Premjeriniai operos spektakliai bus rodomi vasario 15, 16 ir kovo 11 dieną.
Prieš 81 metus operos premjera įvyko taip pat Kaune, Valstybės teatre – 1937 metų vasario 15 dieną – 19-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse. Simboliška, kad į šią sceną ji vėl sugrįžta 100-mečio proga.
Operą režsierius Kęstutis S.Jakštas su komanda sukūrė per metus.
Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija, interpretuojami nūdienos menininkų ir šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, puikiai tinka iškilaus valstybės jubiliejaus minėjimui.
Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės – Radvilos ir Chodkevičiai – savo skirtingus religinius įsitikinimus ir turtinius interesus geba atmesti ir susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir Laisvės, užsienio invazijos fone.
Pasak operos režisieriaus Kęstučio S.Jakšto, šiandieninė situacija labai panaši į buvusią 1600 metais. Turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne religiniu, o ambicijų pagrindu.
„Pagrindinę operos mintį, ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi – ko gero išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – „kalbėtis turim, tartis“, – sakė režisierius.
Tokia tematika puikiai atliepia visus metus švenčiamo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo dvasią ir pasitarnauja gaivinant istorinę didingos Lietuvos praeities atmintį.
Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI amžiaus pabaigos Lietuvos šeimų ginčą.
Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikmečio Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas.
Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui.
Abu jaunieji myli vienas kitą, bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai.
Pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas.
Susikivirčijusiųjų šalių taikyti imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu – „ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų“.
Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.
Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B.Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.
Režisierius K.S.Jakštas tikslingai libretą sutrumpino ir pritaikė naujam pastatymui.
„Pradžioje tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome kaip skamba muzika, kaip ją priims solistai. Teko išgryninti begalę siužeto linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida.
Tokios milžiniškos apimties projekto neturėjome, bet dabar drąsiai galiu pasakyti: operoje daug geros muzikos ir neįtikėtina, jog anuomet kompozitorius galėjo sukurti tokios apimties, orkestrinės sudėties ir tokio skambesio operą. Šiandien vargu ar atrastume kompozitorių, kuris imtųsi tokio grandiozinio darbo“, – kalbėjo K.S.Jakštas.
Svarus atkuriant operą „Radvila Perkūnas“ yra ir operos dirigento Jono Janulevičiaus indėlis – jis kone atkūrė veikalo muzikinę partitūrą, nes nuo paskutinio ir vienintelio operos pastatymo prabėgus aštuoniems dešimtmečiams, išlikusios muzikinės medžiagos būklė netiko operai statyti ir repetuoti.
Dirigentas, atsiklausęs leidimo statyti šį kūrinį operos autoriaus šeimos, džiaugėsi, kad kompozitoriaus vaikaitis, pianistas profesorius Jurgis Karnavičius pasitikėjo juo, teatro artistais ir tikėjo tuo, kad jo senelio kūrinys dienos šviesą išvys teisingai sutvarkytas.
„To laikmečio muzika buvo labai moderni ir novatoriška. Tačiau nuo to laiko praėjo aštuoni dešimtmečiai, todėl norėjosi, kad muzika būtų įdomi ir XXI amžiaus klausytojui.
Prisiėmiau muzikologo restauratoriaus funkciją prikelti kūrinį naujam gyvenimui. Dėl nežinojimo ne kartą buvo apėmusios abejonės, baimė, netikrumo jausmas, tačiau po grūdą dėliojant viską į vietas, akys šviesėjo ir dabar turime brangakmenį, kurio briaunas teliko teisingai nušlifuoti, kad jis virstų deimantu“, – sakė J.Janulevičius.
Opera „Radvila Perkūnas“ savo siužeto aktualumu, istorinėmis peripetijomis intriguoja ne tik melomanus ar istorinės mūsų praeities puoselėtojus, todėl teatras imasi misijos ją parodyti ne tik Kaune, teatro scenoje, bet ir Lietuvos regionų architektūrinėse erdvėse, susijusiose su Radvilų palikimu – Biržuose, Kėdainiuose, Rokiškyje, Vilniuje, Valdovų rūmuose.
Scenografiją operos „Radvila Perkūnas“ spektakliui sukūrė šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą – dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdis grindžiamas barokinės bažnytinės architektūros imitacija ir istorinių kostiumų stilizacija.
Sudėtingas chorines partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, scenos judesį sumąstė choreografas Danius Bervingis.
Pagrindines partijas dainuoja: Raminta Vaicekauskaitė ir Gitana Pečkytė (Sofija Olelkaitė), Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Raimondas Baranauskas (Jeronimas Katkus).
