– Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo proga teatras į savo repertuarą įtraukė vieno ryškiausių tarpukario lietuvių kompozitorių Jurgio Karnavičiaus operą istoriniu siužetu „Radvila Perkūnas“. Priminkite, kada pirmą kartą teatre žiūrovams buvo parodytas šis istoriniu vadinamas sceninis kūrinys?
– Lygiai prieš 81 metus operos premjera įvyko taip pat Kaune, Valstybės teatre. Tai buvo 1937 metų vasario 15 dieną, kaip tik 19-ųjų nepriklausomybės metinių išvakarėse. Todėl labai simboliška, kad į šią sceną ji vėl sugrįžta Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga. Žiūrovus į premjerinius spektaklius kviečiame vasario 15, 16 ir kovo 11 dienomis.
– Kokia istorija pasakojama šios J.Karnavičiaus operos veikėjų lūpomis?
– Jos librete atspindimas laikotarpis bei istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija. O kai tai interpretuoja šiandienos menininkai šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, tai, neabejojame, kūrinys puikiai tinka iškiliam valstybės jubiliejui.
Jo siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės – Radvilos ir Chodkevičiai, kurie atmeta savo skirtingus religinius įsitikinimus ir nepaiso asmeninių turtinių interesų, bet geba susivienyti dėl tėvynės gerovės ir laisvės užsienio invazijos fone. Tokia tematika, tikiu, puikiai atliepia visus šiuos metus švenčiamo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio dvasią ir pasitarnauja gaivinant atmintį apie istorinę didingos Lietuvos praeitį.
– Žiūrovas – jau ne toks, koks buvo daugiau nei prieš 8 dešimtmečius, ir patriotiškumo sąvoka šiandien ne kiekvienam yra sava, tad kur slypi „Radvilos Perkūno“ intriga? Ir ar scenoje bus pasakojama istorija, priminsianti Romeo ir Džuljetos meilę?
– To, kas intriguoja, ieškota visais laikais. Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją. Taip, tai – jaunų žmonių meilės istorija, įvelta į dviejų galingų XVI amžiaus pabaigos Lietuvos šeimų ginčą. Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, bet to meto Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas.
Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią, kaip našlaitę, globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Abu jaunieji myli vienas kitą, bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai.
Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga, tad kyla vidaus karo grėsmė. Konfliktuojančias šalis imasi taikyti žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu („ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų“). Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, bet Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.
– Teatro atstovė Lina Stankevičiūtė pabrėžia, kad operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B.Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga. Tai ta proga smalsu, ar sunkiai ši opera per savo gyvavimą jau antrą kartą keliavo į to paties teatro sceną?
– Neslėpsiu, šis darbas buvo labai sunkus režisieriui Kęstučiui S.Jakštui, kuris, tikslingai sutrumpinęs libretą, kūrinį pritaikė naujam pastatymui. Sunki užduotis teko ir teatro vyriausiajam dirigentui Jonui Janulevičiui. Jam teko kone atkurti veikalo muzikinę partitūrą, nes nuo paskutinio ir vienintelio operos pastatymo prabėgus aštuoniems dešimtmečiams, išlikusios muzikinės medžiagos būklė netiko operai statyti ir repetuoti.
Visą laiką, taip ir šiuo atveju, galiu pasidžiaugti puikiu mūsų teatro choru, kuriam drauge su chormeistere Rasa Vaitkevičiūte taip pat teko didelis krūvis. Įdomų scenos judesį operai sumąstė choreografas Danius Bervingis.
Norėčiau padėkoti scenografams – šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatui Gintarui Makarevičiui drauge su Dainiumi Liškevičiumi, taip pat kostiumų ir grimo autoriams – dailininkams Dan Zinkevič ir Kristinai Valančiūtei. Šie jauni žmonės pasiūlė daug naujų sprendimų, – ir istorinių, ir su šių dienų atspalviu.
Galima pasidžiaugti ir daugybės solistų darbu, juolab kad kai kurie veikiantys operos personažai neturės dublerių. Pagrindines partijas dainuos Raminta Vaicekauskaitė ir Gitana Pečkytė (Sofija Olelkaitė), Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Raimondas Baranauskas (Jeronimas Katkus) ir kiti.
– Nežinau, kaip anuomet buvo, bet gal šiais laikais opera „Radvila Perkūnas“ retsykiais paliks savo gimtąją sceną ir iš Kauno pakeliaus po Lietuvą, kad ją išgirstų bei pamatytų kuo daugiau žmonių?
– Kadangi savo siužeto aktualumu, istorinėmis peripetijomis ši opera intriguoja ne tik melomanus ar istorinės praeities puoselėtojus, teatras pažada ją rodyti pilyse, dvaruose, miestų šventėse, festivaliuose. „Radvilos Perkūno“ kelionių maršrutas operos kūrėjus nuves į Lietuvos regionų architektūrines erdves, susijusias su Radvilų palikimu Biržuose, Kėdainiuose, Rokiškyje.
Karaliaus Mindaugo karūnavimo (Valstybės) dieną, liepos 6-ąją, kviesime žiūrovus jos pažiūrėti festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, spalio mėnesį Kauno valstybinis muzikinis teatras operą „Radvila Perkūnas“ numato atlikti Vilniuje, Valdovų rūmuose.
