Veikiausiai kiekviena valstybė ir tauta, galvojanti apie savo nacionalinės muzikos kultūros prestižą, suvokia, kad didelis, aukštos klasės simfoninis orkestras ir yra vienas tos kultūros pamatų (šalia operos ir baleto teatro). Todėl ir Vasario 16-osios, ir sovietų okupuota Lietuva steigė simfoninius orkestrus.
Bet reikėjo sulaukti net 1964-ųjų, kad tuometis kultūros ministras Juozas Banaitis pasiryžtų padėkoti už darbą Filharmonijos simfoninio orkestro įkūrėjui ir vadovui legendiniam Baliui Dvarionui ir į jo vietą pakviesti 28-erių Sankt Peterburgo konservatorijos simfoninio dirigavimo IV kurso studentą J.Domarką.
Anot muzikologo Viktoro Gerulaičio, jaunas žemaitis, perėmęs svarbiausio Lietuvos orkestro vairą iš paties B.Dvariono, rado, švelniai tarus, gležną, o dar švelniau pasakius, vėjavaikišką, nedidelį, labai jau margą išsilavinimo ir meistriškumo prasme kolektyvą. Nepaisydamas nieko, J.Domarkas nuo pirmos dienos iškėlė sau konkretų tikslą: sukurti didelį (100 muzikantų) aukšto profesinio meistriškumo orkestrą.
Konkretūs tikslai, kaip žinoma, sunkiausiai įgyvendinami. Todėl prasidėjo atkaklus, kartais bekompromisis (užtat jaunasis dirigentas sulaukė visai realių grasinimų), kruopštus ir kryptingas darbas. Tik pats J.Domarkas težino, kiek tai kainavo sveikatos, fizinių jėgų ir nervų. Rezultatai pasirodė anksčiau, nei buvo laukta.
Aukštai iškeltos profesinio meistriškumo kartelės po 51 J.Domarko vadovavimo metų orkestras nenuleidžia ir dabar, kai vairą perėmė maestro mokinys Modestas Pitrėnas, o orkestre groja dauguma dar J.Domarko surastų ir į kolektyvą pakviestų muzikantų, dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtinių.
„Pats J.Domarkas yra Lietuvos kultūra“, – apie maestro sako jo kolegos kultūros žmonės.
Tad nieko nuostabaus, kad 2018 m. Vasario 16-osios pagrindiniame šventiniame koncerte Lietuvos himną diriguosi ne kas kitas, o maestro J.Domarkas.
Paklaustas, kodėl myli Lietuvą, J.Domarkas projektui „Aš myliu Lietuvą“ žemaitiškai tiesiai ir tvirtai atsakė: „Todėl, kad esu žemaitis.“
Domarkų giminėje kalbama tik žemaitiškai – trys broliai ir sesuo kitaip niekada ir nešnekėjo. Kai, vykdamas į pajūrį, J.Domarkas pravažiuoja Kryžkalnį, su visais sutiktais žmonėmis kalba tik žemaitiškai – nesvarbu, ar jis žemaitis, ar ne. Anot jo, jeigu jau šitoje vietoje atsidūrei, mokėk žemaitiškai!
Pabendravęs su maestro dar kartą įsitikini: žemaitis – lietuvio sinonimas. Tikro lietuvio!
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Plungės priemiestyje Varkaliuose, tad Plungė – mano biografijos miestas. Mano mama paveldėjo ūkį už septynių kilometrų Telšių link, Merkelių vietovėje. Už tą ūkį vėliau labai brangiai sumokėjome.
Tėvas nestojo į kolchozą ir vieną gražią 1949 metų dieną iš pažįstamų mieste gavo žinią: „Bėk, tave šiąnakt išveš.“ Taip ir padarėme. Nuo to laiko gyvenome išsisklaidę, vaikai išskirstyti po gimines. Tėvas nusigavo į Klaipėdą. Pasų režimas tuomet dar nebuvo sutvarkytas, Klaipėda visiškai suniokota, niekas negalėjo suprasti, kas yra kas, ir mus tai išgelbėjo
Mane dar nuo 1946 m. leido į gimnaziją Plungėje ir samdė ten kambarį – septyni kilometrai iki namų vaikui nemažai, o geltonųjų autobusiukų tuomet niekas net neįsivaizdavo. Gimnazijos klasės durys kartkartėmis atsiverdavo, civiliškai apsirengę žmonės pasakydavo kurio nors mokinio pavardę ir mes jo daugiau nebematydavome. Plungėje teko matyti visus baisumus: kaip medžiojami mūsų miško broliai, kaip parvežti suverčiami milicijos kiemuose, kaip verkdamos vaikščioja motinos, seserys ir negali prieiti, nes tuoj pat bus suimtos. Visa tai mačiau.
Aš labai susijęs su Plunge, žinau jos istoriją. Jos puošmena – Oginskių rūmai su garsiuoju žirgynu, gyvenamuoju pastatu, kuris dabar yra Žemaičių muziejaus filialas. Po karo jis buvo kažkokių niekdarių sudegintas. Rūmai nebuvo sugriauti, subombarduoti – jie buvo uždegti. Po karo rūmus atstatė ir įsteigė ten technikumą. Ilgainiui jis buvo iškeltas, pastatas perduotas muziejui, restauruotas – atgavo pirmykštį vaizdą. Visiems verta rūmus pamatyti.
O mano brolis Stasys, taip pat dirigentas, apie penkiolika metų dirbęs Klaipėdos muzikiniame teatre, ieškojo vietos, kur vasarą galėtų rengti rimtosios muzikos koncertus. Svarstyta apie įgarsintas palapines, juolab kad ten yra puikus parkas.
Bet netyčia žvilgsnis nukrypo į žirgyną. Ten yra arklių išjodinėjimo maniežas – milžiniška salė. Ji atiduota sportininkams, įrengta krepšinio aikštė. Stasys, pasiklausęs akustikos, pastatė ausis: puiki!
Ir taip prieš dvylika metų ten prasidėjo Oginskio festivalis, vykstantis kasmet rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Susirenka galybė žmonių – vien sėdimų vietų salėje tūkstantis, ką jau kalbėti, kiek susirenka balkone ir dar veržiasi. Klausytojai suvažiuoja iš visos Žemaitijos – nuo Klaipėdos iki Šiaulių.
Festivalis tarptautinis, Oginskių giminė irgi išsiblaškiusi po įvairiausias šalis, tad ir koncertuoja kolektyvai iš Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, kviečiame kaimynus iš Latvijos. Tai nėra pigu, o publikai festivalis nemokamas, nes Oginskiai buvo mecenatai. Mes irgi negalime lupti nuo žmonių paskutinio kailio, ypač periferijoje, kur gyvena tikrai ne kunigaikštiško turto žmonės. Tad tenka smarkiai pasitempti, gauti labdaringų pinigų. Čia vieną pagrindinių vaidmenų suvaidino iš Plungės kilęs amžinatilsį verslininkas Bronislovas Lubys, kurio fondas iki šiol remia mūsų festivalį.
Plungė man brangi ne tik dėl festivalio, ne tik dėl rūmų ir gražių apylinkių, bet ir dėl to, kad su broliu esame jos garbės piliečiai. Mus tai įpareigoja – šį miestą ne tik mylime, bet ir turime jam pareigą.
– Koks maloniausias vaikystės prisiminimas? Pasakojote gana rūsčius įspūdžius, bet vaikystėje vis tiek būta šviesių arba nutrūktgalviškų įvykių. Obuolius vogėte?
– Na, kaip? Normaliai gauti obuoliai neskanūs! Jei padarai kokią nors avantiūrą, gali tik apsilaižyti. Tačiau Plungėje prasidėjo mano muzikinė karjera. Gimnazijoje buvau priimtas į chorą, bet po metų išmetė. Manau, buvo mano mutacijos laikas, tik niekas į tai nesigilino: neturi balso, eik namo.
Aš, užuot „ek numei“, nuėjau į bažnyčią. Mane priėmė į chorą ir pradėjau nebelankyti gimnazijos – net teko sėdėti antrus metus penktoje klasėje vien todėl, kad protestuodamas nebėjau į pamokas. Sėdėjau bažnyčioje kiekvieną vakarą ir giedojau.
Nesakau, kad vien dėl to tapau muziku: mano tėtis turėjo mandoliną ir ja skambino, jo brolis tūbą pūtė, taigi turėjau iš ko pasimokyti. Bet kai atbėgome į Klaipėdą, aš tuoj nuėjau į bažnyčią ir net tėvą nusivedžiau – mes ten irgi chore giedojome. O po septintos klasės patekau į Klaipėdos muzikos mokyklą.
– Kokia jums smagiausia lietuviška šventė?
– Visos lietuviškos šventės smagios. Man smagiausios tos, per kurias nėra „išsidirbinėjimo“, kurios žmonių išbandytos, atsitemptos kaip didelis maišas iš praeities: Užgavėnės, rungtynės ant ledo, kermošiai, mugės, atlaidai… Jie susiję su religine tradicija – ji ne tokia sena, bet lietuviai imlūs, naujas tradicijas supina su senovės palikimu, pagonybe, ir viskas labai gražu.
Kol visa tai nepavirsta komercija! Kai einu per Gedimino (Katedros) aikštę su puikia egle, o šalia matau komercinius kioskus, man norisi bėgti. Aš žmogus, kilęs iš, kaip sakoma, šakninių lietuvių, ir gerbiu tradicijas, kurios su tuo susijusios.
– Kokia jums gražiausia Lietuvos vieta?
– Negaliu atrinkti, kuri Lietuvos vieta gražiausia. Nori pamatyti nuostabių vaizdų, ateik prie Gedimino, Trijų kryžių kalno, nuvažiuok prie Dubingių, prie Platelių ežerų, ką jau kalbėti apie Palangos apylinkes ar Kuršių neriją. Visko neišvardysi.
– Jei kalbėtume konkrečiau – koks gražiausias Lietuvos miestas?
– Galiu kalbėti tik apie tuos, kuriuose gyvenau. Tai – Plungė, Klaipėda ir Vilnius. Visuose kituose lankiausi tik epizodiškai, o šie trys skirtingais gyvenimo laikotarpiais figūravo mano biografijoje.
Be abejo, pasiekti Vilniaus lygį bet kuriam miestui sunku. Ne tik Lietuvoje, bet ir Europos mastu. Pasiraitojus rankoves reikėtų paieškoti, kuris net didesnis ar garsesnis miestas prilygtų.
Žinoma, nelygu, ko ieškai, ką lygini. Gražiausias, įdomiausias, istoriškiausias – kvailai atrodys, jei pradėsiu lyginti su Lionu, Paryžiumi ar Viena. Kiekviena šalis turi savo istoriją, savo kriterijus.
Vilnius yra tarptautinės reikšmės mokslo, istorijos, meno, architektūros centras – iš šių pozicijų jis išskirtinis. Kaip, pavyzdžiui, Rusijoje susilyginti kam nors su Sankt Peterburgu būtų nelengva. (J.Domarkas dirigavimą studijavo Sankt Peterburge, buvusiame Leningrade, pas pasaulinio masto dirigavimo pedagogą Ilją Musiną. – Red.)
– Koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Pastarojo šimtmečio mėgstamiausias istorijos veikėjas man yra daktaras Jonas Basanavičius. Jo veiklai, indėliui į Lietuvos atkūrimą, susiklausymą skirčiau vieną aukščiausių balų mūsų šiuolaikinėje istorijoje.
O iš senosios istorijos visada visus žavėjo Vytauto portretas ir veikla – kalbu tai kaip istorijos mokęsis ir ją mėgęs žmogus, vertinantis praeities asmenybes iš šiuolaikinių pozicijų.
Bet šiaip jau Lietuvoje būta daugybės istoriškai reikšmingų žmonių. Bent jau Vilniuje tikrai nepasiklysi – eidamas bet kokia gatve prisiminsi kokią nors pavardę: arba rūmai pasufleruos, arba parkas ar kalnas papasakos.
Tik klausimas, kiek apie tai kalbama mokyklose. Turiu įtarimą, kad Lietuvos istorijos mokomasi menkai. Jeigu klystu, labai atsiprašau.
– Su kokia Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėte?
– Žiūrint, už kieno pinigus. (Šypsosi.)
Lietuvoje daug protingų žmonių, su kuriais norėčiau pasikalbėti, bet jų neminėsiu, nes galiu likti nesuprastas – tų, kurie galbūt norėtų su manimi papietauti, o aš jų nepaminėsiu.
Galėčiau kalbėti tik apie tuos, kurie nebegyvena. Tie, kurie buvo mano draugai, pagalbininkai. Pavyzdžiui, Saulius Sondeckis (Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas ir ilgametis vadovas, išvedęs kolektyvą į tarptautinius vandenis. – Red.), Rimvydas Žigaitis (Filharmonijos vadovas. – Red.), Dainius Trinkūnas (vienas inteligentiškiausių Lietuvos kultūros ministrų. – Red.), Bronislovas Lubys. Ir kiti – atsiprašau, kurių nepaminėjau.
– Visi šiame projekte dalyvaujantys žmonės turi atsakyti, kokia jų mėgstamiausia lietuviška grupė arba daina. Jūsų, įtariu, – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras?
– Man net gėda būtų ištarti žodį „grupė“, nes čia turimi galvoje visai kiti dalykai. Šis klausimas negali būti adresuojamas tokiam tipui kaip J.Domarkas, nes čia visai kita sfera.
Bet Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą vis tiek norėčiau paminėti, nes man teko jį kurti sunkiu metu: trūko muzikantų, iš kurių būtų galima formuoti orkestrą, ką jau kalbėti apie instrumentus – jie iki šiol problema... Ir jau vien todėl, kad vadovavau jam, beje, daug ko atsisakęs, penkiasdešimt vienerius metus (jeigu surasite internete panašų skaičių, kviesiu papietauti), šį bei tą sako.
– Kokia jūsų mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Viskas, kas lietuviška, man miela. Ir šūkis „Rinkis prekę lietuvišką!“ yra protingas. Bet jis, žinoma, taikytinas ne tik pirkėjui, bet ir gamintojui. Jei nori, kad pirktų lietuvišką prekę, gamindamas ją pasistenk iš visų jėgų, kad būtų tikrai kokybiška, nes jau ir taip turi papildomą pirkėjų procentą, kad yra lietuviška.
– Koks jums skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Jeigu nebūtų tiek krakmolo ir angliavandenių, kurie yra cukraus pagrindas, sakyčiau, kad cepelinai. Tai vienas šauniausių patiekalų. Bulvinius blynus galėčiau pridėti prie prekės lietuviškos. Kiti pasakys, kad šaltibarščiai išskirtiniai – tikrai taip. Užsieniečiai, paragavę šaltibarščių, eina iš proto. O žemaičiams vienas delikatesų yra kastinys.
– Kokie jums penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Standartiniai: mama, tėtis, myliu, prašau-atsiprašau, nekenčiu.
– Kokie trys, jūsų nuomone, lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Lietuviai turi daugiau blogų bruožų – su trimis neišsiversi. (Šypsosi.)
Bet vienas populiariausių, kuris kasdienybėje gal ir nėra tipiškas, – nedėkingumas. Man su tuo susidurti gal ne tiek jau daug kartų teko, tačiau daug esu apie tai girdėjęs. Vyrauja nedėkingumas prieš dėkingumą.
O iš teigiamų bruožų galėčiau paminėti lietuvių vaišingumą: pavalgyti, pagerti, „papletkavoti“, valdžią „pakolioti“ labai „ukvatni“… (Šypsosi.)
– Ar turite mėgstamausią lietuvišką patarlę, posakį, priežodį? Gal nuolat vartojate kokį nors?
– Oi, aš visąlaik vartoju! (Šypsosi.) Daug esu prisakęs, net neatrinkčiau mėgstamiausio. Dabar dažniausiai prisimenu, ko neatsižadėti: „Neatsižadėk lazdos, terbos ir turmos.“
– Jūs mylite Lietuvą, nes…
– …esu žemaitis.
Klausimą turėčiau apversti kitaip: kodėl turėčiau mylėti Vokietiją arba Prancūziją? Lietuva sugerta su motinos pienu, ir niekur nedingsi. Man keista, kad gali net toks klausimas kilti.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimajame šimtmetyje?
– Žemaičiai turi posakį: „Pruota rek turėt.“ Taigi pirmiausia linkiu proto. Mažiau draskytis tarpusavyje, mažiau pavydėti vienas kitam. Mažiau ginčytis dėl smulkmenų ir daugiau galvoti, kaip išlaikyti vairą – nacionalinį, tautinį vairą.
Tai taikytina visiems – ir tiems, kurie sėdi ant Olimpo kalno, valdo, ir ypač tiems, kurie vaikšto jo papėdėje, renka valdančiuosius. Kaip sako lietuvių patarlė, devynis kartus atmatuok, o dešimtą balsuok.
