Gruodžio 2-ąją paminėjęs 140-ąsias gyvavimo metines veikalas Lietuvoje buvo pastatytas tik kartą – 1931-aisiais, vėliau dukart skambėjo tik koncertuose. Tad debiutinius vaidmenis vakarykštėje „Vilnius City Opera“ premjeroje sukūrė visas būrys puikių Lietuvos dainininkų, tarp jų – ir premjeros pažibomis tapę mecosopranas Justina Gringytė (Dalila) ir bosas baritonas Kostas Smoriginas (Dagano žynys).
Nušlifavo iki spindesio
Samsoną užtikrintai įkūnijusiam Vaidui Vyšniauskui (scenos pseudonimas Kristian Benedikt) tai buvo tarsi repeticija prieš 2019-ųjų debiutą Niujorko „Metropolitan Opera“ premjeroje. Tačiau spektaklio įspūdžiai leido manyti, kad šios scenos ne ką mažiau verti ir tenoro kolegos.
Kongresų rūmų publikai pasisekė, kad būtent minėtą trijulę pažinčiai su nuostabia C.Saint-Saenso muzika pasitelkė „bohemiečių“ tandemas – režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir maestro Gintaras Rinkevičius.
J.Gringytės balsas turbūt dar ne vieną persekiojo ilgai po spektaklio. Nedažnai savo scenose girdime tokį įtaigų, išraiškingą ir niuansuotą dainavimą.
Paveiktas Dalilos balso kerų, atrodė, nesvarus tapdavo ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, plevendavęs šalia lyg švelnutis šilkas. G.Rinkevičius, tuo pat metu rengęs ir „Turandot“ premjerą Latvijos nacionalinėje operoje, spėjo nušlifuoti savo instrumentą iki spindesio.
Įspūdingai su savo misija susidorojo ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis), kuriam spektaklyje teko didžiulis krūvis. Juk C.Saint-Saensas iš pradžių norėjo rašyti oratoriją apie Samsoną, ir pirmasis operos veiksmas artimas šiam žanrui.
Ir gelbėjo, ir kišo koją
Operos statytojų idėjos, leidusios jiems išbraukti iš svajonių sąrašo C.Saint-Saenso šedevrą, juos ir gelbėjo, ir kišo jiems koją. Mat spektakliui buvo sumanyta panaudoti jau neberodomos operos „Užburtoji fleita“ dekoracijas ir kostiumus.
„Ypatingos vertės daiktų niekas neišmeta – atiduoda juos muziejui arba įpučia jiems naują gyvybę. Mes muziejui palikome septynis pagrindinius „Užburtosios fleitos“ kostiumus, o kitus panaudojome naujiems sukurti. Jie tiko biblinei istorijai“, - aiškino D.Ibelhauptaitė. Aišku, tokį sprendimą lėmė ir taupumo sumetimai.
„Užburtosios fleitos“ scenografas Dickas Birdas adaptavo „Samsono ir Dalilos“ premjerai dekoracijas, o D.Ibelhauptaitė surizikavo pati, konsultuojama Juozo Statkevičiaus, sukonstruoti iš garsiojo dizainerio darbų naujus kostiumus.
Juodos chorisčių suknios su auksinėmis aplikacijomis ir tauriai puošni filistiniečių apranga scenoje atrodė dailiai, tačiau Samsono ir Dalilos scenos įvaizdžiui tikrai nepadėjo sudurstyti neišraiškingi skiautiniai.
Kiek daug svarumo personažui suteikia kostiumas, parodė K.Smorigino Žynys, tiesiog švytėjęs scenoje autentišku J.Statkevičiaus kostiumu iš „Užburtosios fleitos“. Tokio susitapatinusio su savo vaidmeniu, emocingo, besimėgaujančio vokalo pilnatve K.Smorigino dar neteko regėti.
Šokiruojantys potėpiai
„Samsonas ir Dalila“ - kietas riešutas režisieriams dėl tam tikros statikos, masinių šokių, kai kurių siužeto vingių. D.Ibelhauptaitei jį perkrimsti padėjo jau pažįstamas publikai iš „Fausto“ choreografas Johnas Rossas, sukūręs skaipu vylingą Dalilos šokį (choreografė Jūratė Sodytė sugebėjo jį gerai perteikti abiems Daliloms), ir videomenininkas Linartas Urniežius, iliustravęs finalą.
Juodai perdažyta „Užburtosios fleitos“ dekoracija iš pirmo žvilgsnio atrodė prabangi ir elegantiška, bet tarsi šaldė subtilią muziką – taip norėjosi daugiau gyvybės ženklų, tokių kaip šviesų raibuliavimas ant akmens per gražiąją Dalilos ariją „Mon coeur s‘ouvre...“.
O finale staiga paaiškėjo, kad nepatogią Kongresų rūmų sceną galima netgi išplėsti ir užpildyti kuo nori, pasitelkus videomeną. Sklandė gandas, kad ši erdvė ir jam nepalanki.
Tačiau L.Urniežiaus pavaizduotos scenos - vaikų aukojimas, trykštant kraujo fontanams, gyvuliška filistiniečių orgija šventykloje bei didingo statinio griūtis - išradingai išsprendė šokio režisūros galvosūkį, nors tokia įspūdžių lavina buvo labai netikėta po asketiškų pirmųjų veiksmų.
Įdomu, kad šį kartą režisierė atsisakė ketinimų spektaklyje ieškoti sąsajų su šiandiena ir paliko kūrinį biblinio siužeto rėmuose, tik papildė savo potėpiais filistiniečių paveikslą. Daugelį operos mėgėjų šokiravo ne tik finalas, bet ir antrojo veiksmo scena, kurioje Dagano žynys užgriūva Dalilą. Librete nėra užuominų apie jų flirtą.
Verta pamatyti šį spektaklį ne vieną kartą ir dėl gražios muzikos, ir dėl labai skirtingų solistų sudėčių. Įspūdžiai gali nustebinti. Be to, atsiskleis niuansų, kurių pirmą kartą galbūt nepastebėjote.
Operos „Samsonas ir Dalila“ spektakliuose Vilniaus kongresų rūmuose gruodžio 7 ir 9 d. 19 val. Samsoną dainuos D.Tayloras (JAV), Dalilą - J.Vaškevičiūtė, gruodžio 8 ir 10 d. 19 val. Samsonas bus V.Vyšniauskas, Dalila - J.Gringytė.
