Šiemet oficialiai tapęs pagrindiniu „bohemiečių“ choru, šis kolektyvas puošia ir naujausią trupės premjerą „Samsonas ir Dalila“.
„Jų įdirbis – triumfas, pasiektas ilgu ir sunkiu darbu, atsidavimu vaidybos idėjai. Tai meniškos sielos, neribotų galimybių žmonės“, - kalbėjo apie Kauno valstybinio choro pasirodymus VCO spektakliuose režisierė.
Šį kartą su Aida Butavičiene, Aurelija Siniciene, Vladimiru Gavrilovu ir Sauliumi Mažuliu trumpai pasikalbėjome apie jų chorui artimas religinės muzikos ypatybes, „Samsono ir Dalilos“ išskirtinumą bei intriguojančią patirtį Kongresų rūmų scenoje.
- Ar dainuodami chore dažnai susiduriate su religine muzika? Kuo ji ypatinga?
A. Sinicienė: Kauno valstybinis choras po dviejų metų švęs 50-metį. Jo repertuaras didžiulis, o jame gausu ir sakralinės muzikos kūrinių. Manau, ji puikiai atskleidžia galimybė personažo vidinį pasaulį.
Samsonas šioje operoje dažnai kalbasi su Dievu, o jo monologai yra labai atviri ir subtilūs. Žmogus žmogui ne visada būna atviras - gal kažko gėdijasi ar drovisi, o Dievui gali padsakyti viską.
A. Butavičienė: Religinė muzika priverčia žmogų susimąstyti, šiek tiek kilsteli nuo žemės.
S. Mažulis: Tai pagrindinė mūsų duona, nes visos žymiausios oratorijos kantatos paprastai remiasi religiniu tekstu, Senuoju ir Naujuoju testamentais. Kiek mišių yra parašyta! Tai labai puiki muzika, o kiek ji išskirtinė, priklauso nuo žmogaus. Jeigu jis bent šiek tiek tiki, tai ta muzika jam bus ypatinga.
V.Gavrilovas: Nuo mažens dainavau mišias berniukų chore, todėl man religinė muzika labai artima. Tai yra malda, kurią galima sukalbėti kasdien.
- „Samsono ir Dalilos“ siužetas religinis. Kuo jis įdomus šiandien?
A. Butavičienė: Tai - meilės ir neapykantos drama, egzistavusi visą žmonijos gyvavimo istoriją, kaip ir žmonių kovos. Šiandien visa tai tebėra lygiai taip pat svarbu.
A. Sinicienė: Ypač aktuali religinių karų tema. Finale Samsonas savo rankomis sugriauna šventyklą, palaidodamas po griuvėsiais kitatikius.
S. Mažulis: „Samsone ir Daliloje“ gvildenama kovos už laisvę, nepriklausomybę, prieš pavergėjus tema artima Lietuvai. Aišku, operoje kalbama ir apie amžiną vyro ir moters ryšį, meilę ir kovą. Tos dvi siužeto linijos persipina.
- Kaip šį kartą sekasi grįžti į sceninio pasirodymo vėžes?
A.Butavičienė: Kiekvienas sugrįžimas yra naujas išbandymas. Mums vaidinti, įsikūnyti į personažą yra labai smagu. Kiekviena repeticija - vis kitokia, kelia naujas emocijos.
A.Sinicienė: Kiekviena opera turi savitų spalvų, praturtina. O grįžti sekasi puikiai: dainuoti su pasaulinio lygio solistais, dirbti su puikia režisiere, kvėpuoti kartu su maestro G. Rinkevičiaus batuta, – didelis malonumas.
S. Mažulis: Labai daug įtampos: aplinkui – daug veiksmo, šviesų, reikia reaguoti į kiekvieną muzikos niuansą savo kūno judesiu, apranga, bet tai gilina profesinę patirtį. Režisierė turi gerų, organiškų idėjų, nekyla jokių konfliktų ir prieštaravimų.
V.Gavrilovas: Neseniai buvo „Trubadūras“ ir „Faustas“ - psichologiškai net nebuvome nutolę nuo operos, visą laiką ja gyvenome. Todėl jaučiamės 100 proc. pasiruošę įgyvendinti visas užduotis aukščiausiame lygyje.
