N.Kennedy galvą puošia pankiška šukuosena, į sceną jis žengia su mylimos britų futbolo komandos „Aston Villa“ marškinėliais ir konservatyvius akademinės muzikos pasaulio veikėjus glumina savo lengvai chuliganiškomis manieromis.
61-erių smuikininkas savo pavyzdžiu paneigia stereotipus. Jis pripažįstamas vienu geriausių savo instrumento virtuozų pasaulyje. Jo pasirodymai vyksta sausakimšoje Londono salėje „Royal Albert Hall“ ir kitose išskirtinėse pasaulio didmiesčių koncertų erdvėse.
Jis groja ir džiazą, roką, folklorą. Bet jo įrašyti Antonio Vivaldi „Metų laikai“, išleisti 1989-aisiais, tapo populiariausiu klasikos albumų muzikos istorijoje – šis įrašas parduotas daugiau nei trijų milijonų egzempliorių tiražu ir dėl to įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą.
L.van Beethoveno, J.S.Bacho, P.Čaikovskio ir daugybės kitų ryškiausių kompozitorių muziką įrašęs N.Kennedy dar 1997-aisiais Britų muzikos apdovanojimų ceremonijoje apdovanotas ypatinga statulėle už nuopelnus. Svarbiais muzikos apdovanojimais jis pagerbtas ir Prancūzijoje, Vokietijoje bei Šveicarijoje.
N.Kennedy spalvingą kūrybos kelią gerai atspindi istorija, nutikusi, kai jis dar mokėsi prestižinėje Juillardo muzikos mokykloje Niujorke. Tuo metu jo talentą jau buvo pastebėjęs legendinis smuikininkas Yehudi Menuhinas, kurio įkurtą mokyklą Anglijoje N.Kennedy lankė prieš tai, tačiau Niujorke neįtikėtinai gabus jaunuolis sudomino ir įžymų džiazo smuikininką, bohemos liūtą Stephane'ą Grappelli.
Šis pasiūlė N.Kennedy kartu pagroti garsiojoje Niujorko salėje „Carnegie Hall“, tačiau mokytojai stojo piestu, įspėdami, kad susidėjęs su džiazmenais, N.Kennedy sugriaus savo, kaip klasikos atlikėjo, ateitį.
N.Kennedy spjovė į jų protestus – ir, prabėgus keliems dešimtmečiais, yra gerbiamas ir akademinės muzikos, ir roko bei džiazo pasaulyje.
Airių kilmės muzikantas gimė ir užaugo Anglijoje, tačiau jau beveik du dešimtmečius gyvena Lenkijoje – savo žmonos, teisininkės Agnieszkos gimtinėje. 2002-aisiais jis buvo paskirtas Lenkijos kamerinio orkestro meno vadovu – anksčiau šias pareigas ėjo jo mokytojas Y.Menuhinas.
Neslepiantis pomėgio išgerti ir rūkyti kanapes muzikantas garsėja ir ypatingu pedantiškumu – kiekvienoje salėje, kurioje koncertuoja, prieš tai repetuoja tris dienas.
2014-aisiais N.Kennedy išleido albumą „The Four New Seasons“ – įdomią, intriguojančią, džiazo ir roko elementais nuspalvintą A.Vivaldi „Metų laikų“ interpretaciją. Sausio 26-ąją jis šią programą, o taip pat ir kitus kūrinius, atliks Vilniaus salėje „Compensa“ – tai bus pirmasis garsaus muzikanto vizitas Lietuvoje, prieš kurį jis davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Pagaliau sulauksime jūsų Lietuvoje. Ko galime tikėtis iš jūsų koncerto?
– Nelengva nuspėti. Nes „Metų laikus“ esu grojęs tiek kartų, kad kiekvienąsyk stengiuosi atrasti naujų atspirties taškų. Kas nutiks scenoje, priklauso nuo žiūrovų nuotaikos, savaitės dienos ir taip toliau. Kadangi koncertas penktadienį, jis bus labai geras, žmogau. (Juokiasi). Nesu grojęs Lietuvoje, tad tai bus nuostabi ir ypatinga patirtis, pilna pozityvios energijos.
Antroje dalyje grosiu savo muziką, todėl jausiuosi labai atsipalaidavęs. Taip pat – dedikacijas didiems pasaulio muzikantams, kuriuos esu sutikęs, tokiems kaip Y.Menuhinas, S.Grapelli, Isaacas Sternas. Jei trumpai – tai bus koncertas, kuriame žiūrėsiu ir į savo praeitį, ir į ateitį.
– Ką žinote apie Lietuvą?
– Žinau dalykų, kurie gal lietuviams nepatiks. (Juokiasi.)
Kadangi gyvenu Lenkijoje, žinau, kad kurį laiką Vilnius buvo lenkų miestas. Lenkai labai didžiuojasi savo istorija, gal net per daug.
Žinau, kad Vilnius – gražus, kultūros pilnas miestas, su daug istorinių pastatų. Sako, toks, kokia buvo Krokuva, kol ją subjaurojo komercija. Dabar čia pilna „McDonald's“ restoranų, Vokietijos bankų skyrių ir „Tesco“ parduotuvių. Tą mėšlą juk gali pamatyti bet kuriame sumautame pasaulio mieste.
Lietuvos futbolo lygis – turbūt panašus kaip Airijos. Turbūt turite daug užsidegimo ir talentų, bet nepakankamai pinigų, kad tai vystytumėte.
– Na, bet mums gerai sekasi krepšinyje. Ir dar turime paminklą Frankui Zappai.
– O, gerai. Nes Airijai nesiseka niekur. (Juokiasi.)
Dėl F.Zappos – nuostabu, būtinai eisiu pažiūrėti, nes esu didelis F.Zappos gerbėjas. Jis vienas pirmųjų roko kompozitorių, savo albumuose panaudojusių elektrinį smuiką. Tuo metu, aštuntajame dešimtmetyje, tai buvo labai neįprasta. Jis pralenkė laiką.
– A.Vivaldi „Metų laikai“ užima svarbią vietą jūsų karjeroje, jo muziką grosite ir Vilniuje. Kuo jums patinka šis kompozitorius?
– „Metų laikai“ suvienija muzikantus. Jiems visiems skiriami svarbūs vaidmenys – pavyzdžiui, pagrindinės violončelės partija stipri ir įdomi. Be to, puikus, publiką įtraukiantis kontrastas – didelė energija ir gražios melodijos. Dėl to ir mėgstu „Metų laikus“ – jie padeda akimirksniu užmegzti ryšį su žiūrovais.
– Esate įrašęs ir Jimi Hendrixo, „The Doors“ bei daugybės kitų roko muzikantų kūrinių. Ar jie, jūsų akimis, yra tokie pat svarbūs kaip ir klasikos kompozitoriai?
– J.Hendrixas – svarbesnis už A.Vivaldi. Be jo gitara šiandien skambėtų visiškai kitaip. Pasaulyje yra ir daugiau fantastiškų gitaristų – pavyzdžiui, visiškai unikalus Carlosas Santana. Bet net jei kalbame apie tokius nuostabius gitaristus, kaip Ericas Claptonas ar Jeffas Beckas, jie gitaros nebūtų nuvedę net perpus taip toli, kaip tai padarė J.Hendrixas. Jis griovė barjerus. Jo muzika buvo fantastiškas roko, džiazo, net keltų melodijų ar kantri derinys.
Jo mąstymas buvo kur kas atviresnis nei daugumos to laikmečio muzikantų. Net jei klausysitės F.Zappos, išgirsite J.Hendrixo įtaką. Žinoma, A.Vivaldi padėjo atskleisti smuiko galimybes. Bet J.Hendrixo muzika – kur kas gilesnė, jis – vienas didžiųjų visų laikų kompozitorių. Jį galima lyginti nebent su Ludwigu van Beethovenu.
– Esate vadinamas smuiko rokeriu ir klasikos superžvaigžde. Ką manote apie tokius apibūdinimus?
– Man nusispjaut. (Juokiasi.)
Pabundu ryte, pasižiūriu į savo sumautą veidą, papurtau galvą ir einu gyventi savo gyvenimo. Aš daug repetuoju, manau, esu geras grupės lyderis, išspaudžiantis iš muzikantų viską, kas geriausia. Tikiuosi, kad esu geras draugas. Visa kita – nesvarbu.
– Kiek valandų per dieną praleidžiate grodamas?
– Smuiku – mažiausiai tris. Bet tada dar sėdu prie pianino ir tiek pat laiko rašau muziką. O tada dar šnekuosi su savo vadybininku apie verslo reikalus, visą tą nuostabų mėšlą.
– Būna dienų, kai norisi viską mesti, išvažiuoti į kaimą, auginti avis, gaminti sūrį?
– Linksma, kad tai paminėjote, nes aš gyvenu kalnuotoje vietovėje Lenkijos pietuose, ir čia pilna avių. Krūvos jų trinasi mano žemėje, nes leidžiu joms čia ganytis, šeimininkas man už tai atneša sumauto sūrio.
Man patinka gamta, miškai, bet manau, kad tai susiję su muzika. Mano smuikas – medinis, namas – medinis, galva – medinė. (Juokiasi.)
Viskas aplink – iš sumauto medžio. Bet man patinka mano darbas, jei jį taip galima pavadinti. Tiek daug žmonių nekenčia to, ką dirba. Man pasisekė.
– Nuo Y.Menuhino ir S.Grappelli iki Kate Bush ir „The Who“ – jūs muzikavote su daugybe legendų. Kurie iš tų susitikimų įsiminė labiausiai?
– Gyvenimą pakeitė pažintis su S.Grappelli. Tuo metu buvau klasikinio smuiko studentas, bet jis pastebėjo mano talentą improvizuoti. Jis man padėjo išsiveržti už klasikos pasaulio ribų ir pakeisti mąstymą.
Bet labiausiai įspūdingas buvo bendradarbiavimas su Robertu Plantu. Jis – buvęs vienos populiariausių pasaulio grupių „Led Zeppelin“ dainininkas. Nuostabiai gabus muzikantas, bet neturi nė lašo pasipūtimo.
Kartą rašiau aranžuotę „Led Zeppelin“ dainai „Kashmir“, kurią paskui atlikome Londono salėje „Royal Albert Hall“. Man atrodė, kad parašiau visiškai mėšlinai, o iki koncerto – dvi dienos. Pamaniau, turiu pradėti iš naujo. Nusiunčiau R.Plantui žinutę ir paklausiau, ką man daryti, kaip elgtis. Jis man atsiuntė labai paprastą atsakymą – „Nigelai, pamiegok“. (Kvatojasi.).
– Ką patartumėte tiems, kurie tik pradeda muzikinę karjerą?
– Mėgaukitės stebuklingomis akimirkomis, bet neleiskite niekam jums aiškinti, ką reikia daryti. Atsiminkite, dėl ko pradėjote groti. Klausykitės savo širdies. Nes bus daugybė „ekspertų“ įrašų leidyklose, vadybininkų, kuriems atrodo, kad jie viską žino geriau. Bet jei taip, kodėl jie patys nepaima sunautos gitaros ir neuždainuoja?
Tikėti gali tik tuo, kas tavo viduje. Tada gali tapti unikaliu. Jei bandysi būti panašus į kažką, viskas bus blogai. Geriau turėti mažiau pinigų, bet netapti muzikine prostitute, darančia tai, ko nori įtakingos beždžionės.
Muzikos verslo pusė yra tamsi – daugybė specialistų, kurie patys to niekada nedarė. Čia kaip su futbolu – kadaise pats žaidžiau, sekėsi sumautai. Esu didelis klubo „Aston Villa“ gerbėjas, kiekvieną sykį stadione esu įsitikinęs, kad geriau už trenerį žinau, ką reikia daryti žaidėjams. Laimė, jie manęs neklauso.
– Bet ar lengva būti to futbolo klubo gerbėju, kai jam sekasi, švelniai tariant, ne itin gerai?
– Muzikoje aš nesižaviu vidutinybėmis. (Juokiasi.)
Futbole, kaip matote, kiek kitaip. Dabar aš gyvenu Lenkijoje, žiūrėti mėšlinų rungtynių – pernelyg tolimas kelias. Man tik gaila visų draugų, kurie gyvena Birmingame ir eina į rungtynes kiekvieną savaitę. Aš per metus nueinu į gal penkiolika rungtynių. Bet kol gyvenau Anglijoje, eidavau į maždaug šimtą – visas pagrindinės komandos, taip pat – rezervinės ir jaunimo komandos rungtynes. Per savaitę – trejos rungtynės. Buvo smagu, susiradau daug draugų.
Bet dabar futbolas pasikeitė, viską valdo pinigai, nebeliko žaidėjų ištikimybės komandoms, gerbėjams. Futbolas darosi mėšlinas. Jei atvirai, man dabar labiau patinka boksas ar tenisas. Kur rungiasi du šmikiai, net jei jie ir uždirba labai daug, jie aistringai nori laimėti.
Tenisininkas Rogeris Federeris yra vyresnis nei dauguma jo varžovų, bet tebeturi daug aistros aikštelėje. Bokse privalai kovoti visa jėga, nes tave kitaip gali užmušti. O futbolininkai – jie turi brangias mašinas, brangias žmonas, brangius namus, bet aikštelėje nebesistengia. Pradeda domėtis mada ir visu tuo panašiu šūdu.
– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į Rytų Europą, kai persikraustėte į Lenkiją?
– Kaip ir dauguma mano kartos žmonių Anglijoje, buvome mokomi, kad Lenkija, Čekija, Ukraina, Lietuva – visa tai tas pats, sovietų imperija, jokio skirtumo. Manėme, kad visa tai – Rusija, taip aiškino mokykloje.
Kai pirmąsyk atvykau ir pamačiau, kaip lenkai skiriasi, pavyzdžiui, nuo čekų, buvau labai nustebęs. Skiriasi kaip anglai nuo prancūzų, nors yra šalia.
Kai atvykau į Lenkiją, sužavėjo požiūris į muziką. Subūriau džiazo ir roko grupę su muzikantais iš Krokuvos. Buvo nuostabu dirbti su muzikantais, kurie nežiūri į laikrodį ir nori pasiekti geriausių rezultatų. Tas pats su orkestrais – jokių šunsnukių, kurie sako, kad turi baigti penktą vakaro.
Mano žmona – vis dar socializmo eros žmogus. Nes kitaip, jei būtų tekę mokėti už išsilavinimą, ji nebūtų jo įgijusi, nebūtų galėjusi atvykti į Angliją, nebūtume susitikę.
Jos tėtis dirbo geležinkelyje. Ji man sako – senais laikais, jei buvai tualetų valytojo vaikas, turėjai tokias pat galimybes gauti gerą išsilavinimą, kaip profesoriaus ar gydytojo vaikas. Aš tai pastebiu – Lenkijoje žmonių išsilavinimo lygis yra aukštesnis nei Anglijoje.
– Esate ne sykį sakęs, kad mėgstate rūkyti kanapes. Noriu draugiškai įspėti, kad netrukus įsigalios įstatymas, pagal kurį Lietuvoje už kanapių turėjimą numatyta tik baudžiamoji atsakomybė. Bus galima patekti į kalėjimą už gana nedidelį kiekį kišenėje.
– Oho. Tai, vadinasi, man nereikės mokėti už viešbutį? (Kvatojasi.)
Klausykit, jūs ką, rimtai? Man regis, Lenkijoje marihuana – jau beveik legali.
Palaukit, aš šiek tiek apstulbęs. JAV – griežta šalis, bet net ji legalizavo „žolę“. Aš gyvenu greta Čekijos, ten irgi kanapes jau galima rūkyti. Visiškai nesuvokiami dalykai. Gerai, turbūt reikės pakeliui į Vilnių užsukti į Čekiją. Bet palaukite, turiu klausimą jums. Ar jūs man skambinate iš kalėjimo?
– Kol kas – ne.
– Bet juk Lietuvoje pritrūks kalėjimų! Visi Lietuvos kalėjimuose netrukus bus apsirūkę. Tai tiesiog nuostabu. Na, ačiū, kad įspėjote. Ypač – turint omenyje šio interviu turinį, aš turėsiu būti labai atsargus. (Kvatojasi.)
– Esate labai jaunatviškas, žmonės nustemba, kad pernai jums sukako 60. Ką jums reiškia šis skaičius?
– Beveik nieko. Po gimtadienio vienas muzikantas pasakė – tu seniausias paauglys, kurį pažįstu. Niekas nesikeičia. Jei esi muzikantas, patiri tiek daug pozityvios energijos, kad lengva išlikti jaunu. Manau, panašiai su sportu.
Bliuzo gitaristas B.B.Kingas grojo iki beveik devyniasdešimties. Amžius nieko nekeičia. Na, gal tik prideda patirties. Išmoksti bendrauti su žmonėmis. Bet paklauskite bet kurio mano draugo – jie pasakys, kad likau toks pat nesubrendęs, kaip prieš keturiasdešimt metų.
– Nuo jūsų gimtadienio iki koncerto Vilniuje bus prabėgusios keturios savaitės. Ar pakaks laiko atsigauti?
– Garantuoju, kad būsiu atsigavęs. Bet po koncerto Vilniuje grįšiu į tą pačią būseną, kaip per gimtadienį.
Beje, su manimi atvyks ir šeima, svainis, kuris dirba pramonės srityje, dažnai lankosi Vilniuje ir baisiai jį giria. Vilniuje bus lyg naujas mano gimimas, po kurio tikrai švęsiu ir galėsime palyginti lenkišką ir lietuvišką degtinę. Nes tai juk pirmas mano koncertas šiame mieste.
