Vasario 22 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre garsi prancūzų aktorė Dominique Frot pristatys spektaklį pagal Algirdo Juliaus Greimo tekstus „Netikėtumas slepiasi“.
Laukdama susitikimo su Vilniaus žiūrovais Dominique Frot rašė: „Mane sujaudino pasiūlymas pratęsti tai, ką atradau susipažinusi su Greimo nueitu keliu ir gestais. Ir galimybė tai padaryti Vilniuje. Vilnius – skambus žodis. Man sakė, kad jo aidas girdėti mieste!“ Apie tai – pokalbis su pagrindiniais šios viešnagės iniciatoriais – literatūrologais, literatūros kritikais, žinomais semiotikais Kęstučiu Nastopka ir Sauliumi Žuku.
– Jūsų dėka netrukus Vilniaus publika galės pasimėgauti prancūzų aktorės Dominique Frot savarankiškai parengtu spektakliu „Netikėtumas slepiasi“ pagal Algirdo Juliaus Greimo tekstus. Kaip Jūs ją atradote?
Kęstutis Nastopka: Spektaklis buvo parodytas Paryžiaus merijoje pernai gegužės 30 dieną. Tuo metu vyko prancūzų semiotikų suvažiavimas, kurio šūkis buvo: „Greimas šiandien: struktūros ateitis“. Spektaklis paliko man neišdildomą įspūdį. Paklausiau aktorės, kaip jai pavyko atmintinai išmokti tokį abstraktų tekstą. Ji atsakė: „Dėl to, kad Greimas man nepaprastai artimas“. Aktorė atrinko ir labai įtaigiai intonavo tokias Greimo citatas, kurias buvo nesunku suvokti.
Saulius Žukas: Gal tik reikėtų stabtelėti prie žodžio „pasimėgavimas“, kai kalbam apie šį spektaklį. Jis nebus visai tradicinis. Iš Greimo nepadarysi šou, tai minties puota. Aš nemačiau paryžietiško spektaklio, bet sprendžiu apie jį remdamasis aktorės pasakojimu, kuo jai svarbus Greimas.
Atrodo, kad aktorė apčiuopė vieną svarbiausių Greimo semiotikos temų – žmogus nuolatos ieško žodžių, kaip išsakyti tai, ko, tiesą sakant, neįmanoma iki galo išsakyti, kas tik nujaučiama. O „žodžiai“ gali būti patys įvairiausi – ir išreikšti kalbos garsais, ir muzikos garsais, ir veido mimika, ir judesiais, ir scenografija ar scenos apšvietimu ir t.t.
– 2017 metais Lietuva minėjo pasaulinio garso mokslininko Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) metus. Lituanistai, filosofai per šį laikotarpį nuveikė labai daug. Programa nuvilnijo per visą Lietuvą, kai kas tebevyksta dabar. Didįjį prasmės ieškotoją Greimą įsprausti į konkretaus laiko rėmus neįmanoma, bet gal galėtumėte išskirti svarbiausius darbus, kurie buvo įvykdyti „Greimo metais“?
K. Nastopka: Džiaugiuosi, kad Greimo paminėjimas rado atgarsį visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Apie jį buvo kalbama tarptautinėse konferencijose Paryžiuje, Maskvoje, Kaune. Greimo centro suburti semiotikai lankėsi daugelyje Lietuvos universitetų, taip pat Prienuose ir Šiauliuose.
Man pats įspūdingiausias buvo Greimo paminėjimas Kunigiškių pradinėje mokykloje (Anykščių rajone), kur grįžusi iš Tulos 1918 m. apsigyveno Greimų šeima. Žvarbų spalį susirinkę į nekūrenamą nebeveikiančios mokyklos klasę aplinkinių kaimų gyventojai klausėsi pranešimų apie Greimo gyvenimą ir darbus. Nuostabų Greimo portretą sukūrė Šiaulių menų mokyklos auklėtinė Kamilė Jankauskaitė, laimėjusi Greimui skirtą meninių darbų konkursą.
S. Žukas: Iš minėtinų šia proga dalykų vienas svarbiausių – galingai atrodžiusi Kauno technologijos universitete surengta Pasaulinė semiotikos konferencija, į kurią susirinko įvairių pakraipų semiotikai. Greimo mokykla buvo labai solidžiai pristatyta.
Tačiau dėl vieno dalyko turiu nerimo, ar, pasibaigus jubiliejams, neužges ir susidomėjimas. Tai iššūkis semiotikų bendruomenei, kuri, tiesą sakant, prie iššūkių pripratusi...
– Greimo idėjos žinomos visame pasaulyje. Ar po Greimo metų atsirado naujų atgarsių?
K. Nastopka: Išleista profesoriaus Arūno Sverdiolo sudaryta ir „Baltų lankų“ leidyklos išleista 775 puslapių knyga „Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“. Šiemet turi pasirodyti antrasis šio leidinio tomas, kuriame lietuvių prancūzų ir italų semiotikai nagrinėja teorinius Greimo darbus. Kartu su Sauliumi Žuku išvertėme Greimo studiją „Maupassant. Teksto semiotika: praktinės pratybos“.
Ši nepakeičiama literatūros tyrinėtojams knyga turėtų netrukus pasirodyti. Amerikiečių profesorius Thomas F. Brodenas parašė pirmąją mokslinę Greimo bibliografiją, kuri baigiama versti į lietuvių kalbą. Greimas nuolat pabrėždavo, kad semiotika ne tik rimtas, bet ir linksmas mokslas. Todėl mane kabai nudžiugino Miglės Anušauskaitės komiksas „Dr. Kvadratas“.
S. Žukas: Man atrodo, svarbus jau minėtos Kauno konferencijos klausimas – ar Greimas ir jo mokslas jau istorija, ar jis yra aktualus ir šiandien? Atsakymas vienareikšmis – Greimo idėjos gyvos, jos plėtojamos ir pritaikomos pačiose įvairiausiose srityse.
– Dalis rašytinio meno tyrinėtojų teigia, kad kai kurių autorių neįmanoma perkelti į kitas erdves – teatrą ar kiną. Taip dažnai kalbama minint Williamą Cuthbertą Faulknerį ar Marcelį Proustą. Žinoma, egzistuoja įvairių interpretacijų, bet jos paprastai nepasiekia to gylio, kurį gali patirti skaitydamas. Greimo atvejis būtų dar išskirtinesnis. Semiotikas teatre! Ar nepavojinga?
K. Nastopka: Dominique Frot spektaklis yra ambicingas iššūkis. Niekad nebūčiau įsivaizdavęs, kad Greimas gali šitaip prabilti nuo scenos pakylos. Tiesą sakant, pakylos šiame spektaklyje nėra. Aktorė vaikšto tarp žiūrovų.
S. Žukas: Galimybė Greimo raštus pritaikyti scenai rodo, kad tai ne vien gryna ir sunki teorija. Be aiškių sąlyčių su mūsų laikų žmogaus gyvenimu sunku būtų sukurti spektaklį. Kita vertus, spektaklis turėtų atkreipti dėmesį į Greimo raštų „poetiką“, jo nuolatos sargyboje stovinčią ironiją. Be abejo, tai aktorės siūlomas Greimo perskaitymas, įdomu bus pamatyti, į ką ji atkreipia dėmesį, ką ir kodėl pabrėžia.
– Lietuvai Jūs pristatote unikalią aktorę Dominique Frot, vaidinančią Paryžiaus Nantero ir Miesto teatre. Ji filmuojasi kine ir televizijos serialuose, dėsto Paryžiaus Nacionalinėje konservatorijoje. D. Frot vaidino Peterio Brooko, Claude‘o Régy, Luco Bondy, Fran?ois‘o Orsoni ir kitų garsių režisierių spektakliuose, net tris metus dirbo Berlyne, vaidino Thomas’o Ostermeierio Goethe‘s „Fauste“. Ar teko ją matyti vaidinant gyvai?
S. Žukas: Ne, aš jos ir jos pastatyto spektaklio nemačiau.
– Nedidėlė aktorė, kurios galingas balsas. Ji ypač raiškiai sudėlioja sakinių prasmes. Pati atrinkusi tekstus juos išskleidė prabangioje Paryžiaus miesto rotušėje, 2017 m. atidarant Prancūzijos asociacijos semiotikų tarptautinį kongresą. Kuo privalu pasirūpinti, kad šie tekstai būtų išgirsti asketiškoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė?
K. Nastopka: Aktorė drauge yra ir savo spektaklio režisierė. Rengdamasi Vilniaus spektakliui ji intensyviai bendravo su Lietuvos nacionalinio dramos teatro techniniu personalu, sprendė erdvės įforminimo ir apšvietimo problemas. „Niekada nepamirškite šviesos! Ji pakeičia tikrovės prigimtį. Jos greitis – absoliuto žymė“, – įspėja autorė. Tikiuosi, kad mūsų teatre Greimo spektaklis įgaus naują alsavimą.
S. Žukas: O gal toks spektaklis paprovokuos ir mūsų aktorius imtis netikėtų, neįprastų teatro scenai tekstų? Matyt, svarbiausia yra teksto keliama intriga, netikėti minties posūkiai. Tokių dalykų galima rasti ne vien grožiniuose pasakojimuose. Juk svarstymą, vidinę diskusiją galima paversti netgi aistringu dialogu.
– Semiotikai Lietuvoje – paradoksalus reiškinys. Popso daugėja, jis smelkiasi į aukštąją kultūrą, o semiotikų tarytum taip pat daugėja. Ar ši visuomenės minties properša nepavojinga?
K. Nastopka: Popso ir semiotikų jėgos nelygios. Bet semiotikai nė nesistengia varžytis su popsu. Tikėdami, kaip ir Greimas, kad pasaulį įmanoma suprasti, manau, kad jie įstengtų patikimai paaiškinti ir tai, ką reiškia masinė kultūra.
S. Žukas: Kęstutis jau minėjo „patikimą paaiškinimą“. Ir man atrodo, kad semiotikos tikslas reflektuoti kultūrą, bandyti ją suprasti. Visai nesvarbu, ar čia popsas, ar kokie nors elitiniai reikalai. Juk nesunkiai pastebime, kad popso forma galima pasakyti svarbius ir netgi sudėtingus dalykus, o elitinio meno formos gali slėpti primityvumą, banalybę. Mes mokome „skaityti“, suprasti bet kokį tekstą, išreikštą bet kokia „kalba“ plačiąja šio žodžio prasme.
