Kaunui buvo lemta tapti viena paskutinių didžiojo rusų baritono D.Chvorostovskio, mirusio praėjusį lapkritį, kūrybos stotelių. Jam tebuvo 55 metai.
Ką tik pasirodė prieš metus D.Chvorostovskio su Kauno miesto simfoniniu orkestru, pasaulio operos žvaigždynu, lietuvių solistais ir Kauno valstybinio choro vyrais Kauno filharmonijoje įrašytas dvigubas operos „Rigoletas“ albumas.
Pasak įtakingo klasikinės muzikos žurnalo „Opera News“, tai iškiliausia šio solisto duoklė jo mėgtam kompozitoriui G.Verdi ir nepaprasta jo sėkmė. „The New York Times“ įtraukė albumą į šių metų geriausių sąrašą, pripažino pavergiančiu ir dėl ankstyvos artisto netekties – „skaudžiai veriančiu“.
Svajonės išsipildė Kaune
Ką jautė mirtinai sergantis, jau kelis chemoterapijos seansus išgyvenęs menininkas, kasdien dainuodamas po 6–8 valandas, galima tik spėlioti.
Šios plokštelės įrašai buvo suplanuoti dar prieš kelerius metus, po G.Verdi „Simono Bokanegros“ albumo triumfo.
Pastarąjį leidinį pats D.Chvorostovskis laikė svarbiausiu savo gausioje diskografijoje. Bokanegra buvo vienas ryškiausių jo vaidmenų, o studijiniai operų įrašai šiais laikais yra retenybė.
Solistas seniai svajojo įsiamžinti šioje operoje ir padarė tai su Niujorko „Metropolitan Opera“ žvaigždėmis ir kauniečių kolektyvais Kaune. 2015-aisiais „Opera News“ albumą pripažino metų geriausiu.
Tačiau Rigoletas D.Chvorostovskiui buvo, ko gero, dar reikšmingesnis. Dainininkas su šiuo vaidmeniu apkeliavo svarbiausias pasaulio operos scenas, tarp jų – „Metropolitan Opera“, Londono karališkojo „Covent Garden“ teatro, Vienos valstybinės operos.
Praėjusį sezoną dainuoti spektakliuose jis jau negalėjo dėl progresuojančio smegenų vėžio, bet įrašų atsisakyti nepanoro.
Buvo linksmas žmogus
Kaip teigia „Opera News“, D.Chvorostovskis pagal savo vokalinius duomenis nebuvo dramatinis G.Verdi baritonas, tačiau karjeros pabaigoje jį traukė būtent dramatiški vaidmenys šio kompozitoriaus operose.
Juos įveikti solistui padėjo nepriekaištinga technika ir išskirtinis muzikinis intelektas.
„Jo Rigoletas toks pilnakraujis, kad sunkiausi pasažai skamba visiškai natūraliai, o finalinė scena yra beveik nepakeliamai liūdna. Atrodo, lyg pats dainininkas atsisveikintų – taip įtaigiai jis perteikė Rigoleto tragediją.
Tai vienas labiausiai įtraukiančių „Rigoletų“, – rašė gruodžio mėnesio „Opera News“.
Pasak Kauno miesto simfoninio orkestro vadovo Algimanto Treikausko, įrašinėdamas šį albumą D.Chvorostovskis buvo puikios fizinės ir meninės formos. Kaune jis dirbo įtemptai, kaip visi, o po įrašų su kolegų kompanija pramogaudavo, vykdavo į užmiestį.
„Dmitrijus buvo labai linksmas žmogus – mėgo pajuokauti, atsiųsdavo įvairių smagių nuorodų. Dabar žiūrinėdamas nuotraukas negaliu patikėti, kad jo nebėra.
Prisiverkėme per tuos dvejus metus. Seniai žinojome, ko laukti. Gydytojai jam pasakė, kad gyvens pusę metų, jeigu nesigydys, ir 18–22 mėnesius, jei gydysis. Jam pavyko pailginti gyvenimą beveik iki 30-ies mėnesių.
Jis žinojo viską: kad praras kalbą, kad sutriks jo judesiai, pamažu savijauta vis prastės“, – atskleidė daug laiko su solistu praleidęs A.Treikauskas.
Laukė platūs vandenys
D.Chvorostovskio draugystė su Kauno orkestru užsimezgė 2012-ųjų rudenį, kai jis debiutavo su kauniečiais „Žalgirio“ arenoje.
Po sėkmingo koncerto artistas pats pasiūlė bendradarbiauti toliau. Tandemas surengė daug bendrų pasirodymų Lietuvoje ir užsienyje.
Ši draugystė kauniečiams tapo lemtinga. Ji įtraukė į orkestro akiratį nuolatinį D.Chvorostovskio scenos partnerį JAV maestro Konstantiną Orbelianą, kuris netrukus tapo kolektyvo vyriausiuoju dirigentu.
Būtent jis, JAV kompanijos „Delos Music“ savininkas, įsuko Kaune operos garsenybių įrašų karuselę. Šiai kompanijai A.Treikausko vadovaujamo orkestro įgrotos plokštelės tapo kolektyvo vizitine kortele ir kelialapiu į plačiuosius muzikos vandenis.
Paskutinis bendras garsiojo baritono ir Kauno orkestro pasirodymas įvyko 2016-ųjų vasarą „Dzintari“ koncertų salėje Jūrmaloje. Jame dalyvavo ir garsi latvių operos primadona Elyna Garanča.
„Kauno simfoninis orkestras moka groti ir moka klausytis – labai jį myliu.
Drauge suvalgėme daug košės, man svarbus mūsų buvimas kartu. Jaučiu ir labai pagarbų jų požiūrį į save – man tai daug reiškia“, – yra prisipažinęs D.Chvorostovskis.
Ir dirbo, ir uždirbo
Kas labiausiai įsiminė kauniečiams bendraujant su operos žvaigžde?
„Jis žinojo savo vertę, bet buvo jautrus kitų žmonių negandoms ir nelaimėms, mokėjo išklausyti, stengdavosi padėti patarimais“, – prisiminė A.Treikauskas.
Anot jo, didelį įspūdį darė ir menininko darbštumas: ar sveikas, ar ligonis, jis skrupulingai ruošėsi kiekvienam pasirodymui.
Jei kas nors prisiartindavo prie solisto dėl autografo prieš jam išeinant į sceną, D.Chvorostovskis pasiusdavo – iš akių pažirdavo žiežirbos, orkestro vadovui tekdavo vyti įkyruolius šalin.
Arba štai toks epizodas. 2015 metų vasario 14-ąją solistas su Kauno orkestru pilnutėlėje 1700 vietų Helsinkio „Finlandia“ salėje atliko kone dviejų valandų trukmės programą.
Paklaustas, ar tai ne per didelė našta jo balsui, Dmitrijus pajuokavo: „Tiek daug dainuoti negalima. Mano devizas – dainuoti kuo mažiau, o pinigų gauti kuo daugiau. Tai – dovana K.Orbelianui ir orkestrui Meilės dienos proga.“
Anot A.Treikausko, D.Chvorostovskio koncertų programos visada būdavo tokios solidžios, nes jis norėjo sąžiningai atidirbti už didelį honorarą.
„D.Chvorostovskis buvo, ko gero, vienas brangiausių pasaulio dainininkų. Jis labai rimtai žiūrėjo į savo darbą. Dainavimas buvo jo gyvenimas. Jis sakydavo, kad nieko daugiau nemoka, tad nori dainuoti dar geriau“, – pasakojo A.Treikauskas.
Paskutiniame savo interviu „Lietuvos rytui“ solistas sakė: „Man nedidelis žingsnis atgal – tai milžiniškas kritimas, nes esu maksimalistas. Reikalauju iš savęs tik ėjimo pirmyn, kiekvieną kartą. Jeigu nepavyksta – man tai nesėkmė.“
Tašką karjeroje jis padėjo taip pat karališkai. Iš karto po „Rigoleto“ dar spėjo įrašyti rusų kompozitoriaus Georgijaus Sviridovo dainų albumą – jis šiemet nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.
Dalis solisto palaikų dar nepalaidota
Pagal D.Chvorostovskio paskutinę valią, viena dalis jo palaikų palaidota Maskvoje, Novodevičės kapinėse, o kita išgabenta į gimtąjį Krasnojarską.
Tačiau antroji urna vis dar saugoma vienoje medicinos įstaigoje, mat Krasnojarsko valdininkai nenusprendžia, ką su ja daryti. Jie norėtų pastatyti garsiajam kraštiečiui paminklą miesto centre – Jenisejaus krantinėje arba Teatro aikštėje priešais Operos ir baleto teatrą, kur prasidėjo solisto karjera, o urną su pelenais įmūryti į monumento pjedestalą.
Tačiau tokia idėja patinka ne visiems. Jos kritikai mano, kad tai būtų nekrikščioniška: tik savižudžiai laidojami ne kapinėse.
Nors D.Chvorostovskis skelbėsi esąs netikintis, jis buvo pakrikštytas.
