Iš Rusijos ištrūkęs skandalingasis šokėjas Rudolfas Nurejevas gyveno ant bedugnės krašto GENIJUS. Maskvos Didžiajame teatre įvykusi baleto premjera pasaulį privertė prisiminti balerūno R.Nurejevo talentą

R.Nurejevo (1938–1993) virtuoziškumas žiūrovus versdavo manyti, kad į sceną iš dangaus nužengė šokio Dievas plačiais mongoliškais skruostikauliais.

Gruodžio 9, 10 d. šokio Dievas vėl įžengė į sceną Rusijos valdžios namuose įkalinto režisieriaus Kirilo Serebrenikovo ir choreografo Jurijaus Posochovo dėka.

Jų baleto premjeroje „Nurejevas“ maištingojo šokėjo partiją atliko Maskvos Didžiojo teatro primarijus Vladislavas Lantratovas.

Tiesa, premjera turėjo įvykti prieš kelis mėnesius, bet buvo atšaukta. Tiek teatras, tiek valdžia dievagojosi, kad tai atsitiko ne dėl to, jog R.Nurejevas buvo netradicinės orientacijos.

Apie R.Nurejevą parašyta daugybė knygų, sukurta keletas filmų. Vienas jų – „Aš – šokėjas“ – buvo kuriamas, kai maestro dar buvo gyvas. O naujasis – režisieriaus Ralpho Fienneso – į kino ekranus atkeliaus kitąmet.

Kodėl R.Nurejevas ir po mirties sulaukia tiek daug menininkų dėmesio? Nė vienas pasaulio baleto šokėjas nėra pelnęs tokios didžiulės šlovės. R.Nurejevo populiarumui galėjo prilygti nebent baleto tobulybe vadinamas Michailas Baryšnikovas. Bet ir jis nukėlė kepurę prieš skandalingiausią baleto šokėją.

 

Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais R.Nurejevas buvo lyg roko žvaigždė – maištininkas iš maištininkų epochos.

1961 metais per Leningrado S.Kirovo valstybinio operos ir baleto teatro (dabar Sankt Peterburgo Marijos teatras) gastroles Paryžiuje R.Nurejevas atliko žymųjį šuolį į laisvę. Buržė oro uoste R.Nurejevas puolė prie vietos policininkų: „Aš noriu likti čia!“ Jie užtvėrė kelią KGB pareigūnams ir neleido jo prievarta parskraidinti į Maskvą.

„Nesvarbu, kokių neigiamų pasekmių turėtų mano sprendimas, aš dėl jo nesigailiu“, – taip apie savo pabėgimą iš Sovietų Sąjungos rašė R.Nurejevas.

Sovietų Sąjungoje už akių nuteistą R.Nurejevą valdžia stengėsi ištrinti iš žmonių atminties, o užsienyje visi jį laikė kone Dievu.

Baleto artistas turėjo viską, kad taptų kultinis, – didžiulį talentą, žavesį, sekso simbolio duomenis.

Be to, jis buvo pabėgėlis iš šalies, kurią Amerikos prezidentas Ronaldas Reaganas vėliau pavadino „blogio imperija“.

R.Nurejevo nuotraukos puikavosi „Newsweek“ ir „Time“ viršeliuose. Apie jį kalbėjo ir rašė tiek, kad galiausiai net žmonės, visiškai tolimi baleto pasauliui, susidomėjo jo asmenybe.

R.Nurejevas atskleidė publikai vyriško šokio grožį. Jo žvaigždė įsižiebė tuo metu, kai scenoje įvyko didysis lūžis. Vyrai – baleto šokėjai, iki tol dažniausiai atlikdavę antraplanius vaidmenis ir prilaikydavę skrajojančias silfides bei gulbes, – išėjo į avansceną.

Sovietų baleto pasaulyje atsirado tokie primarijai kaip Maris Liepa, Nikolajus Fadeječevas, Jurijus Solovjovas, Nikita Dolgušinas, kiek vėliau – Vladimiras Vasiljevas, M.Baryšnikovas ir Aleksandras Godunovas.

Pastarieji du taip pat pasitraukė iš Sovietų Sąjungos.

„R.Nurejevas ne tik šokiravo žiūrovus – jis tiesiog paralyžiavo jų valią“, – rašė baleto šokėjo biografas iš Didžiosios Britanijos Otisas Stewartas.

Kitas baleto specialistas jo šokį palydėjo tokiu apibūdinimu: „Jis šoko taip, lyg balansuotų ant bedugnės krašto.“

Dar vienas rašė: „Jis įskriejo į sceną ir įsitraukė į velniškai veržlių piruetų sūkurį.

Bet didžiausią įspūdį paliko net ne šokėjo virtuoziškumas, o jo artistinis temperamentas ir dramatizmas.

Niekas negalėjo likti abejingas jo akyse degančiai liepsnai ir stebėtinai energijai.“

Pats R.Nurejevas yra pasakęs: „Aš, kaip ir visi rusai, visada maniau, kad geriausiai iš visų suprantu klasikinį baletą.“ Stebėdama R.Nurejevą publika nuolat jautė įtampą.

Publika niekuomet nežinojo, ko laukti iš maestro. Pasibaigus baleto spektakliui jis kartais galėjo ilgai lankstytis, bet retsykiais išsyk dingdavo užkulisiuose.

R.Nurejevas pasiekęs savo šlovės zenitą leisdavo sau bet kokius kaprizus ir taisyklių laužymą.

Jei orkestro dirigentas pasirinkdavo ne tą tempą, R.Nurejevas nustodavo šokti ir pasišalindavo į užkulisius.

Sudėtingas jo charakteris, sprogstamas temperamentas ir gatvės chuligano manieros buvo puikiai žinomos baleto pasauliui: kažką įžeidė, kažkam šliūkštelėjo stiklinę vandens į veidą, kažkam žnybtelėjo į kirkšnį.

„R.Nurejevas padovanojo vyrams šokėjams dar vieną privilegiją, anksčiau priklausiusią tiktai moterims, – teisę kelti skandalus“, – rašė O.Stewartas.

Vienas ryškiausių R.Nurejevo skandalų susijęs su balerina Natalija Makarova.

Jis kilo Paryžiaus didžiojoje operoje per „Gulbių ežero“ Odetos partiją.

Puikioji balerina N.Makarova taip įsitvirtino primabalerinos vaidmenyje, kad leido sau nepaisyti tikslumo, – tarkime, vieną ar kitą judesį atlikti pirma laiko.

R.Nurejevas paleido partnerę iš rankų ir nepasistengė sugauti nepunktualiosios Odetos – tiesiog leido jai nukristi. Per spaudos konferenciją N.Makarova piktinosi: „Su šiuo žmogumi daugiau niekada nešoksiu!“

R.Nurejevo turtas buvo laikomas milžinišku. Jam priklausė namai Londone ir Šv.Bartolomėjaus saloje, butai Paryžiuje ir Niujorke, sodyba Amerikos provincijoje ir nuosava sala Italijoje.

Italai patyrė šoką, kai pamatė, kaip sraigtasparnis gabena į salą juodą fortepijoną „Steinway“, kurį R.Nurejevas užsisakė Neapolyje.

Legendinis baleto šokėjas kolekcionavo antikvarines vertybes ir dailės kūrinius, įspūdingas pinigų sumas išleisdavo drabužiams ir garsiesiems margaspalviams šilko chalatams. Apsigaubęs tokiais chalatais jis grožėdavosi rytietiškai pompastiškais savo būstų interjerais.

 

Bet pasakiškus turtus R.Nurejevas susikrovė išties sunkiu darbu. „Kartą mačiau, kaip po spektaklio Rudolfui darė masažą. Pirmiausia jo kojos buvo išvaduotos iš dešimčių metrų lipniosios juostos, kuria buvo apvyniotos lyg mumijos. Jos atrodė siaubingai: venos buvo ištinusios – atrodė, kad tuoj sprogs“, – pasakojo prancūzų choreografas Roland’as Petit.

R.Nurejevas per metus šokdavo 250 spektaklių – su įvairiomis baleto trupėmis įvairiose pasaulio vietose. Ir taip – 30 metų.

Jis tiesiogine šio žodžio prasme gyveno scenoje.

Apie R.Nurejevo seksualinę orientaciją ir romanus sklandė legendos. Tiesa, šia tema jis pats nekalbėdavo.

„Rudolfas niekada nepasakodavo apie savo intymius santykius.

Kartkartėmis pažerdavo trupinių, bet visada ne itin svarbių.

Mano manymu, jis mėgo kompaniją, bet brangino ir vienatvę. Jis baiminosi, kad kas nors neprisiartintų prie jo pernelyg arti“, – pasakojo balerina Lynn Seymour.

R.Nurejevo biografo O.Stewarto nuomone, netradicinė seksualinė orientacija R.Nurejevui trukdė bendrauti su žmonėmis.

Jis vengė nuoširdumo, baimindamasis, kad juo gali būti manipuliuojama.

1983-iaisiais R.Nurejevas buvo paskirtas Paryžiaus didžiosios operos baleto trupės direktoriumi. Jis nuo jaunystės matė save šioje scenoje, bet tikrovė pranoko lūkesčius.

Pabėgęs į užsienį R.Nurejevas pasiekė visko, kas tikrai buvo neįmanoma Sovietų Sąjungoje, – Holivudo žvaigždės šlovės ir milijoninių turtų.

Baleto šokėjas veržėsi į laisvę ir pelnė ją – gavo teisę rinktis, kur ir ką šokti, ką mylėti.

bet laisvė R.Nurejevui virto viena žiauriausių nelaisvės formų.

Baleto šokėjas tapo viena pirmųjų XX a. maru vadinamo AIDS aukų. Ši žmonijos rykštė tuomet, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, dar buvo vadinama egzotine homoseksualų liga.

1981-aisiais JAV buvo išspausdintas pirmasis mokslinis straipsnis apie naują baisią ligą. Po dvejų metų paaiškėjo, kad R.Nurejevas jau trejus ar ketverius metus yra ŽI viruso turėtojas.

Apie savo ligą R.Nurejevas atkakliai ir išdidžiai tylėjo. Tik nedaugelis žinojo, kokie sunkūs buvo jo paskutiniai dešimt gyvenimo metų.

Liga griovė ir šokėjo organizmą, ir karjerą, bet jis kovojo rekordiškai ilgai ir toliau dirbo – eidavo į sceną nepaisydamas nieko.

„Aš šoku savo malonumui. Teikti malonumą kitiems – neoriginalu“, – kartodavo R.Nurejevas.

R.Nurejevas mirė per stačiatikių Kūčias – 1993-iųjų sausio 6-ąją. Baleto šokėjas palaidotas rusų kapinėse prie Paryžiaus.

Taip baigėsi maištingojo XX a. genijaus gyvenimas.

Tačiau legenda gyva. Spektaklis dar tik prasidėjo. (LR)

„Stiklių“ bendraturtis

„Į baletą „Nurejevas“ buvo beveik neįmanoma gauti bilietų – perpardavinėtojai juos siūlė pirkti po 1000 eurų. Man pavyko patekti į gruodžio 10-ąją vykusią antrąją premjerą per Maskvos Didžiojo teatro rėmėjus. Daugybė žmonių tą vakarą liko už teatro durų.

Į Maskvą vykau ne dėl skandalingų gandų apie spektaklį. Labai norėjau pamatyti vieno talentingiausių Rusijos režisierių K.Serebrenikovo darbą. Esu jo gerbėjas, mačiau jo spektaklių, kino filmą. Ir „Nurejevas“ – nuostabus, artistai per premjerą rodė aukščiausią profesinį lygį.

Didžiausią įspūdį paliko režisieriaus darbas. K.Serebrenikovas įdomiai ir talentingai perteikė R.Nurejevo asmenybę sujungdamas teatrą, baletą, tekstus, fotovaizdus. Beje, generalinėje repeticijoje, įvykusioje prieš kelis mėnesius, režisierius panaudojo nuogo M.Nurejvo nuotrauką. Dabar šis atvaizdas buvo pridengtas. Gal kokiems nors neišprusėliams ir atrodė kas nors šokiruojamai, bet ne normaliems, adekvačiai šiuolaikinį pasaulį suvokiantiems žmonėms.

Po spektaklio publika stovėdama plojo 15 minučių. Tarp jos buvo daugybė Rusijos žvaigždžių, kurias matome televizijos ekrane, žurnaluose: kino režisierius F.Bondarčiukas, kompozitorius ir dainų atlikėjas I.Krutojus, kiti populiarūs dainininkai. Kone visas Maskvos elitas tą vakarą buvo teatre. Tai buvo vienas didžiausių šiemet mano patirtų meninių įspūdžių.“