Martynas pirmą kartą savo karjeroje pieš publiką stos vienui vienas. Tačiau ir šį kartą jis išlieka pozityvus: „Tai bus naujas iššūkis ir nauja patirtis. Bus labai įdomu“, – sako aktorius.
– Martynai, kuo svajojai būti vaikystėje?
– Vaikystėje svajojau būti gaisrininku, o paskui virtuvės šefu (šypsosi). Vaikystės svajonės yra gražios, bet jos ir lieka vaikystės svajonėmis, dažniausiai viskas susiklosto kitaip. Aš galiausiai pasirinkau aktoriaus kelią. Nors ir dabar labai mėgstu gaminti, esu geriausias virtuvės šefas savo namuose.
– Kaip ir kada pajautei, kad nori būti aktoriumi?
– Gal 8 – 9 klasėje nusprendžiau, kad būsiu aktoriumi. Tuo metu gyvenau Klaipėdoje ir lankiau mėgėjišką jaunimo teatrą. Man labai patiko, gerai sekėsi ir ten vaidinant supratau, kad tą ir noriu daryti savo gyvenime.
– Kaip atsidūrei improvizacijoje?
– Po mokyklos įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur turėjome improvizacijos paskaitas pas improvizacijos meistrą Andrių Žebrauską, kuris yra tiesioginis improvizacijos krikštatėvio – kanadiečių teatro „Loose Moose“ įkūrėjo Keitho Johnstono mokinys.
Iš pradžių Andrius dėstė visam mūsų aktorių kursui ir tik ketvirtais studijų metais prasidėjo atrankos, rimtas pasiruošimas ir treniruotės besikuriančiame teatre „Kitas kampas“. Baigus studijas pradėjau vaidinti teatre ir tą darau jau 10 metų.
– Kiek laiko prireikė treniruotis kol jau galėjai pirmą kartą žengti į sceną ir improvizuoti prieš žiūrovus?
– Neatsimenu kiek tiksliai laiko, bet treniruotės vyko intensyviai ir teatro kūrimo procesas buvo ilgas bei įtemptas, nes vieni žmonės išeidavo, kiti ateidavo iki kol susiformavo branduolys, kuris ir tapo teatru „Kitas kampas“.
– Ar atsimeni, kaip jauteisi pirmą kartą improvizuodamas ant scenos?
– Atsimenu, kad nesupratau, kas su manimi vyksta ir kaip tai kontroliuoti. Pradžioje, iš tikrųjų, buvo sunku kurti istoriją, suprasti ir įsisavinti pagrindinius improvizacijos dėsnius.
Ant scenos improvizatorius yra ir aktorius, ir dramaturgas, ir garso režisierius, nes improvizuodamas tu gali nuspręsti, kad tau reikia tam tikros muzikos, daugiau ar mažiau šviesos, lietaus ar saulės ir pan. Tu pats kontroliuoji savo vaizduotę ir kuri istoriją išnaudodamas viską, ką matai, jauti, girdi ir išgyveni.
– Kaip improvizaciją taikai kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, auklėdamas vaikus?
– Mano vyriausias sūnus dabar yra tokio amžiaus, kai jis blokuoja viską, ką jam sakai. Pavyzdžiui: „Eik išsivalyk dantis“, – o jis: „Ne“, – ir bėga į kitą kambarį. Tokiomis situacijomis reikia galvoti, kaip paskatinti jį daryti tai, ką aš noriu, kad jis darytų.
Vienas iš būdų yra naudoti reversinę psichologiją, pavyzdžiui sakyti: „Tik nebandyk dabar eiti valytis dantų“. Po tokių žodžių matai, kaip jo akyse atsiranda velniukai ir jis jau eina į vonią, ima šepetėlį ir valosi dantis (šypsosi).
Svarbiausia pačiam išlikti geros nuotaikos, nes tik pradėjus pykti, griūna bet koks kūrybinis procesas tiek improvizacijoje, tiek bendraujant su vaiku. Gera nuotaika palaiko idėjas ir kontaktą su kosmosu (juokiasi ir įdėmiai žiūri į akis).
– O kaip improvizaciją taikai santykiuose su žmona?
– Su žmona netaikau jokių metodų. Su ja stengiuosi būti maksimaliai atviras, nuoširdus ir sąžiningas.
– Kokiose kitose kasdienėse situacijose taikai improvizacijos principus?
– Pavyzdžiui, improvizacija labai padeda vairuojant. Improvizuodamas ant scenos aktorius turi išlaikyti apie 12 – 15 dėmesio objektų. Jis turi atsiminti, ką pasakė pats, ką – jo partneriai, kokius menamus daiktus, erdvę sukūrė ir daugelį kitų dalykų. Vairuojant irgi svarbu stebėti daug objektų vienu metu. Vairuodamas aš labai gerai matau erdvę aplink save: visus ženklus, šviesoforus, kitus automobilius, jų skaičių, greitį ir pan.
– Tai būtum geras lenktynininkas.
– Paradoksalu, tačiau gyvenime aš labai nemėgstu ekstremalumo. Nors scenoje man patinka azartas, gyvenime esu labai tikslus ir viską planuoju. Apskritai, meną galima skirstyti į dionisiškąjį (gyvąjį) ir apoloniškąjį (proto), o improvizacijoje šios dvi prigimtys susiduria ir veikia drauge. Iš vienos pusės, improvizacija turi labai aiškią struktūrą, iš kitos – joje veikia nestruktūruotas protas. Dėl to, man ji yra labai įdomi.
– Žiūrint į tavo kūrybinę veiklą iš šono stebina tavo gebėjimas taip profesionaliai persiorientuoti nuo kino prie teatro, improvizacijos prie dramos ir atvirkščiai. Kaip tau tai pavyksta?
– Aš kiekvieną dieną save giriu ir galvoju apie gražius bei nuostabius dalykus, kurie įkvepia šį įvairiapusį ir spalvotą gyvenimą. Aš negalvoju apie tai, kas apsunkina ar trukdo siekti tikslų, apriboja išraiškos priemones. Vienas žmogus manęs kažkada paklausė: „Ar turi priešų?“, – ir aš atsakiau, kad turiu, o jis man: „Tai esi turtingas žmogus“.
Manau, jog tai labai geras požiūris. Į priešus galima žiūrėti, kaip į tau blogo linkinčius, o galima žiūrėti ir galvoti, kad esu turtingas įvairiomis patirtimis, kurios ir formuoja pilnavertį gyvenimą.
– Ar būna, kad pavargsti nuo savęs?
– Ne, nebūna (juokiasi). Kadangi, aš daug laiko praleidžiu ir daug bendrauju su žmonėmis, bendravimas su savimi tampa retenybe, todėl aš pasiilgstu savęs.
– Kaip pakeli sau nuotaiką?
– Pirmiausia, kas gali žmogui suteikti džiaugsmo – tai skanus maistas, meilė ir bučiniai, žaidimas su vaikais, gera muzika. Aš nuolatos stebiu aplink esančius nuostabius dalykus ir jais džiaugiuosi.
– Jeigu jau prabilai apie nuostabius dalykus, vasario pradžioje drauge su režisieriumi K. Glušajevu teatre „Kitas kampas“ pristatysite premjerą „Nuostabūs dalykai”. Apie ką bus šis spektaklis?
– Spektaklis bus apie žmogų, kuris vienu labai sunkiu momentu vaikystėje atsirėmė į aplink jį esančius nuostabius dalykus ir pradėjo kurti nuostabių dalykų sąrašą. Toliau visą savo gyvenimą jis vadovavosi principu, kad aplink visada yra labai daug nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Visada yra kažkas gero ir nuostabaus gyvenime, tik mūsų pareiga ir rūpestis yra tai pamatyti bei įvardinti.
– Ant scenos lipsi vienui vienas. Ar tiesa, kad tai bus pirmas kartas, kai scenoje vaidinsi vienas? Kaip apibūdintum šią patirtį?
– Taip, vienas scenoje vaidinsiu pirmą kartą. Tai bus iššūkis ir nauja patirtis, nes to dar niekada nedariau. Ir tai bus nuostabu, labai įdomu.
– Koks bus žiūrovo vaidmuo šiame spektaklyje?
– Labai didelis. Spektaklyje bus du aktoriai: Martynas Nedzinskas ir žiūrovai. Jie bus pilnaverčiai pjesės veikėjai. Todėl spektaklio istorija tą vakarą didžiąja dalimi priklausys nuo žiūrovų.
– Ar žiūrovai turės lipti ant scenos?
– Kaip jie norės, aš jiems paliksiu visišką laisvę apsispręsti.
– Vienas šio spektaklio tikslų parodyti, jog improvizuoti galima ir apie rimtus dalykus. Ar tau pačiam tai yra iššūkis: improvizuoti rimtomis temomis?
-Man labai patinka apie rimtus dalykus kalbėti per humoro prizmę arba apie linksmus dalykus pasakoti rimtai. Kai tema yra rimta ir visi supranta, apie ką yra kalbama, tačiau į ją žiūrima per atstumą, tuomet galima iš jos ir pasijuokti. Svarbu suprasti, apie ką kalbi.
– Ką naujo šiame spektaklyje išvys ištikimas teatro „Kitas kampas“ gerbėjas, matęs kitus teatro spektaklius?
– Mylimasis ir ištikimasis teatro žiūrovas pamatys visiškai naują formatą: vieną aktorių ant scenos, kuris pasakos improvizuotą istoriją, paremtą Duncanas Macmillan‘o pjese „Nuostabūs dalykai“. Jeigu paprastoje improvizacijoje žiūrovas tik siūlo istorijos aplinkybes, šiame spektaklyje jis taps lygiaverčiu istorijos kūrėju.
– Kas kūryboje tau yra nuostabiausi dalykai?
– Kūryboje vienas nuostabiausių dalykų man yra susitikimas su žiūrovu. Kai tu repetuoji spektaklį, nežinai, kaip tave priims, kaip reaguos ir supras.
Todėl, kiekvienas vaidinimas prieš žiūrovus, ypatingai premjeros vakarą, yra nuostabiausias dalykas. Taip pat, kūryboje man labai patinka viską pradėti iš naujo. Tai yra labai sunku ir ne visada pavyksta, bet tas azartas, kai tu pradedi naują darbą yra vienas nuostabiausių jausmų.
– Kas bus pats nuostabiausias dalykas artėjančioje premjeroje?
– Šiame spektaklyje nuostabiausias dalykas bus paskutinis sąrašo nuostabus dalykas, dėl kurio verta gyventi.
