K.Dehlholm su savo kūrybine komanda „Brolių Liūtaširdžių“ istoriją nusprendė papasakoti savaip – spektaklį pavadino vizualine garsų drama. Istorija pasakojama per vieno personažo – Skrebučio Liūtaširdžio – ligos, mirties, išdavystės, tironijos, broliškos meilės, ištikimybės, drąsos ir kitus išgyvenimus. Spektaklyje pagrindinius brolių vaidmenis kuria jauni aktoriai Matas Dirginčius ir Karolis Kasperavičius.
Premjeros išvakarėse aktoriai pasakoja apie savo kuriamus personažus, A.Lindgren knygą ir naujas patirtis dirbant su tarptautinio žinomumo kūrėja K.Dehlholm.
– Kuriate pagrindinius spektaklio personažus – brolius Junataną ir Karlą (kitaip – Skrebutį) Liūtaširdžius. Kokie yra jūsų personažai? Ką jie išgyvena?
Matas Dirginčius: Mano personažas yra Karlas / Skrebutis Liūtaširdis, jaunesnysis brolis. Spektaklyje jis patiria labai daug išgyvenimų. Todėl Skrebutis dažnai klausia „kodėl?“. Karlas nuo pat vaikystės serga tuberkulioze, žemiškame pasaulyje jis miršta nesulaukęs net paauglystės. Bet iki tol jis turi susidurti su mylimo brolio mirtimi.
Tad savo mirties Skrebutis laukia, nes žino, kad, nukeliavęs į Nangijalą, vėl susitiks su broliu. Bet Nangijaloje Karlas pamato daug neteisybės: patiria karą bei savo senelio mirtį. Skrebutis nesupranta, kodėl tai vyksta. Kodėl žmonės negali tiesiog gražiai gyventi? Jis nesupranta, kodėl atsiranda tokie despotai kaip Tengilis.
Karolis Kasperavičius: Esu Junatanas Liūtaširdis, vyresnysis brolis. Pati istorija yra pakankamai dinamiška, Junatanas patiria įvairiausių nuotykių. Pagrindinis Junatano tikslas yra apsaugoti brolį ir visus likusius žmones. Tai nuolatinė kova tiek su savimi, tiek su priešu.
Matas Dirginčius: Man atrodo, kad ši brolių kova su priešu yra nuostabi tuo, kad tai nėra kova smurtu prieš smurtą. O juk taip dažniausiai būna vaizduojama kine ir literatūroje. Mūsų spektaklyje šio epizodo nėra, tačiau knygoje yra pokalbis, kuriame Junatanas atsisako dalyvauti kare. Jis atsisako žudyti, nes tai jam atrodo beprasmiška.
Karolis Kasperavičius: Junatanas yra tarsi karo vadas, kuris nepakelia ginklo. Tai labai stiprus ir visiškai kitoks karvedžio įvaizdis.
– O koks yra šis spektaklis? Kokios temos čia yra svarbiausios?
Karolis Kasperavičius: Šis spektaklis – apie pasiaukojimą, meilę, artimo žmogaus svarbą ir norą gyventi.
Matas Dirginčius: Pridurčiau, kad spektaklis yra ir apie prisirišimą. Teigiama ir neigiama prasme.
– Ar randate sąlyčio taškų tarp kuriamo personažo ir savo asmenybės?
Matas Dirginčius: Turiu vyresnį brolį. Man nėra artima tokia besąlygiška broliška meilė, kokia egzistuoja tarp Junatano ir Skrebučio. Mano ir brolio ryšys, arba broliška meilės išraiška, buvo kiek kitokia: vaikystėje mes mušdavomės ir skųsdavomės…
Labai džiaugiuosi, kad ši medžiaga leidžia naujai pažvelgti į savo santykį su broliu. Pradėjau jį iš naujo vertinti. Kartu su broliu gyvename viename bute. Atsirado noras pažinti brolį iš naujo. Koks jis yra žmogus dabar? Kas vyksta jo gyvenime? Juk vaikystės ir paauglystės metai buvo visiškai kitokie. Norisi iš naujo ieškoti broliško artumo.
Bet noriu kiek sugrįžti prie Karlo / Skrebučio klausimo „kodėl“. Pasaulio egzistencijos kvestionavimas, klausimas „kodėl taip vyksta?“ primena, kad daug dalykų man pačiam tapo tarsi savaime suprantami, natūralūs aš jų nebekvestionuoju.
Kai pagalvoji, taip natūraliai žmogus priima net baisiausius dalykus. Tad Karlas, kuris spektaklio metu taip dažnai kelia šį klausimą, mane, kaip asmenybę, tam tikra prasme išstumia iš komforto zonos. Norisi eiti ir klausinėti tiek save, tiek kitus. Pateikti klausimus, kurie yra nepatogūs.
Karolis Kasperavičius: Manau, norisi pateikti tokius klausimus, kuriuos galbūt net galėtume pavadinti banaliais. Nors, pažvelgus iš arčiau, tai yra pagrindiniai klausimai ir tiesos, apie kuria, eidami per gyvenimą, mes visiškai užmirštame kalbėti.
O aš tikrame gyvenime esu vyresnysis brolis. Turiu sesę, kuri už mane jaunesnė šešeriais metais, todėl amžiaus skirtumas visada buvo pakankamai juntamas. Tiek spektaklyje, tiek A.Lindgren knygoje man daug kas atpažįstama, daug ką suprantu, viską bandau teisinti ir noriu suvokti dar labiau. Savo kuriamam personažui jaučiuosi artimas.
– Abu prasitarėte, kad A.Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai“ vaikystėje nebuvote skaitę, tačiau dabar, jau būdami suaugę, ją perskaitėte. Kokia jums pasirodė ši knyga? Kokios emocijos aplankė į knygą žvelgiant suaugusio žmogaus akimis? Atrodo, kad temos, apie kurias rašytoja kalba knygoje, yra svarbios kiekvienam. Tarsi knyga būtų skirta ne tik jaunam skaitytojui...
Karolis Kasperavičius: Su A.Lindgren knygomis vaikystėje esu susidūręs ir jas skaičiau, tačiau kažkodėl knygą „Broliai Liūtaširdžiai“ praleidau. Kai sužinojau, kad vaidinsiu šiame spektaklyje, be abejo, perskaičiau. Man ji labai patiko. Manau, kad tai klasikinė knyga, skirta ne tik vaikams.
Skaičiau šią knygą ir stebėjausi, kaip kas nors ją gali pavadinti pasaka. Jei tokios knygos iš tiesų vadinamos pasakomis, tuo labai džiaugiuosi. Vadinasi, pasakos gali būti stiprios, didingos, veikiančios ir verčiančios mąstyti.
Supratau, kad visų rašytojos minčių ir idėjų scenoje nesugebėsime perteikti, bet, jeigu į spektaklį ateis žiūrovas, prieš tai jau perskaitęs kūrinį, man atrodo, kad tai jam padės tik dar labiau mėgautis reginiu.
Matas Dirginčius: Vaikystėje taip pat skaičiau A.Lindgren knygas, pamenu, kaip „Emilį iš Lionebergos“, „Padaužų kaimo vaikus“, bet kažkodėl ir aš šią knygą praleidau. Kadangi pirmą kartą knygą perskaičiau ruošdamasis spektakliui, man ji sukėlė labai daug jausmų. Taip pat atsirado didžiulė pagarba pačiai rašytojai.
Knyga parašyta 1973 metais. Skaičiau, kad Švedijos visuomenėje tuo metu tvyrojo labai pozityvios nuotaikos. Tarsi visi šauktų: „Mums yra gerai, mes puikiai gyvename ir esame laimingi!“ O tokioje atmosferoje staiga atsiranda A.Lindgren knyga, kurioje rašoma visai ne apie linksmus dalykus. Juk istorijoje pasakojama ir apie savižudybę, ir apie sudėtingą tėvų ir vaikų santykį, kai tėvai savo vaikų nebemato, nes dirba, taip pat tėvai palieka šeimas...
Knyga sutikta labai kontroversiškai, nes buvo skirta vaikams... Jei tai būtų kūrinys suaugusiam skaitytojui, manau, nebūtų kilę tokių didelių prieštaravimų. Tai, kad rašytoja taip drąsiai, stipriai, bet kartu labai subtiliai gvildeno tokias sudėtingas temas, verta susižavėjimo. Šis kūrinys man labai patiko.
– Spektaklį kuria režisierė, vaizdo menininkė K.Dehlolm. Turint omenyje, kad Kirsten didelį dėmesį skiria vaizdui, videoprojekcijoms, ar jums, kaip aktoriams, šiame spektaklyje, kūrybinis procesas kuo nors skiriasi?
Karolis Kasperavičius: Labai skiriasi. Tokiame spektaklyje ir tokiame procese dalyvauju pirmą kartą. Tai yra visiškai kitoks procesas, nei paprastai būna spektaklių kūrimo laikotarpiu. Paprastai aktorius yra pagrindinis spektaklio dėmuo. Čia mes esame paveikslo dalis, čia viskas yra kitaip: garsas, vaizdas, šviesos, specialieji efektai ir aktoriai yra lygiaverčiai spektaklio dalyviai. Mes sujungiami į vieną.
Matas Dirginčius: Dažnai kyla jausmas, tarsi būčiau kino filmavimo aikštelėje. Juolab kad spektaklio metu scenoje yra naudojamos kameros, kurios transliuoja vaizdą. Per repeticijas tenka nemažai laukti. Lygiai taip, kaip kino aikštelėje, kai perstato šviesas, keičia kameras ar tiesiog reikia persikelti į kitą erdvę. Tad čia esi tarsi mažas sraigtelis, bet... reikia suvaidinti tikrai nemažas scenas.
Karolis Kasperavičius: Kai šio spektaklio repeticijoje turime pradėti vaidinti, visų pirma garsiai sakoma: „Garsas, šviesos, vaizdas… pradedam!“ O tai ir yra kinas!
– Kokie iššūkiai dalyvaujant spektaklyje? Kas jums patiems aktualu arba galbūt įdomu?
Karolis Kasperavičius: Personažą reikia kurti lygiai taip pat, kaip ir kituose spektakliuose, savo vaidyba svarbu įtikinti žiūrovą. Tik tai daryti turi kitomis priemonėmis, nes žanras yra kitoks. Būdamas scenoje personažo jausmą galiu užauginti čia ir dabar, nes tam užtenka laiko.
Stebiuosi ir džiaugiuosi, kad režisierė leidžia scenoje tiesiog būti. Juk dažnu atveju spektakliai yra kuriami visai kitaip: per repeticijas skubama, visada reikalaujama tempo, greitos reakcijos arba, priešingai, kažkur kažką sulėtinti. O čia, kaip pati režisierė sako, yra „sapnas“, ir mums jame leidžiama būti.
Matas Dirginčius: Kita vertus, dalyvaudamas šiame „sapne“, patenki į kažkokią – pavadinkime – „smalą“, kurioje viskas labai tiršta. Įsivaizduokite: ilgai būni scenoje, kurioje negali rodyti daug emocijų, gali tik labai ribotai bendrauti su partneriu, bet energiją kažkaip reikia išlaikyti. Labai įdomu, bet kartu labai sunku. Tai jau profesinis iššūkis: ieškoti būdų, kaip tą energiją išlaikyti, kaip jos nepamesti būnant labai labai lėtam.
– O kokią K.Dehlholm, kaip režisierę ir asmenybę, matote savo akimis? Kokia ji jums pasirodė?
Karolis Kasperavičius: Kirsten atrodo labai pozityvus žmogus, žino, ko nori. Režisierė yra rami, lėta, bet kartu labai gyvybinga. Ji turi be galo daug energijos, tikriausiai norėtų repetuoti dar ilgiau, jei tik visi galėtume. Deja, neturėjau galimybės su režisiere pabendrauti ne repeticijose.
Mes turėjome tik vieną – patį pirmąjį – susitikimą. Tačiau jo metu supratau, kad tai yra žmogus, kuriam rūpi, kas dedasi šiame pasaulyje. Už ją kalba jos darbai, o pasirinkta knyga „Broliai Liūtaširdžiai“ tai tik dar kartą įrodo. Jai rūpi žmonių jausmai ir, atrodo, kur kas labiau rūpi ne statistika, o kiekvienas žmogus atskirai. Man pasirodė, kad kiekvienas žmogus jai yra savaime išskirtinis.
Kai su Kirsten pasikalbėjau, man pasidarė ramiau, nes supratau, kad ja ir jos darbu tikiu. O tai, manau, yra svarbiausia, ko režisieriui reikia iš aktoriaus.
Matas Dirginčius: Mane Kirsten sužavėjo dar iki repeticijų. Spalio mėnesį ji turėjo atvykti kelioms dienoms į Vilnių. Turėjo vykti pjesės skaitymai. Likus savaitei iki planuotų skaitymų, man paskambino koordinatorė ir pranešė, kad režisierė netyčia parkrito ir susilaužė abi rankas. Pagalvojau, kad viskas gali būti atšaukta. Juk režisierei yra daugiau nei septyniasdešimt metų, o dar abi rankos!
Bet ji po savaitės atvyko čia, į Lietuvą, ir pjesės skaitymai vyko taip, kaip buvo suplanuota iš anksto. Per pertrauką priėjau prie Kirsten pasiteirauti, kaip ji jaučiasi, kaip sveikata. O ji išsitraukė telefoną ir man parodė nuotrauką, darytą nelaimės dieną. Joje – režisierė su abiem sugipsuotomis rankomis ir sužalotu veidu. Rodydama nuotrauką, ji juokėsi ir sakė, kad, kai pasidaro liūdna, ji pažvelgia į šią nuotrauką ir tuomet viskas iškart atrodo linksmiau, geriau. Tokia ji!
