioje. Rodėme jį įvairiose pasaulio vietose, įvairiose laiko juostose. Pavyzdžiui, Argentinoje: turi vaidinti, kad nekenti visų aplinkinių, o tuo metu taip nori miego, nes yra žiaurus laiko skirtumas.
– Atsisveikinimas su „Romeo ir Džuljetos“ Džuljeta ir atsisveikinimas su „Ugnies veido“ Olga – kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?
– Manau, emocinė akistata laukia tada, kai vaidinsiu paskutinį „Ugnies veidą“. Skiriasi tuo, kad turime progą atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žinome, jog tai paskutiniai spektakliai. Tai sąmoningas žingsnis.
„Romeo ir Džuljetos“ atveju man trūko atsisveikinimo. Nebuvo tokio spektaklio, kurio metu būtume žinoję, jog jau pabaiga. Kartu su atsisveikinimu ateina ir šventė, nes žinai, kad tai paskutinis kartas, kai pabūsi su kitais aktoriais.
Dabar yra tam tikra intriga, tačiau mažiau liūdesio. Atsisveikindama su „Romeo ir Džuljeta“ supratau, kad jau reikia perleisti vaidmenį, bet, įtraukiant naują aktorę Agniešką Ravdo, įėjau į salę, pamačiusi dekoracijas ir suvokiau, jog jau nebelipsiu į balkoną ir ta muzika jau nebeužlies manęs.
„Romeo ir Džuljeta“ yra fantastiškas dekoracijų, muzikos ir teksto lydinys. Supratus, kad viso to nebeturėsiu, užliejo liūdesio banga. Net šiek tiek skaudėjo. Nėra taip, kad spektakliai ima ir lengvai išeina. Net suvokus, kad tai turi atsitikti, lieka emocinis prisirišimas.
„Ugnies veidą“ ir „Romeo ir Džuljetą“ sieja tai, kad labai įdomu juose vaidinti. Patiri vaidybos malonumą.
– Ko palinkėtumėte jauniems aktoriams, perimsiantiems jūsų vaidmenis?
– Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“.
Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veidas“. Vasario 24, 25 d. 19 val. „Menų spaustuvės“ Juodoji salė (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
