Pasaulinę premjerą išgyvenę ten, kur rodos buvo ir sukurtas spektaklis – politinių perversmų krečiamame Katalonijos regione Ispanijoje, menininkai sugrįžta į Lietuvą, kur vis labiau įsigali normalumo fašizmas ir ima siautėti vietiniai pamišėliai.
Pasak režisieriaus, XIX-ame amžiuje gyvenęs ukraniečių klasikas N. Gogolis dabar atrodo tikslus ir kompetetingas it šių dienų politikos apžvalgininkas, analizuojantis situaciją tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje.
„Tai pranašiška apysaka, kalbanti apie fašizmo prigimtį, susijusią su noru pertvarkyti pasaulį ir didybės manija. Tai nutiko su didžiaisiais XX amžiaus diktatoriais. Dabar visas pasaulis akivaizdžiai puritoniškėja, viskas norminama, nebegalioja net nekaltumo prezumpcija, tarsi vakarų civilizacijoje vėl ateina tas laikas, kai norima „apsivalyti“.
Tokių istorinių laikotarpių buvo nemažai. Užtektų priminti Spartą, inkviziciją, fašizmą, na, o mes dar prisimename sovietinį „teisingumą“. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Tarkime, Lietuvoje už „žolės“ suktinę gręsia dveji metai nelaisvės arba jau netgi siūloma įvesti priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje. Utilizuojamos knygos, plėšomi žurnalai, cenzūruojama klasika, kuriamos anoniminės skundų linijos. Ir visa tai vardan teisingumo ir normalumo“, – teigia O. Koršunovas.
„N. Gogolio pranašystės ir tekstų aktualumas šiandien – tiesiog neįtikėtini. Jei XIX amžiuje, kuomet buvo parašytas kūrinys, mintis, jog Prancūzija taps musulmoniška šalimi, galėjo atrodyti kaip visiškas pamišimas, tai šiandien taip nebeatrodo. N. Gogolio išpranašautas didysis inkvizitorius, akivaizdu, jau dabar yra atėjęs.
Ir tai yra internetas, socialiniai tinklai, kuriuose mes vienaip ar kitaip kontroliuojame vieni kitus, taip pat tobulėjančios technologijos, jau dabar atpažįstančios mūsų poreikius ir siūlančios mums greitesnį jų realizavimą. Jie jau dabar tokiu būdu mus auklėja. Ateityje jie mums siūlys ir bausmes. Jau šiandien jie įgauna viršenybę prieš įstatymą. Facebook’o žinutė gali turėti stipresnį moralinį poveikį nei teisinės institucijos. Iš esmės, internetas, pradžioje siūlęs mums žinias ir laisvę, mažina mūsų poreikį mąstyti ir tampa savotiškais tramdomaisiais marškiniais“, – tęsia O. Koršunovas.
„Spektaklio „Pamišėlis“ pristatymas Katalonijoje ir visi tekstai apie pamišusį Ispanijos karalių tiesiog sukrėtė katalonus. Jie negalėjo patikėti, jog šis tekstas parašytas ne šiandien ir ne katalonų rašytojo. Spektaklis bus visiškai šiuolaikiškas. Jame nebus jokių atpažįstamų XIX a. detalių, tačiau tekstas beveik nepakeistas. Beje, tai mūsų teatro išskirtinis bruožas. Sofoklio, Shakespeare’o, Moljero, Čechovo tekstų aš nekeičiu, neperrašinėju ir net netrumpinu, kaip dabar įprasta.
Mes esame bene vienintelis teatras, taip dirbantis su tekstais ir važinėjantis po viso pasaulio festivalius. Ir už tai esame labai vertinami, nes dauguma atvejų pjesės yra totaliai perrašomos – tokia jau šiandien tendencija. Pavyzdžiui, visai neseniai Paryžiuje, Odeono teatre mačiau „Tris seseris“, kuriose absoliučiai nebuvo nė žodelio čechoviško teksto.
Dažniausiai tekstai yra perrašomi tais atvejais, kai kūrėjai nebevaldo teatrinės kalbos ir nebesugeba ja interpretuoti. Vietoje teatrinės interpretacijos jie tiesiog perrašinėja literatūrą, taip ją šiuolaikindami. Aš gi kuriu teatrines interpretacijas. Mano teatrinės kalbos įtaigumas, polifoniškumas, ypatingas darbas su aktoriais leidžia klasikinius tekstus paversti visiškai šiuolaikiniais jų nekeičiant.
Dažnai užsienyje, o ir Lietuvoje, po spektaklio mūsų klausia, ar tai originalus tekstas? Išgirdę teigiamą atsakymą, dar labiau nustemba. Ne išimtis bus ir N. Gogolio „Pamišėlis“, – pasakoja režisierius.
„O kartais net nereikia interpretuoti – tiesiog įsiskaityti ir suprasti. Argi ne aktualiai dabar Lietuvoje skamba šis N. Gogolio tekstas: „Juk šitiek pavyzdžių istorijoje: koks nors paprastas, ne tai, kad bajoras, šiaip sau koks miestietis arba net valstietis – ir staiga pasirodo, kad jis koks nors didžiūnas, o kitąsyk net ir valdovas. Kad jau iš mužiko ir tai kitąsyk šitaip išeina, tai kas iš bajoro begali išeiti?“, – mintį baigia O. Koršunovas.
Pranašiška frazė „Keisti dalykai dedasi Ispanijoje“
Nežinant N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“ galima buvo pagalvoti, jog O. Koršunovas tyčia pakeitė klasikos kūrinio tekstą tam, kad įtiktų vietos publikai. Juk žinant šiandienos katalonų situaciją, kuomet jie žūtbūt siekia atsiskirti nuo Ispanijos, o jų vadovas Carlesas Puigdemont’as yra nušalintas, frazės „Keisti dalykai dedasi Ispanijoje“ ir „Ispanija turi naują karalių“ skamba lyg parašytos vakar, čia pat, viename iš nepriklausomybės siekiančių katalonų butų.
„Tai spektaklis apie žmogų, kuris yra niekas, bet įsivaizduoja, kad gali valdyti pasaulį. Jauno nuostabaus aktoriaus Eimanto Pakalkos dėka lietuvių režisierius mato Gogolio kūrinyje fašizmo ir nacizmo gimimo viziją, ją sustiprindamas hitleriškų vaizdų projekcijomis. Ir visiškai nieko keisto, jog režisierius paliečia ir ispaniškosios inkvicizijos temą.“, – po pasaulinės spektaklio premjeros Žironoje viename pagrindinių katalonų dienraščių „El Punt Avui“ rašė Imma Merino.
Pasaulinė spektaklio premjera įvyko viename didžiausių tarptautinių teatro festivalių Ispanijoje „Temporada Alta“. O. Koršunovas ir jo trupė čia lankosi kasmet, tad katalonų publika jau žino, jog šis režisierius kiekvieną kartą jiems pateikia vis kažką šviežio ir aktualaus.
„Spektaklyje režisierius nubrėžia ribą tarp teksto ir veiksmo. Nors ir ne taip akivaizdžiai, kaip „Hamlete“, Koršunovas laikosi idėjos paversti savo interpretaciją šiuolaikinės visuomenės atvaizdu , taip pat laikosi minties, jog asmenybė tuo pat metu yra ir auka, ir savo paties budelis. Stipri, egzistencialistinė pamišusio veikėjo būsena dažnai reiškiasi neįprastu, kartais netgi šokiruojančiu būdu. Taip pamažu, progresyviai spektaklis sukirbina žiūrovų sąmonę apmąstymams. Scenografų darbas visiškai sutampa su Koršunovo vizija.
Apšvietimas, audiovizualinė ir garso erdvė – taip pat. Muzikos intarpai žymi vis augančią veikėjo beprotystę. Kostiumai subtiliai, tačiau taikliai nupiešia kelią totalitarinės ideologijos link. Visų šių elementų dėka režisieriui pavyksta įkūnyti savo idėją klausiant „kodėl“, o ne „kaip ir kas“. Kodėl individas mano esąs monarchas ar politinis lyderis, taip nutoldamas nuo proletariškų savo šaknų?“, – portale „En Platea“ klausė kritikas Fernando Solla.
„Tai labai asmeniškas spektaklis, kuris, linkęs ne pamokslauti, o pasakoti. Teksto interpretacija, situacijos analizė tampa spektaklio turiniu. Ir, žinoma, labai svarbia dalimi išlieka Gogolio teksto pritaikymas mūsų laikams.“, – tęsė F. Solla.
„Beprotis, vardu Pakalka“, arba katalonų kritikų liaupsės lietuvių aktoriui
„Beprotis, vardu Pakalka“ – taip savo publikaciją portale „En Platea“ pavadino F. Solla. Iš tiesų, aktorius Eimantas Pakalka susilaukė tiek publikos aplodismentų ir sveikinimų, tiek katalonų kritikų pagyrų.
„Spektaklio kampus laiko vienas aktorius – Eimantas Pakalka, talentas, atliekantis itin puikų darbą, išsklaidydamas mitą apie tai, kad šiaurės Europos aktoriai yra šalti“, – teigia Elisa Diez iš portalo „Butaques I Somnis“.
„Subjektyvi beprotystės vizija įkūnyta taikliai. Taip pat ir pilkos masės dominavimo ir lyderiavimo prasmės klausimas. Eimanto Pakalkos vaidyba tai pateikia neįprastai ir nepatogiai spontaniškai. Jis žino, kaip užsitarnauti žiūrovo užuojautą, pasiglemžti jį ir nepaleisti iki pat pabaigos. Kaip tik
tuomet, kai personažas apleidžia savo sąsajas su pasauliu, mus pakeri aktoriaus darbas. Nors režisierių labiau domina ideologijos gimimas, o ne psichinės ligos išsivystymas, paralelė tarp šių dviejų linijų išryškėja aktorius vaidybos dėka“, – kolegei antrino F. Solla iš „En Platea“.
Pasak režisieriaus, E. Pakalka yra išskirtinis aktorius. Jo nuomone, tik tokie aktoriai gali imtis „Pamišėlio užrašų“ iššūkio.
„Eimantas yra be galo talentingas aktorius, ir tik tokie aktoriai gali imtis „Pamišėlio užrašų“. Iki šiol šios medžiagos ėmėsi tik labai talentingi aktoriai: Valentinas Masalskis, Dainius Kazlauskas, Vainius Sodeika. Šio vaidmens amplitudė yra ypač plati. Visi šie aktoriai turi kažkokią esminę charizmą, tam tikrą aktorinę prigimtį“, – pasakoja O. Koršunovas.
Gogolis – XIX amžiuje gyvenęs XXI amžiaus rašytojas
Pasak O. Koršunovo, jam įdomus pats N. Gogolio kūrinio mechanizmas, kurio rėmuose žemiausios kastos tarnautojas sugeba nukeliauti iki didžiųjų pasaulio diktatorių vertų užmačių. Tai matrica, puikiai veikianti ir šiandien.
„Apysakoje man įdomus pats mechanizmas, kaip paprastas tarnautojas nukeliauja iki Napoleono ar Hitlerio vertų užmačių. Gogolis tai atveria tiesiog unikaliai. Mums tereikia suprasti, jog šis mechanizmas yra ne to pamišėlio ir ne Gogolio amžiaus mechanizmas – ši matrica yra pačiame žmoguje ir egzistuoja visada. Genialiai parodomas mechanizmas, kuomet iš vidutinio žmogaus gimsta tironas. Normalumas gali virsti tironija, netgi fašizmu, o mažas trupinėlis gali išaugti į viską traiškantį „teisingumo“ akmenį“, – teigia O. Koršunovas.
Spektaklio „Pamišėlis“ pagal Nikolajų Gogolį premjera Lietuvoje – jau šį sekmadienį, vasario 11 d., 19 val., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, scenografai – random heroes, kompozitorius – Dominykas Digimas, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta, videoprojekcijų autorius – Kornelijus Jaroševičius. Vaidina Eimantas Pakalka.
