Žinoma ir mylima aktorė sako, jog, artėjant prie 60 metų jubiliejaus slenksčio, atsiranda greitai bėgančio laiko suvokimas ir baimė, kad nesuspėsi. Kad nesuspėsi pasakyti to, ką nori pasakyti, kad nesuspėsi atiduoti to, ką nori atiduoti.
„Kai tau trisdešimt ar keturiasdešimt, manai, kad už tavo gabumus tau kas nors turi ką nors duoti. O šiandien supranti, kad tai, ką Dievulis tau davė, tu turi atiduoti kitiems: ar tai būtų balsas, ar temperamentas, ar koks nors talentas. Aš supratau, kad gyvenime nieko nėra atsitiktinio. Jeigu pasirinkau aktorystę, aš priimu tai kaip dovaną su didžiausiu dėkingumu ir nerimauju, ar spėsiu šia dovana pasidalyti,“ – šventės išvakarėse atvirauvo aktorė.
Dainuoja ir pasakoja istorijas
Vienas ryškiausių L.Kalpokaitės talentų – balsas. Jos atliekami romansai – tai lyg atskiros pjesės, pasakojimai, vilties kupinos meilės istorijos, kurias ji pasakoja žiūrovui. Ji dainuoja ir pasakoja istorijas, o jas pasakodama turi galimybę suvaidinti daugybę vaidmenų per vieną vakarą: nuo nelaimingos meilės kankinamos moters iki ironiškai į gyvenimą žvelgiančio žmogaus.
Larisos repertuare yra labai gražus Aleksandro Vertinskio romansas apie tai, kaip jam puiku be moterų, arba Vytauto Kernagio kūrinys „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, kurį L.Kalpokaitė įtrauks į jubiliejinę romansų ir dainų programą.
Dauguma Larisos atliekamų romansų – rusų kalba. Ar svarbu suprasti kalbą klausantis romansų?
„Kai to paklausiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų, klausiusių mano programą, jie atsakė, kad nors nesuprato nei vieno žodžio, bet jiems buvo aišku, kad dainavau apie meilę“, – sakė aktorė.
Bedalės emigrantės ir kiti vaidmenys
Dainuodama romansus Larisa jaučiasi esanti arti žmonių. Tačiau jie – tai tik dalis L.Kalpokaitės kūrybinės biografijos.
L.Kalpokaitė – Rimo Tumino ir Vilniaus mažojo teatro aktorė. Debiutavusi spektaklyje „Dvigubas nepastovumas“, Larisa vėliau dalyvavo kuriant legendinį spektaklį „Čia nebus mirties“, laikomą Vilniaus mažojo teatro pradžia. Vėliau buvo „Vyšnių sodas“, kur ji sukūrė Varios ir Šarlotos vaidmenis. 1991 m. išvakarėse parodytas spektaklis padvelkė pranašiška nuojauta įvykių, kurie netrukus sukrėtė Lietuvą.
„Visa mūsų vyriausių aktorių karta labai gerai žinojo Antoną Čechovą, nes jis – meilė pasauliui ir didžiulė saviironija. Kad suvaidintume „Vyšnių sode“, mes, aktoriai, turėjome perskaityti visą Čechovą“, – prisiminė ji.
Šiandien aktorė vaidina daugelyje Vilniaus mažojo teatro spektaklių: „Maskaradas“, „Revizorius“, „Trys seserys“, „Palaukit, kieno čia gyvenimas“. Tai ryškūs vaidmenys, kuriuos aktorė kuria pasitelkdama ugningą temperamentą. Ji nepakeičiama tose įvairių spektaklių scenose, kur reikia sodraus, stipraus balso.
Vienas naujausių jos vaidmenų – Gabrielės Tuminaitės režisuotame spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ apie emigracijos paženklintus žmones. Jie vardu bedaliai: nepalytėti sėkmės, praradę namus, savo šaknis. L.Kalpokaitė čia sukūrė už vagystę suimtos moters vaidmenį. Jos veikėja įtaigiai neigia vagystę, įžūliai įrodinėja savo tiesas, piktinasi neteisybe.
„Tai žmogus, kuris šventai tiki, kad kitas patikės jo logika. Mano personažas mano, kad yra gudresnis už visą pasaulį, kad jis gali apgauti net patį save“, – sakė aktorė.
Ji mano, kad „Bedalio ir labdario“ autorė Paulina Pukytė labai įtaigiai pavaizdavo žmones iš Lietuvos, kurie pateko į kritines situacijas Didžiojoje Britanijoje.
„Dailininkę P.Pukytę pažinojau prieš 20 metų. Man teko su ja bendrauti, lankyti jos parodas. Atsimenu instaliacijų parodą, kurią Paulina padarė iš dėvėtų drabužių. Man patiko jos netradicinis požiūris į aplinką, į meną ir štai dabar ji ima ir parašo knygą, pagal kurią Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis! Mane sužavėjo knygos žanras, struktūra, lengva ironija. Jos surašytos lietuvių istorijos – lyg baltosiomis eilėmis papasakotos sakmės – leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus tokio baisaus reiškinio kaip emigracija“, – sakė aktorė.
L.Kalpokaitė mano, kad šio spektaklio išraiškos priemonės gali būti suprantamos tik jauniems žmonėms, mat žmogui, kurio vaikai ar giminaičiai išvykę į Didžiąją Britaniją, ši tema gali būti skausminga. Tie, kurie dar nematė šio puikaus, daugybę apdovanojimų pelniusio spektaklio, turi progą jį netrukus pamatyti – „Bedalis ir labdarys“ įtrauktas į Lietuvos šimtmečiui skirtą lietuvių dramaturgų ir režisierių savaitę, kuri vyks Vilniaus mažajame teatre vasario 13-18 dienomis.
Kiekvieną rytą pradeda dėkodama
Larisa sako, kad teatro aktoriui svarbi tik ta akimirka, kai jis yra su žiūrovais, kai stovi prieš savo publiką, kai jaučia ją, nes teatro aktorių darbai neturi išliekamosios vertės.
„Nėra nieko baisiau kaip parodos su senomis programėlėmis, suknelėmis, pirštinėmis, vėduoklėmis ir buvusių vaidmenų sąrašu“, – sakė L.Kalpokaitė.
Ji pati šiandien jaučiasi reikalinga, laiminga, nes daug vaidina, koncertuoja, nuolat išgyvena tikras susitikimo su žiūrovais akimirkas. Vienas tokių susitikimų įvyks vasario 3 d. Vilniaus mažajame teatre,romansų ir dainų vakare „Mūs benamės sielos...“.
Po labai sudėtingo gyvenimo laikotarpio, kai teko slaugyti artimus žmones, prieš pusantrų metų L.Kalpokaitė neatpažįstamai pasikeitė, atjaunėjo, tarytum iš naujo suspindo.
„Kai ėmiau rūpintis savo sveikata, pamačiau, kad pasaulis gražus. Kiekvieną rytą pradedu dėkodama. Jaučiu, kaip nurimau. Atsikračiau daugumos savo neigiamų emocijų. Nustojau lėkti, o spėju padaryti labai daug darbų. Ir tie pokyčiai (žinoma, padedant profesionalams) – ne atsitiktinumas. Čia suvokimas greitai bėgančio laiko. Galutinai susiformavo supratimas apie tai, kad gyvenime svarbiausias ne tu, kad tu iš viso nesvarbus. Pasaulyje yra svarbesnių dalykų. O svarbiausias jų – ką padarei ne sau, o kitiems,“ – dalijosi mintimis L.Kalpokaitė.
