„Metropolitan Opera“ vadovas žino, kaip verta mylėti operą

Peteris Gelbas yra vienas įtakingiausių žmonių šiuolaikinės operos pasaulyje, jis laikomas daugybės klasikinį meną populiarinančių ir darančių prieinamą plačiajai publikai idėjų pionieriumi. Nuo 2006 metų P.Gelbas vadovauja „Metropolitan Opera“ – teatrui, įsikūrusiam Brodvėjuje, Lincolno centre, esančiame Aukštutiniame Vestsaide, viename iš Manhatano kvartalų Niujorke.
 
P.Gelbas pirmasis sumanė tiesiogines spektaklių transliacijas pasaulio kino teatruose ir pasiekė, kad „Metropolitanas“, ko gero, tapo labiausiai atpažįstamu teatru mūsų planetoje. Pastaraisiais metais ponas Gelbas vis dažniau prabyla apie tuos, kurie kalti dėl žanro krizės, ir apie tai, kur yra riba tarp sėkmės ir žlugimo.
 
P.Gelbas gimė 1953 metais. Septyniolikos pradėjo savo karjerą, pirmasis jo mokytojas ir vadovas buvo legendinis impresarijus Solas Hurokas.
 
1979 metais P.Gelbas jau vadovavo Bostono simfoninio orkestro gastrolėms Kinijoje, 1980 metais tapo Vladimiro Horowitzo vadybininku ir padėjo tuo metu veiklą jau sustabdžiusiam pianistui kuriam laikui grįžti į sceną, 1986 m. surengdamas įspūdingas gastroles Rusijoje.

1982 metais P.Gelbas įkūrė kompaniją „Cami Video“, buvo projekto „Metropolitan Opera pristato“ vykdomasis prodiuseris (25 spektaklių televizijos transliacijos, daugiau nei 50 programų televizijai dalyvaujant Herbertui von Karajanui, Mstislavui Rostropovičiui ir kt.). Nuo 1995 m. P.Gelbas buvo „Sony Music“ prezidentas, 2006 m. tapo šešioliktuoju „Metropolitan“ generaliniu direktoriumi. 

2008 metais žurnalas „Time“ Gelbą įtraukė į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.

– Dabar Amerikos ir Europos operos teatrai gyvena sudėtingesnėmis nei kada nors istorijoje sąlygomis. Ir aš, be abejo, jaučiu titanišką atsakomybę, nes nenoriu, kad kuris nors „Metropolitan“ spektaklis patirtų nesėkmę, ypač mano direktoriavimo metu. Ir vis dėlto man darbas iki šiol teikia didelį džiaugsmą. 

Pavyzdžiui, dėl jau išgarsėjusių mūsų tiesioginių transliacijų. Statistikai apskaičiavo, kad Vincenzo Bellini operos „Norma“ pastatymą, kuriuo mes atidarėme šį transliacijų sezoną, pasaulio kino teatruose pamatė per 300 tūkstančių žiūrovų. Ir visi jie turėjo galimybę tiesioginiame eteryje išvysti pagrindinį vaidmenį atliekančią neįtikėtiną Sondrą Radvanovsky. 

Dirbti su didžiais artistais, tokiais kaip S.Radvanovsky arba Ana Netrebko, matyti jų aukščiausio lygio meistriškumą man yra unikali privilegija. Labiausiai žavi galimybė stebėti, kaip įžymus artistas išgyvena savo vaidmenį, kai lūkesčiai tokie dideli, kai viską, kas vyksta scenoje, mato ne tik 3800 žmonių salėje, bet ir kino auditorija, o dar girdi 2 ar 3 milijonai radijo klausytojų. Tada milžinišką įtampą jaučia ne tik artistai, bet ir visi, kas tarnauja teatre už kulisų. Manau, ji daug kartų viršija kosmines perkrovas ar tai, ką patiria sportininkai olimpinėse žaidynėse. Aš labai didžiuojuosi tuo, kad šį sezoną pasauliui mes parodysime 11 spektaklių.

–  Vis dėlto klausimas aktualus. Kaip žinome, opera nėra nauja meno forma. Skirtingai nei teatras ar net kinas, šiuolaikiškesnės formos, opera labiau remiasi senais meno pavyzdžiais, jų pakartojimais, o ne naujais kūriniais. Ir ilgalaikėje perspektyvoje ši aplinkybė sunkina jos gyvavimo galimybes.

Žmonių kultūriniai pasirinkimai šiuolaikiniame pasaulyje greitai ir pastebimai keičiasi. Muzika dabar labiau suvokiama trumpų garso failų, o ne 3 ar 4 valandų operos pavidalu. Todėl opera susiduria su sunkiausia užduotimi – pritraukti į spektaklius visiškai naują publiką. Juk vyresnių žiūrovų karta, ankščiau lankydavusi operą, deja, retėja.

– Ir Amerikoje, ir Europoje ХХ amžiaus antrojoje pusėje vyravo publiką ignoravęs kompozitorių požiūris. Pierre'as Boulezas ir kiti žinomi meistrai demonstratyviai nepaisė žiūrovų susidomėjimo. Tai buvo ilgas laikotarpis, gal kokie 30 ar net 50 metų, kai nauji muzikos kūriniai būdavo kuriami nepaisant klausytojų galimybių juos suvokti. Rašyti kūrinius, kurie patiktų publikai, buvo laikoma šiek tiek gėdingu dalyku.

Mano manymu, tai buvo neigiamas klasikinės muzikos, ir ypač operos žanro, raidos laikotarpis. Būtent tada buvo sunaikintas naujos muzikos įtraukimo į didelių operos teatrų repertuarą algoritmas, ir publika prarado įprotį operos teatre ieškoti naujovių. Dabar, man atrodo, kompozitoriai pageidauja atkurti ryšius su žiūrovais. Šiuo metu Amerikoje yra daugybė jaunų kompozitorių, pagaliau tikinčių savo darbų sėkme.

– Problema, kad operos teatruose dažniausiai didelės salės, o atlikti naujus kūrinius tokiose erdvėse pavyksta ypač retai. Manau, naujus darbus geriausia būtų pristatyti kameriškesnėje aplinkoje, todėl turiu idėjų bendradarbiauti su kitomis Niujorko kultūros institucijomis, turinčiomis mažesnes scenas.

Savo planus sieju su mūsų naujuoju meno vadovu, puikiu Kanados dirigentu Yanniku Nezet-Seguinu, atvyksiančiu 2020 metais. Tikiu, kad jis taip pat rimtai suinteresuotas pritraukti tiek naują auditoriją, tiek plačią artistų bendruomenę, dar nebuvusias mūsų operos teatre.

Tačiau „Metropolitan“ jau šiandien stengiasi pasiūlyti klausytojams bent po vieną naują kūrinį. Šiame sezone tai yra Thomaso Adeso operos „Keršto angelas“ premjera. Ši Luiso Buñuelio filmo įkvėpta opera pasakoja apie vieną rinktinių svečių vakarėlį, iš kurio niekam nepavyksta išeiti.

– Bet kuris teatras privalo įsiteikti žiūrovui. Pagrindinis klausimas – kaip tai daryti. Prieš daug metų, kai dirbau „Sony Music“, kartą Holivude susitikau su „Sony Pictures“ vadovu. Prieš tai jie buvo patyrę keletą nesėkmių iš eilės, ir tada jis man pasakė, kad nauja įmonės politika – daugiau nekurti filmų su liūdna pabaiga. Mano manymu, tai pavyzdys, kokio absurdo galima pasiekti vaikantis komercinės sėkmės.

Man atrodo, teatras privalo ne tik stebinti publiką, bet ir skatinti jos norą pažinti. Svarbiausia žiūrovui duoti ne tai, ką jis įsivaizduoja norintis gauti, bet, dar jam nesuvokiant poreikio, pasiūlyti tai, kas galų gale jam patiks. Tačiau šiame sunkiame kelyje žiūrovo pažeminimo metodas niekada nebus veiksmingas.

Atlikimo menas neegzistuoja be žiūrovų. Kai dirbau V.Horowitzo vadybininku, jis per pertraukas visada manęs prašydavo: „Nueik į salę ir pasiklausyk, ką apie mane šneka.“ Net būdamas nuostabus artistas jis norėjo patikti publikai. Ir ne vien jis – taip pat H. von Karajanas,  M.Rostropovičius ir Galina Višnevskaja, apie kuriuos sukūriau dokumentinį filmą. Darbas su Slava ir Galina man – viena įdomiausių gyvenimo patirčių.

Aš visada stengiuosi su artistais dirbti absoliučiai sąžiningai. Filmus apie didžius muzikantus, sukurtus dar iki darbo „Metropolitan“, savo personažams visada parodydavau juodraštiniu variantu. Parodžiau filmą ir Galinai su Slava. Galina nesitvėrė piktumu. Ji sakė: „Slava šiame filme muzikuoja, o aš – ne.“ Todėl nusprendžiau kaip leitmotyvą įtraukti Sergejaus Rachmaninovo Vokalizę ir suteikti jai galimybę pasirodyti kaip atlikėjai. Galina tokį filmą priėmė. Abu jie, Slava ir Galina, buvo fantastiškos asmenybės. Seniai pastebėjau – įžymiais artistais gali tapti tik galingos asmenybės, vien didelio talento neužtenka.

– Kontaktai kultūros srityje – pirmi žingsniai kuriant santykius tarp šalių. Aš puikiai prisimenu: kai Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reaganas pasirašė pirmus susitarimus, viskas prasidėjo būtent nuo kultūros mainų. Ir mes labai suinteresuoti darbu su Didžiuoju teatru.

Giuseppe Verdi „Aidą“ statys „Tony“ premijos laimėtojas amerikietis Michaelas Myersas, žymus vokiečių režisierius Klausas Guthas imsis Richardo Strausso operos „Salomėja“, anglas Phelimas McDermottas – RichardoWagnerio „Lohengrino“. Ir svarbiausia – visose premjerose pagrindinį soprano vaidmenį atliks A.Netrebko. Manau, tai bus tikra laimė visiems.

Anksčiau buvo manoma, kad kiekvienas teatras privalo statyti ką nors sava, kas taptų jo ypatingo pasididžiavimo objektu. Dabar toks požiūris pasenęs. Bendri pastatymai turi daug kūrybinių ir finansinių pranašumų. Režisieriai patenkinti, kad jų darbai gyvuoja ilgiau, kaupdami meninę galią. O ekonominė nauda ta, kad mes dalijamės pastatymo išlaidomis. Pavyzdžiui, Didysis teatras, puikiai darantis dekoracijas ir siuvantis kostiumus, gamins juos abiem teatrams.

– Mūsų afišose dažnai atsiranda naujų solistų vardų. Bet dauguma režisierių, kuriuos kviečiu į „Metropolitan“, jau turi darbo mažesniuose teatruose patirties. Priešingu atveju bendradarbiavimo rizika būtų per didelė. Tačiau daug puikių režisierių bijo eiti pas mus, pagrįstai būgštaudami, kad bus per maža repeticijų scenoje dėl teatro repertuarinio režimo. Pavyzdžiui, režisierių Richardą Jonesą, kuriuo nepaprastai žaviuosi, teko ilgai įkalbinėti „Metropolitan“ pastatyti Engelberto Humperdincko operą „Jonas ir Greta“ („Hansel and Gretel“), kuri pas mus yra toks pat naujamečių švenčių simbolis kaip Rusijoje baletas „Spragtukas“.

Aš visada ieškau naujų talentingų režisierių. Vienas tų, kurių talentas mane tikrai žavi, – olandas Ivo van Hove. Deja, „Metropolitan“ jis dar nedirbo. Taigi stebiu, kas pristato įdomius darbus, ir didžiuojuosi, kad „Metropolitan“ statė tokie genijai, kaip Robert'as Lepage'as ar Dmitrijus Černiakovas. Nors kartais atrodo, kad man reikia dar būti ir psichologu, nes tikra kūryba išvargina, verčia patirti didžiulę įtampą, todėl nieko nuostabaus, kad visi dainininkai, režisieriai truputi išprotėję.

– Pavyzdžiui, aš kategoriškai nenoriu, kad „Metropolitan“ būtų pirmasis teatras, kuriame bus pristatyta nauja opera. Dėl to, kad opera formuojasi dar ir spektakliuose. Štai dabar užsakiau dvi operas vienam talentingiausių Amerikos kompozitorių Nico Muhly, bet mes iškart susitarėme, kad premjera pirmiausia įvyks Londone, kur, skirtingai nuo „Metropolitan“, gyvuoja išankstinių rodymų praktika.

Visą mėnesį iki premjeros vyksta viešos peržiūros, bet spektaklio autoriai turi teisę ir galimybę ką nors keisti. Tokiu būdu spektaklis toliau tobulinamas. Mes tam laiko neturime, dažnai tik per generalinę repeticiją spektaklis pirmą kartą atliekamas nuo pradžios iki galo. Taigi meno atžvilgiu prasminga pastatyti naują spektaklį kitur, kad liktų galimybė ką nors svarbaus jame pakeisti iki premjeros „Metropolitan“.

– Taip, Amerikos vyriausybė neįtraukta į kultūros gyvenimą, yra nutolusi nuo jo. Mes visiškai priklausome nuo privačių mecenatų valios. Bet kai tapau „Metropolitan“ generaliniu direktoriumi, Globėjų tarybai iškart pareiškiau, kad nevykdysiu jų užsakymų. Ir iki šiol nė karto nesu jų vykdęs. Taryba turi teisę palaikyti mano veiklą arba mane atleisti, bet kūrybinių instrukcijų aš nepriimu.

Kalbant apie teatro finansines ataskaitas – be abejo, privalau įrodyti tarybai, kad būsiu finansiškai atsakingas. Bet „Metropolitan“, mano manymu, būtų daug pavojingiau, jei taryba turėtų teisę priimti meninius sprendimus. Jeigu prisimintume teatro istoriją, mano pareigas einantis žmogus visada būdavo stiprus meno lyderis. 

Nors pasitaikė ir liūdnų, pamokomų išimčių. Kai Rudolphas Bingas 1972 metais išėjo į pensiją, į jo vietą turėjo ateiti Švedijos operos teatro vadovas Goranas Gentele, tačiau prieš pat paskyrimą jis žuvo avarijoje. Ir tuomet dirbo keli direktoriai, kurie buvo ne meno vadovai, o labiau verslo vadybininkai. Mano atėjimas į teatrą, tikiuosi, reiškia grįžimą prie tos tvarkos, kuri buvo R.Bingo laikais ir iki jo – teatrui vadovauti turi menininkas.

– Vargu. Jau septyniolikos buvau legendinio impresarijaus Solo Huroko pasiuntinukas. Ir tada aš dievinau savo darbą, ir dabar. Esu laimingas dėl savo likimo.

– Nežinau. Vieninteliai turimi užrašai apie „Metropolitan“ gyvenimą – mano kalendorius. Kitų nedarau. Manau, norint parašyti knygą, reikėtų atlikti milžinišką darbą, o ją perskaitytų, deja, ne tiek daug žmonių, kaip norėtųsi.

Tačiau visai neseniai sukūriau dokumentinį filmą „Operos teatras“ (režisierė Susan Froemke, aš esu prodiuseris), jo premjera įvyko Niujorko kino festivalyje. Tai ne mano asmeniniai memuarai, bet labai emocingas filmas apie šeštojo ir septintojo dešimtmečių Niujorką. Filme gausu archyvinių įrašų. Svarbus personažas – garsioji Leontyne Price. Filmas pasakoja ir apie politiką, ir apie meną, ir apie tai, kaip senasis „Metropolitan“ persikrausto į Lincolno centrą.

Kai „Metropolitan“ persikėlė į Lincolno centrą, man buvo 13. Vienas pirmųjų prisiminimų – aš su tėvais sėdžiu R.Bingo ložėje, tai buvo pirmas ar antras teatro sezonas naujoje scenoje. R.Bingas padarė man neįtikėtinai didelį įspūdį. Ypač tai, kaip susitvarkė su tais, kurie sėdėjo per keletą ložių nuo mūsų. 

Grace Bambry atliko Karmen vaidmenį, ir kažkas bandė ją nušvilpti vos jai pradėjus dainuoti. R.Bingas įsiuto. Pašoko iš vietos, išbėgo ir įlėkė į tą ložę. Ten jis užpuolė tuos žmones ir privertė užsičiaupti. Šis atvejis – nepamirštamas prisiminimas, nors jis ir netapo mano vadovavimo teatrui stiliaus pagrindu.

Žurnalas „Muzikos barai“