- Kurdami monospektaklį scenos meno kūrėjai stipriai rizikuoja, nes publika dažnai linkusi ateiti su išankstinėmis nuostatomis, lūkesčiais ir susikūrę sau patogų aktoriaus įvaizdį. Jūsų režisuotame spektaklyje aktorę I.Maškariną išvydome be banaliems pastatymas būdingų aktorinių „instrumentų“ – dainuškų, publikos linksminimo pokštais ar anekdotais, nuvalkiotų ir lengvai atpažįstamų namudinių „kapustnikų“ parodijų. Pirmojoje draminės trilogijos dalyje „Selfis 1. Grožis“ aktorė tarsi ne vaidino, o su publika pasidalino jūsų parašytu pasakojimu, kurį atliko kaip storytellingą.
– Būdamas mažas labai mėgau klausytis pasakų, kurias man sekdavo ar skaitydavo mama bei močiutė. Mėgstamiausia knyga buvo „Anglų pasakos“, o visos pasakos – labai baisios, apie žmogėdras, vampyrus. Baisiausia vadinosi „Kroglin Greindžas“. Taip irgi buvo storytellingas.
Pamenu, guliu lovoj, man seka pasaką su intencija, kad užmigčiau, o aš puikiai suprantu, kad tikrai nemiegosiu. Priešais save matau tiktai lubas, liustrą ir mamos arba močiutės veidą, kuris, žinau, pasakoja tik man. Lyg tai būtų mažas mūsų sąmokslas ir niekas daugiau apie tai nežino – nei kas buvo papasakota, nei ką išgirdau ir sau žinau. Tokia paslaptis.
Kai dėl šio spektaklio susitikinėjome su I.Maškarina, iš esmės vyko tas pats – aš sėdėjau, o ji pasakojo epizodus iš savo gyvenimo, praeities ir dabarties... Visa situacija buvo analogiška mano vaikystės patirčiai: klausiausi žmogaus, norinčio ir turinčio ką pasakyti. Tad mano asmeninė aistra klausytis istorijų ir Ingos noras bei galimybės jas pasakoti pasąmoningai ir padiktavo būsimo spektaklio formą.
– Prieš pasirodant spaudoje pirmajai žinutei apie šį spektaklį, jo darbinis pavadinimas buvo „Mano kiemas“, labiau sietinas su pačios I.Maškarinos patirtimi, išgyvenimais. Vėliau, per pirmąsias repeticijas, aktorės pakalusėte apie tris jai skaudžiausias temas. Galbūt tada kilo mintis apie būsimą trilogiją „Trys selfiai“?
– Ne, šios mintys atsirado vėliau. Uždaviau Ingai tris klausimus, kad sumobilizuotų, kas jai svarbu, o kas ne. Taip išryškėjo kelios esminės temos. Kalbant apie vieną pirmųjų pavadinimų – „Mano kiemas“, tai išties buvo labiau susiję su konkrečiais Ingos atsiminimais apie buvusią, nebesamą Gruziją, likusią tik atsiminimuose arba kapuose. Iš tų pasakojimų nebūčiau sukūręs autentikos – viso to, kas susiję su papročiais, kvapais, patirtimis.
Aš perėmiau tik tam tikrus apibendrintus įspūdžius, kas yra labai svarbu, išlikę kaip nostalgija, netekties skausmas, konkrečių žmonių, vietų ilgesys... Šiuos dalykus galiu suprasti, pajausti, nes ir pats esu juos patyręs, ir kiti žmonės tai išgyvena. Iš Ingos pasakojimų suvokiau, kad ji jaučia daug vidinių priekaištų, nuoskaudų, nepasitenkinimo, o sykiu daug meilės ir aistros. Tai labai susiję su įvairių tarpsnių tėvų ir vaikų santykiais.
Pati Inga yra motina, mato kitas mamas... Ji kremtasi, kai tėvai vaikus auklėja „pod sebia“, pagal save, bandydami per vaikue įgyvendinti kažkokias savo neįgyvendintas svajones, tam tikru instrukciniu principu. Tai žmogaus gyvenime palieka esmines traumas, daugiausia susijusias su saviverte, empatija, altruizmu. Buvo matyti, kad Ingai tai aktualu kaip asmenybei ir visuomenininkei, pilietei – jai ne vis tiek, kas darosi kituose kiemuose, kitose šeimose. Pirmoji istorija ir atsirado smarkiai inspiruota viso šio požiūrio.
– Spektaklio pradžioje aktorė į publiką prabyla rusų poeto Josifo Brodskio eilėmis „От окраины к центру“ („Nuo pakraščių į centrą“, vertė T. Venclova. – Red.), užduodama minorinę gaidą. Paskui ji pradeda minimaliai žaisti aktoriniais instrumentais, kurti personažus, pasakoti istorijas ir nuotaika lyg praskaidrėja, publika suviliojama tariamu linksmu teatriniu anekdotu. Bet vėliau jūsų paties rašyta istorija nuveda į tikrą liūdesio šalį. Kodėl buvo pasirinktas būtent toks storytellingo stilius?
– Nebuvo taip, kad aš viską nuo iki sugalvojau ir užrašiau. Iš pat pradžių atsirado J.Brodskio „От окраины к центру“. Baigęs mokyklą, niekur neįstojau. Tad mane iškart pradėjo klibinti armijai. Pridarė visokių tyrimų, išsiuntė į Kauną, į karo ligoninę, o ten išaiškėjo, kad neturiu vieno inksto ir atrašė mane nuo tos prievolės.
Kadangi su kitais vyrukais labai ilgai ligoninėj ciegojosi, išėjau pasivaikščioti po Laisvės alėją, kur sutikau poetą Gintarą Patacką. Pasišnekėjome. Jis man citavo Brodskį, daug apie jį kalbėjo ir vis paminėdavo, kad pats iš J.Brodskio daug ko išmoko ir kad tai – neįtikėtino talento poetas. Ir aš visa tai įsiminiau. Vėliau nusipirkau J.Brodskio poezijos rinktinę, kurioje originalūs eilėraščiai buvo kartu su vertimu į lietuvių kalbą. Tiesą pasakius, J.Brodskis pernelyg didelio įspūdžio man nepadarė, bet šita konkreti poema, „От окраины к центру“, ji mane nujungė.
Dar atkreipiau dėmesį į jos parašymo datą – 1962 m., o juk pats J.Brodskis gimęs 1940 m.... Vadinasi, dvidešimt kelerių jis parašė Tokį veikalą. Man tai buvo šokas – ir dėl pačios kokybės, ritmo, įvaizdžių, turinio... Prisiminiau aš ją dėl to, kad atradau paralelę su tuo, apie ką kalbėjo Inga. Matyt, su laukimu ir ilgesiu.
Vėliau kilo mintis, jog yra tokia senutė pensininkė, kuri nepakelia nuo žemės akių. Mat per televizorių rodė žinias, kur pensininkai guodėsi, kad jie yra nustekenti, kad iš jų taip tyčiojamasi pensijų atžvilgiu, jog jiems net gėda akis nuo žemės pakelti, atrodo, kad likusį gyvenimą jie teturi akimis arti žemę. Tad mintis apie pensininkę kilo būtent iš to.
Paskui jau ėmiau galvoti, kodėl būtent šita senutė nepakelia akių ir šokau į vaikystę. O vaikystėje jau, aišku, taip liepė mama – kad dukra nedarytų sarmatos. Juk kaime – tamsūs žmonės, jie išsigąsta dalykų, kurių nesupranta, kai jie ko nors nežino, nesuvokia, juos apima didžiulė sarmata, kad juos manys esant kokiais frykais („freak“ iš anglų k. – nenormalus, pamišėlis).
– Taip pat spektaklyje naudojate svetimo / alien (1979 m. JAV mokslinės fantastikos filmas „Alien“, rež. Ridley Scottas; alien – kraupiai atrodantis ateivis, gyvis) įvaizdį, vedantį ryškią nuorodą į dukrą kaip svetimą ne tik savo aplinkoje, šeimoje, bet iš esmės visame kame.
– Toliau istorija rutuliojosi, kad ta pensininkė – svetima, atskirta, nepritapusi, paskui – „Svetimo“ („Alien“) tema. Pamaniau, kad tas padaras visiškai atliepia veikėjos susikurtą paveikslą, kaip ji save mato ar įsivaizduoja – kaip kažką, kas net nėra vertas slankioti po šią žemę. Juk ši mergaitė, vėliau pensininkė, visą gyvenimą atidirbinėja mamai, kuri su tėčiu „statė komunizmą“, kad abu tėvai galėtų didžiuotis savo dukra.
Yra toks dalykas, kad jei ką nors padarai ir tavimi ima didžiuotis ir tu be jokių dviprasmybių tą didžiavimąsi matai, tai jautiesi lyg tau būtų užkabinę nematomą medalį – kad esi ne šiaip koks eilinis brokolis, o jau savarankiška būtybė, galinti sukurti tam tikrą nematomą dvasinę pridėtinę vertę. O iš tiesų, psichologiniu atžvilgiu, tai – lyg pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų vergovinė sistema. Tai ir parodoma, tik hipertrofuotai.
Ir paskui J.Brodskis ėmė lipti prie tos pensininkės, lyg koks kontrapunktas. Šiai konkrečiai pensininkei „От окраины к центру“ buvo lyg tiltas, atominė bomba, paruošta tam, kad būtų susprogdinta tada, kai priartės ir visu grožiu pasirodys Hirosima.
– O monospektaklio scenografinį sprendimą pasiūlėte pats? „Late wisdom of Inga Mashkarina“ („Vėlyvoji Ingos Maškarinos išmintis“. – Red.) – besirenkančius žiūrovus pasitinkanti skaidrė, nedidelis medinis namukas, nusėtas dirbtinių vynuogių kekėmis, pro kurio langelį publiką stebi aktorė. Vėliau ji išeina ir – storytellingas...
– Didelės asmenybės daug neuždirba, tad dideliam namui neturi pinigų. Kitas dalykas: kadangi I.Maškarina iš kažkur išeina, pasako išmintį ir kažkur grįžta, ir tai yra viskas, ji, žinoma, gali išeiti ir iš už kulisų. Bet juk visai įdomu būtų, jei ji išeitų iš namelio.
Juk Inga kilusi iš Gruzijos, tad kodėl čia negalėtų būti vynuogių, kodėl negalėtų matytis kalnai, o juose – tokia nedidelė pirkelė, kurioje vyksta kažkam galbūt svarbūs dalykai? Iš esmės turėjau labai paprastą viziją: kad visi susirinkę žiūrovai yra tie žmonės, kurie atėjo pas I.Maškariną išklausyti tam tikros jos išminties, lyg pas Delfų orakulą. O ji pasako savo išmintį ir štai, gyvenkite dabar su ja.
Ar Delfų orakulas klausia, gerai jis pasakė ar ne? Neklausia. Kaip ir Vanga – atėjo, pasakė, nuėjo. O jūs darykit, ką norit su ta išmintimi. Negi čia ko nors mokysi? Tam yra universitetai. Pagydyti? Tam yra Santariškės. Pasakyti, kas blogas, o kas geras? Tam yra Karbauskis su Veryga. Visam tam I.Maškarinos nereikia.
– Taigi, pirmojo monospektaklio „Selfis I. Grožis“ pagrindinė tema yra apie...grožį?
– Grožio sąvoka šio spektaklio kontekste apima tėvų ir vaikų santykius - tai iš esmės ir turėtų būti grožis. Ir čia didysis klausimas – ar tas grožis yra kuriamas? Aš pats dažnai galvoju, jeigu turėčiau vaiką, kaip reikėtų elgtis, kad jo netraumuočiau?
Iki šešiolikos metų neskaičiau knygų ir tik gavęs sumąsčiau, kad gal jau reikia ir knygą kokią perskaityti. Nusprendžiau pradėti nuo Biblijos. Senasis Testamentas man labai patiko, tai buvo visiškas hardkoras.
Vienintelis sakinys, kuriuo aš visiškai pasitenkinau, nes į jį tilpo tiek, kiek man tuo metu reikėjo, buvo „Šitame gyvenime reikia priešais save nešti degantį kumštį“. Tame kumštyje telpa ir jėga, ir grožis, ir humanizmas. Manau, kad tėvai turėtų pasakyti vaikui – štai tavo kumštis, štai degtukai, bet pats užsidek, nes aš tau leidžiu. Tėvų ir vaikų santykiai turi būti grožis, turi būti tokie.
– Apie ką bus kiti trilogijos selfiai – apie tai, kas virš mūsų ir kas slypi už durų?
– Taip, apie šampano spalvos duris. Inga sakė, kad jos tėvų buto durys buvo šampano spalvos, ir aš iškart čia įžvelgiau kontrapunktą. Durys, šampanas, tuščias butas, mirę tėvai... Šampanas šaunamas ne per tokius įvykius, ne kai visi būna mirę, o kai būna gyvi, bet vis tiek durys – šampano spalvos.
Ir Aldouso Huxley kūryboje durys yra perėjimui į kitą sąmonės lygmenį. Durys yra „The Doors“ ir Jimas Morrisonas. O virš mūsų... Tai kažkas, susiję su valdžia, Dievu...
