2007 m. režisieriaus Gintaro Varno įkurto teatro „Utopia“ spektakliai skatina susimąstyti apie tai, kuo šiais laikais tikime, kokių turime idealų, kokios mūsų tolerancijos ribos. Tokiuose G.Varno spektakliuose kaip „Publika“ ar „Nusiaubta šalis“ tarp iliuzijų, sapnų ir tikrovės pasiklydę personažai ieškodavo tiesos, meilės ir gėrio, kartu keldami klausimus apie paties teatro prigimtį ir misiją.
Tačiau teatro „Utopia“ vardas siejamas ne tik su šio režisieriaus kūryba, bet ir su jo mokinių darbais. Pirmuosiuose šio teatro pastatymuose „Žvaigždžių kruša“, „Dekalogas“, „Šekspyriada“ vaidino G.Varno studentai, dabar teatro, muzikos ir kino srityse garsūs menininkai Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė.
Vėliau po teatro „Utopia“ vėliava buvo rodomi jaunųjų režisierių darbai: Kamilės Gudmonaitės „Sapnas“, „Timonas“, Povilo Makausko „YOLO“, Dariaus Luko Piraičio „Titrai/Subtitles“. Taip pat „Utopia“ spektakliuose vaidino aktoriai Gytis Ivanauskas, Viktorija Kuodytė, Arūnas Sakalauskas, Martynas Nedzinskas, Sergejus Ivanovas, Eimutis Kvoščiauskas, Edmundas Mikulskis ir kt.
Kadangi teatras neturi savo patalpų, jo spektakliai rodomi kitų teatrų erdvėse, o informacija apie juos pasiekiama teatro „Utopia“ feisbuko puslapyje.
Apie „Utopia“ dešimtmetį, teatro vykdytus projektus, turėtas svajones ir iškilusius iššūkius kalbiname režisierių Gintarą Varną.
- Prieš dešimt metų išėjote iš Kauno dramos teatro meno vadovo pareigų ir įkūrėte teatrą „Utopia“. Kaip dabar vertinate šį savo žingsnį ir kokie buvo tie pirmieji dešimt metų šiam teatrui?
- Sumanymas įkurti nepriklausomą teatrą buvo logiškas ir teisingas, nesuklydau priimdamas tokį sprendimą. Žinoma, iš pradžių turėjome daug iliuzijų. Tikėjome, kad nedidelis teatras gali būti laisvas ir savarankiškas, kad kurti meną galima ne tik valstybiniuose teatruose, kurie turi visokių ligų ir prietarų.
Tačiau pabandę savo spektaklius rodyti vienur, kitur, trečiur, supratome, jog tai susiję su labai didelėmis išlaidomis (salių, apšvietimo, garso technikos nuoma ir t. t.). Paaiškėjo, kad nepriklausomam teatrui, turinčiam tokius nedidelius pajėgumus, finansiškai išsilaikyti tik iš Lietuvos kultūros tarybos paramos ir pajamų, uždirbtų parduodant bilietus, beveik neįmanoma.
Žinoma, tokiems teatrams kaip, pavyzdžiui, „Atviras ratas“, turbūt lengviau, nes jų spektakliai minimalistiniai, beveik be dekoracijų, nedaug aktorių. Tačiau man statant spektaklius dažniausiai reikia visko. Todėl spektaklis „Publika“, kuriam reikėjo daug resursų, galiausiai teatrą nugramzdino į finansinę krizę. Nors šis spektaklis visiems teikė daug kūrybinio džiaugsmo, turėjome nustoti jį rodyti, nes buvo nuostolingas.
Negana to, kurį laiką niekaip nesisekė gauti Lietuvos kultūros tarybos paramos, kuri vis dėlto labai svarbi teatrui, bandančiam išgyventi iš projektinių lėšų. Taigi atsidūrėme duobėje. Ji buvo ne tik finansinė – kilo daug abejonių, ar iš viso kam nors tokio teatro reikia. Kitaip tariant, patyrėme tikėjimo „Utopia“ krizę.
Po šios traumos prasidėjo antrasis teatro „Utopia“ etapas. Pradėjome kurti spektaklius bendradarbiaudami su valstybiniais teatrais arba sukurtus pastatymus rodyti juose, sudarius koprodukcijos sutartį. Kitaip tariant, ėmėmės idėjų generatoriaus kitiems teatrams vaidmens.
Veikdami pagal šį principą dabar Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodome Kamilės Gudmonaitės naujausią darbą „Keturi“ ir mano režisuotą spektaklį „Natanas Išmintingasis“, Kauno kameriniame – spektaklį „Pagalvinis“. Anksčiau Lietuvos nacionalinis dramos teatras sutiko į Mažąją salę priimti ir rodė Povilo Makausko „Yolo“ ir Kamilės Gudmonaitės „Sapną“.
Taigi norėdami išsilaikyti, turėjome atsigręžti į valstybinius teatrus, sugrįžti į juos kaip svečiai ar bendrakūrėjai.
- Teatro „Utopia“ istorija susijusi ne tik su jūsų paties, bet ir su jūsų mokinių kūryba. Juk pirmuosiuose teatro spektakliuose vaidino pirmoji jūsų studentų laida, o pastaruoju metu po „Utopia“ teatro sparnu režisavo jūsų mokiniai Kamilė Gudmonaitė ir Povilas Makauskas, jų spektakliuose vaidino jūsų vadovaujamo vaidybos kurso studentai.
Leidžiate jauniesiems kūrėjams išbandysi savo jėgas nepriklausomo profesionalaus teatro rėmuose. Tačiau ugdote ne tik jaunuosius menininkus, bet ir žiūrovus. Nuo 2015 m. teatras „Utopia“ užsienio pjesių vertimais pildo internetinį archyvą „Dramų stalčius“. Kodėl imatės edukacinės misijos?
- Viskas vyksta natūraliai. Dirbu su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, matau, kaip jie auga, tobulėja, pažįstu juos. Todėl kai, pavyzdžiui, Kamilė ir Povilas akademijoje pristatė savo darbus, supratau, kad jie turėtų būti rodomi toliau. Tuo metu dar nebuvo LMTA Balkono teatro, kuris būtų galėjęs priimti jų darbus, todėl pakviečiau juos į „Utopia“. Man atrodo, jaunieji režisieriai ir aktoriai vertina galimybę pasirodyti su „Utopia“ ženklu.
O „Dramų stalčiuje“ šiuo metu sukauptos net 307 pjesės, nuo projekto pradžios inicijavome 21-os pjesės vertimus. Per 2017-uosius šiame internetiniame klasikinės dramaturgijos archyve užfiksavome beveik 5 tūkst. apsilankymų, girdėjau daug gerų atsiliepimų iš aukštųjų mokyklų. Vadinasi, pjesės skaitomos, projektas reikalingas.
Šiuo metu „Dramų stalčiuje“ esame sukaupę Europos autorių tekstų, parašytų nuo Antikos laikų iki XX a. vidurio. Šiemet orientuosimės į Rytus: inicijuosim Japonijos No teatro tekstų bei garsaus Indijos dramaturgo Kālidāsa pjesės „Šakuntala“ vertimus.
Tikiu, kad šis mūsų misionieriškas projektas padeda visuomenei kultūrėti, o teatro kūrėjams tik geriau, kai į žiūrovų salę susirenka apsiskaitę, išprusę žmonės. Tiesą pasakius, tokią dramaturgijos vertimų bazę, mano nuomone, jau seniausiai turėjo inicijuoti ir įgyvendinti kokia nors valstybinė kultūros institucija. Bet tai daro teatras „Utopia“ – savanoriaujame kultūros lauke.
- Pastaraisiais metais nepriklausomų teatro trupių vis daugėja. Kaip manote, kokią vietą Lietuvos teatro lauke šiandien užima teatras „Utopia“?
- Man atrodo, esame vienas iš medžių dideliame miške. O medžių reikia visokių. Man mišrus miškas su drebulėmis, ąžuolais, maumedžiais, juodalksniais visada įdomesnis nei vienarūšis pušynas ar eglynas. Teatras „Utopia“, žinoma, ne ąžuolas, bet ir ne drebulė. Manau, galėtume būti jaunas uosis.
- O kokią matote „Utopios“ ateitį Lietuvos teatro miške?
- Sunku pasakyti, kuria linkme gyvenimas pakryps. Bet tikrai žinau, kad teatro pavadinimas neleis turėti jokių stabilių patalpų: žodis „utopija“ reiškia „ne vieta“ (gr. u topos) arba „vieta, kurios nėra“. O jei rimčiau, tai turbūt teks laikytis panašios strategijos kaip dabar, t. y. bendradarbiauti su tais, kurie vietą turi. Mūsų teatras galės siūlyti, apie ką ir kaip kalbėtis su žiūrovais, o kiti teatrai – kur tie pokalbiai galėtų vykti. Manau, tokia simbiozė būtų natūrali.
Kartą pagalvojau, kad man, ko gero, pakanka žinoti, kad yra toks teatras „Utopia“, kuris prireikus galėtų pabusti kaip koks meškinas iš žiemos miego. Apskritai „Utopia“ man – dvasinė užuovėja, kurioje galiu kurti tai, ko kitur turbūt nepriimtų.
Pavyzdžiui, šiais metais švęsime Lietuvos valstybės šimtmetį – daug girsimės ir visiems skelbsime, kokie esame šaunūs, kiek daug kentėjome ir ištvėrėme. Šia proga ketinu statyti spektaklį „Getas“ pagal Joshua Sobolio pjesę ir šiuo metu rašomus Daivos Čepauskaitės tekstus. Todėl žiūrovai, minėdami valstybės šimtmetį, galės prisiminti ne tik tai, kad buvome tremti ir žudyti, bet ir tai, kokie buvo mūsų pačių, mūsų protėvių nusikaltimai.
- Prieš beveik dešimt metų viename interviu teigėte, kad utopijos žmonėms yra būtinos. Ar iki šiol taip galvojate?
- Taip, ir netgi manau, kad utopijų poreikis augs. Štai, Lietuvos visuomenė turėjo didžiąją utopiją – atsiskirti nuo Sovietų imperijos. Netikėtai stebuklas įvyko, tauta skraidė ant sparnų. O dabar? Dabar viskas po truputį menkėja, smulkėja, nebeturime jokių utopijų, svajonių.
Emigracija aiškiai parodo, kad nebeturime jokių svajonių ar utopinių planų, nebetikime savo šalimi. Kartą Leonidas Donskis sakė, kad mūsų amžiaus bėda yra ta, jog mes nebetikime jokiomis utopijomis. Bet man atrodo, kad poreikis joms yra ir jis vis stiprėja.
Stebiuosi, kad išperkami bilietai į „Nataną Išmintingąjį“. Pasirodo, žiūrovams reikia utopijų, reikia pasakų. Nemanau, kad tas poreikis išnyks.
