Spektaklius, operas, tarpdisciplininius projektus ir performansus įvairiose pasaulio šalyse kurianti menininkė šį kartą ėmėsi spektaklio šeimai „Broliai Liūtaširdžiai“ (pagal to paties pavadinimo švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą). Režisierė darbą pavadino vizualine garsų drama, nes „Brolių Liūtaširdžių“ istorija bus pasakojama garsais, vaizdais ir balsais, pasitelkiant įvairias technologijas.
– 2014 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatėte audiovizualinį spektaklį šeimai „Kosmosas+“. Čia svarbiu šaltiniu tapo astronomijos mokslo žinios. „Broliuose Liūtaširdžiuose“ remiatės grožine literatūra jaunesniam skaitytojui. Kiek literatūra arba apskritai tekstas yra svarbus jums ir kiek daro įtakos pasirenkant vienus ar kitus scenos sprendimus?
– Be abejonės, darbai labai skirtingi, kaip ir literatūra, kuria jie remiasi. Kai kas nors paprašo statyti spektaklį vaikams ir jaunimui, man atrodo svarbu, kad jis būtų įdomus ir suaugusiesiems. Niekada nestačiau spektaklių kokiai nors amžiaus grupei. Man svarbu, kad spektaklį suprastų tiek mažas, tiek suaugęs.
– Be abejonės, darbai labai skirtingi, kaip ir literatūra, kuria jie remiasi. Kai kas nors paprašo statyti spektaklį vaikams ir jaunimui, man atrodo svarbu, kad jis būtų įdomus ir suaugusiesiems. Niekada nestačiau spektaklių kokiai nors amžiaus grupei. Man svarbu, kad spektaklį suprastų tiek mažas, tiek suaugęs.
Man patinka sujungti auditoriją ir nepalikti tarp jos atotrūkio. Dažniausiai dirbu su universalia medžiaga. Svarbu, kaip kūrėjas ją pakreipia. Kai kuri medžiaga labai sudėtinga, nesuprantama, o kartais priešingai: ją paprasta, lengva suprasti. Taigi, manau, viskas priklauso nuo to, kaip kūrėjas tą medžiagą apdoroja.
„Kosmosas+“ atveju tuometis LNDT meno vadovas Audronis Liuga manęs paklausė, ar galėčiau pastatyti spektaklį vaikams. Aš sutikau, bet iš karto pasiūliau idėją apie kosmosą. Kaip tik tuo metu aš ir mano kolegos buvome pradėję dirbti ties kosmoso medžiaga. Ieškojome būdų, kaip ją reikėtų atskleisti.
„Kosmosas+“ atveju tuometis LNDT meno vadovas Audronis Liuga manęs paklausė, ar galėčiau pastatyti spektaklį vaikams. Aš sutikau, bet iš karto pasiūliau idėją apie kosmosą. Kaip tik tuo metu aš ir mano kolegos buvome pradėję dirbti ties kosmoso medžiaga. Ieškojome būdų, kaip ją reikėtų atskleisti.
Tada pamaniau, kad apie tokį nesuvokiamą objektą būtų galima kalbėti tik su vaikais. Šiuo atveju save taip pat laikau vaiku. Juk iš tiesų: ką aš žinau ar nutuokiu apie kosmosą, visatą? Šią idėją Audronis palaikė ir sutiko, kad spektaklio tema yra įdomi. Kartu „Kosmosui+“ buvo skirta Didžioji salė, o juk tai nėra dažna, kai kalbama apie spektaklius vaikams – valstybiniuose teatruose vaikų spektakliams paprastai skiriamos mažosios salės arba kitos nedidelės erdvės. Taip pat skiriama nedaug aktorių, niekas nekreipia dėmesio į scenografiją ir t. t.
Bet čia buvo suteikta galimybė spektaklį statyti Didžiojoje salėje, man tai buvo didžiulė dovana. Labai džiaugiuosi, kad iki šiol spektaklis įtrauktas į teatro repertuarą ir rodomas Didžiojoje salėje. Du vaikai, kurie nuo pat pradžių dirbo su šiuo spektakliu, jau pakeisti į kitus, mažesnius. Vaikai juk turi savybę augti.
Kai Audronis tapo Jaunimo teatro vadovu, paklausė, ar galėčiau pastatyti spektaklį karo tema, skirtą vaikams. Aš atsakiau, kad tai neįmanoma. Man atrodė, kad apie karą neįmanoma kalbėti, neįmanoma to papasakoti scenoje. Bet kuo daugiau galvojau vaiko ir karo tema, tuo dažniau prisimindavau švedų rašytojos A.Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“. Skandinavijoje tai viena žinomiausių knygų vaikams, ypatč tiems, kurie gimė po 1975 metų. Ji tarsi neatsiejama vaikystės dalis. Tai klasika, kaip ir visos kitos Astrid istorijos.
Kelias jos knygas perskaičiau naujai. Tiesą sakant, Astrid knygos taip įtraukia, kad negali nustoti jų skaityti. Tai labai dramatiška, poetiška literatūra. Ir nors „Broliai Liūtaširdžiai“ skirti jaunesnei auditorijai, man ji – nuostabi knyga, aprėpianti daug svarbių temų.
Skaitydama ją galvojau ne tik apie karą, bet apie tai, kokia yra dabartinė padėtis pasaulyje. Pavyzdžiui, vis dar turime diktatorių, taip pat prisiminiau Siriją ir Iraką. Galvojau, kas šiandien vyksta ir kokius darinius šiandien galėtume pavadinti karu? Todėl pasiūliau statyti „Brolius Liūtaširdžius“.
Audroniui ši idėja patiko. Kai sutariau dėl spektaklio medžiagos, prie kūrybinės komandos pakviečiau prisidėti kai kuriuos kūrėjus, dirbančius su manimi grupėje „Hotel Pro Forma“. Taip projekte atsirado dramaturgė ir režisierė Anne Mette Fisker Langkjer ir garso dizaineris Kristianas Herrvigas.
– Spektaklio dramaturgiją rašėte pagal A.Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“. Minėjote, kad tekstą kartu su Anne Mette tiesiogiai rinkote iš knygos ir jame niekas nekito. Į ką atsižvelgėte jį atrinkdamos? Ką juo labiausiai norėjote atskleisti?
– Knygos tekstas mane sužavėjo. Jis, mano manymu, labai geras, stiprus ir prasmingas. Todėl jį norėjome palikti autentišką. Spektaklyje mums pasirodė svarbu papasakoti pagrindinę istoriją. Tekstą išgryninome atsisakydamos daug šalutinių istorijų. Iš tiesų, kartu su Anne Mette visą spektaklio dramaturgiją atrinkome tiesiai iš Astrid knygos, neperrašėme nė vienos frazės. Šią teksto versiją turėjo patvirtinti ir A.Lindgren kūrybos paveldo organizacija. Galų gale jie tekstą patvirtino.
– Galvojant apie „Brolius Liūtaširdžius“ atrodo, kad pati istorija autorės aprašyta labai vaizdingai, o jūs istoriją nusprendėte pasakoti garsais. Kodėl pasirinkote tokį kelią?
– Norime spektaklį pristatyti kitaip. O garsas, mano manymu, žmogaus pasąmonę pasiekia kur kas greičiau ir giliau nei vaizdas. Mums svarbu pasiekti žmogaus jausmus. Manau, kad garsas labai svarbus, kai pradedame kalbėti apie jausmus. Net žiūrint filmus emociškai paveikiausios vietos būtinai turės stiprų garso takelį, nors jo galima net nepastebėti. Manau, kad garsas yra labai geras istorijos pasakotojas. Nenorime žiūrovų atakuoti garsu, kad išprovokuotume tam tikrus jų jausmus. Norime, kad garsas žiūrovą lėtai nardintų į istoriją, ją priartintų.
Jau skaitydami knygą atkreipėme dėmesį į tai, kad rašytoja labai vaizdžiai ir išsamiai aprašo gamtovaizdžius. Iš anksto žinojome, kad šiame spektaklyje pagrindinę duoklę atiduosime garsui. Jam čia bus suteikta daugiau erdvės ir režisūrinio svorio. Todėl gamtovaizdžių aprašymai taps pagrindinio veikėjo Karlo Liūtaširdžio monologais.
Šiame spektaklyje nevengsime ir dialogų. Jie mainysis. Tai nebus tradiciniai, dramaturginiai monologai, bet didžiąja dalimi juos tars pagrindinis veikėjas Karlas. Monologais norime atskleisti Karlo refleksijas: kaip jis jaučiasi, ką mano, kas vyksta... Jie apima ir Karlo klausimus bei baimes.
Karlas šiame spektaklyje – veikėjas, kuris, vertindamas situacijas, jas iškart pasakos žiūrovui. Mums šis pasirinkimas atrodo labai patrauklus. Tokiu būdu išvengsime per didelio dramos įspūdžio. Taip istorija taps ir poetiška, ir pamatuotai dramatiška.
– Kai kurių knygos personažų scenoje nebus. Garsas žiūrovus apgaubs iš visų pusių, scena ir aktoriai matysis tik kartais. Galima sakyti, kad vaizdu bus matoma tik labai nedidelė spektaklio dalis. Mums atrodo, kad toks istorijos pasakojimo būdas aktyvins, provokuos ir jauno, ir suaugusio žiūrovo vaizduotę. Juk visa kita, kas nebus matoma, reikės įsivaizduoti.
Spektaklyje pasirodys devyni aktoriai. Visi turės mikrofonus, tad girdėsime jų balsus. Kartais balsai, pasitelkus audiotechnologijas, transformuosis, kis. Bus ir šnabždesio. Kartais aktoriai scenoje pasirodys tik akimirksniais. Kartu su operatoriumi turėsime tiesiogines videotransliacijas, čia aktoriai taip pat atliks savo vaidmenį. Todėl žiūrovai juos matys vis kitokius. Aktoriai dėvės kostiumus, kurie mums taip pat yra labai svarbūs. Kostiumai bus žemės spalvų, įvairių faktūrų, medžiagų.
– Per spektaklio pristatymą pademonstravote, kokie vaizdo efektai išgaunami ant skirtingų paviršių naudojant skirtingas medžiagas. Būtų įdomu išgirsti, kaip šios skirtingos medžiagos jūsų kūrybiniame procese atsirado. Kokio efekto siekiate?
– Čia reikėtų sugrįžti prie mūsų pagrindinės idėjos – juodos erdvės. Mes norime, kad istorija būtų pasakojama tamsoje. O šviesa žiūrovams padės pamatyti tik tam tikras istorijos detales, tarsi nuotrupas.
Vaizdo projekcijomis ir šviesa taip pat kursime nedideles šviesos erdves. Be to, norime išbandyti projekcijas ant įvairių medžiagų bei formų. Pavyzdžiui, per vienas pratybas projekcijas rodėme ant įvairių gamtinių medžiagų ir net siūlų. Skirtingoms projekcijoms naudosime vis kitas medžiagas, kurios padės kurti, formuoti tam tikrą atmosferą ir galbūt net sukels skirtingus jausmus.
Visa tai jau esame paruošę, o pradėję repetuoti nevengsime eksperimentuoti. Čia svarbu stebėti, kas scenoje veikia. Tokio pobūdžio spektaklio dar nesame statę, tad pasiliekame erdvės kūrybai, spontaniškumui, naujoms galimybėms.
– Tai jau ne pirmas kartas, kai statote spektaklį karo tema. 2011 m. Latvijos nacionalinėje operoje pastatėte elektroninę operą „Karo suma“. Tad prie karo temos sugrįžtate, tik šį kartą jis skirtas platesnei auditorijai – šeimai. Kokiomis priemonėmis stengsitės atskleisti karo temą?
– Visada renkuosi dideles, plačias temas. Pavyzdžiui, tas pats karas, pinigai, krikščionybė, visata, Vidurio Rytai, Šiaurė, ir t.t. Prie karo temos sugrįžtu, bet šį kartą tai nebuvo mano pasirinkimas. Kalbėti apie karą pasiūlė A.Liuga. Mat šiais laikais turime labai daug karo apraiškų.
Bet tai tik viena „Brolių Liūtaširdžių“ temų. Svarbios ir kitos: meilė, draugystė, brolystė, ideologija, savasties paieškos, tapatybė, baimės įveikimas, kova už laisvę ir t.t. O apibendrinant – „Broliai Liūtaširdžiai“, mano manymu, yra apie buvimą žmogumi ir jo mirtį.
Juk iš tiesų nuo pat „Brolių Liūtaširdžių“ pradžios skaitytojas patenka į pomirtinį pasaulį. O mirtis yra visiška paslaptis. Kas yra pomirtinis gyvenimas? Ar tai fantazija? O galbūt tikėjimas? Manau, požiūris priklauso nuo to, koks esi žmogus ir kuo tiki... Tokia tema suteikia daug vietos diskusijai. Norime žiūrovams parodyti tik ledkalnio viršūnę, kad jie galėtų atrasti savo kelią, kaip šią istoriją suprasti ir interpretuoti.
