Praėjus septyniolikai metų, lapkričio 30-ąją, Valstybiniame jaunimo teatre baigėsi antrasis premjerinis spektaklis „Cinkas (Zn)“. Du veiksmai, septyniolika scenų: devynios – pirmame veiksme, aštuonios – antrame. Kiekviena(s) skaičiuoja savaip, nes aritmetika yra tik priemonė galvosūkiui spręsti.
Eimunto Nekrošiaus spektakliuose kasdienybė patiria metamorfozes. „Cinko (Zn)“ pradžioje Naujųjų metų šventės elementai – eilėraštis ant kėdės, persirengėliai, dovanos, eglutė, žvakė, saldainiai – kūrėjų transformuojami, kad nutoltų nuo gyvenimo realybės ir virstų išradinga teatrine tikrove. Joje veikia guvi, linksma ir nekantri mergaitė.
Aktorė Ieva Kaniušaitė, bėgiodama, šokinėdama, greitakalbe berdama eilėraštį, klysdama ir pradėdama iš pradžių, kuria Svetlaną. Ji gauna dovanų septynis baltus kartoninius dramblius, kuriuos išrikiuoja avanscenoje. Mergaitė nori, kad virtinė paklustų jos nurodymams ir pajudėtų.
Spektaklyje drambliai į sceną sugrįžta kaskart vis didesni ir tampa veikėjos likimo leitmotyvu. Vaikystėje Svetlana atranda savo pašaukimą, bet dar neįtaria, kiek sveria tikri, o ne žaisliniai, drambliai. Pašokusi ji apsisuka aplink savo ašį, sušukdama džiaugsmingą „Yes!“. Ji turi misiją – tikslą – prasmę!
Suaugusios Svetlanos – aktorės Aldonos Bendoriūtės – šuoliukas ir „Yes!“ yra praradę bent pusę vaikystės entuziazmo. Ji už virvutės tampo savo roges – apverstą taburetę su senoviniu garso įrašymo aparatu. Iš rankinės išsitraukia laidinį raudoną telefoną. Stotyje stovi iškėlusi lentelę su savo telefono numeriu. Prieš trisdešimt metų žmonės komunikavo kitaip.
Svetlana vilki juodas kelnes ir švarkelį. Ar veikėja yra pirmoji moteris su kelnėmis Eimunto Nekrošiaus spektaklyje? Atrodo, anksčiau buvo tik sijonai iki žemės, o dabar aktorių sukneles kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva sukūrė iki kelių – pilkas, melsvas, raudonas, vieną – garstyčių spalvos. Vyrai vilki blankiau – rusvus, uniformą primenančius, kostiumus ar pilkus civilių rūbus. Kai Svetlana ieško herojų savo knygoms ar nori tapti nepastebima, ji užsideda juodus akinius nuo saulės.
Nobelio premija įvertinta baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič dokumentinės prozos knygas kuria sakytinės istorijos metodu. Susitinka su dominančio įvykio liudininkais, kalbasi ir užrašo jų pasakojimus, kuriuos vienija praradimai, skausmas ir kančia.
Atrodo nepakeliama gyventi pasaulyje, kurį monologuose apibūdina knygos „Cinko berniukai“ (1989) herojai – Afganistano karo dalyviai ir dalyvės, jų motinos bei artimieji. Nors Aleksijevič leidžia pasakoti įvykių liudininkams ir pateikia skirtingas nuomones, knygoje aiškiai juntama nuostata, kad kare nėra nieko herojiško, ką reikėtų garbinti, nes ten žmogus žudo žmogų. Dėl abstrakčios „tėvynės“, „laisvės“ ar panašios idėjos aukoja savo ir kitų gyvybes bei tuo didžiuojasi.
Rašytoja-klausytoja knygoje nevengia žiaurių vaizdinių. Norint ramiai gyventi, geriau nežinoti, kad kariuomenėje žmogus gali priversti kitą laižyti jam batus. Ir volandiškas „ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio“, – ne pasiteisinimas.
Rašytoja gilinasi ne į stichinių nelaimių, bet žmonių sukurtų katastrofų – karo ar Černobylio elektrinės sprogimo – pasekmes konkrečiam asmeniui. Knyga „Černobylio malda. Ateities kronika“ (1997) – tai dar vienas tikėjimą idealais praradusių, kančiai ir siaubui pasmerktų žmonių balsų choras. Nors nuo šių tekstų atsispiria „Cinko (Zn)“ kūrėjų vaizduotė, spektaklyje nelieka slegiančio emocinio krūvio, būdingo Aleksijevič knygoms.
Scenoje išryškėja ne sovietų intervencijos į Afganistaną ar Černobylio avarijos dalyvių, bet pačios rašytojos istorija. Netikėtai greitu tempu pralėktų karo siaubų „Cinke (Zn)“ nelieka. Stotyje jau kyla lėktuvas, motina išlydi sūnų į Kabulą. Čia pat tarp zujančių žmonių vyrai atlieka patikrą į kariuomenę. Cinko karstai, kuriuose lėktuvai „Juodosios tulpės“ parskraidindavo mirusius, spektaklyje virsta metaliniu lakštu, trankomu į scenos grindis.
Skambančios cinko skardos ritmu aktoriai paeiliui nešioja raudonu kombinezonu vilkintį „lavoną“. Vyksmas primena komediją. Ypač tada, kai dalinami medaliai „už drąsą“. Pirmame spektaklio veiksme nuskamba du monologai iš Svetlanos Aleksijevič knygos „Cinko berniukai“ – motinos ir eilinio kareivio. Tačiau už jų turinį įdomesni tampa netikėti ir paslaptingi santykiai tarp rašytojos ir jos pašnekovų.
Aldonos Bendoriūtės Svetlana tiesiogine to žodžio prasme priremia Aušros Pukelytės Motiną prie sienos. Rašytoja įremia ranką virš pašnekovės krūtinės ir visu kūnu pasvyra į kalbančiąją. Iš kišenės ji išsitraukia servetėlę ir, atrodo, ruošiasi užčiaupti Motinai burną, bet šį kartą tik nusivalo prakaitą. Spėlioti, kas šioje scenoje kankina Aleksijevič, įdomiau, nei įsijausti į Motinos, kurios sūnus nužudė žmogų, išgyvenimus.
Tarp moterų tvyro nepaaiškinama seksualinė įtampa. Kažkas sudėtingo vyksta su Svetlanos tapatybe, kai ji klausosi savo pašnekovų, rinkdama medžiagą knygoms. Ji prisitaiko prie tų, kuriuos apklausia, ir „vaidina“ tokią klausytoją, kurios jiems labiausiai reikia. Rašytoja turi išprovokuoti savo pašnekovus, kad jie atsivertų. Ir tai ją vargina. Svetlana nepasirinko savo profesijos, dramblius vaikystėje gavo dovanų.
Svetlanos Aleksijevič knygų tiesa priimtina ne visiems. Gundančiai apsinuoginusi pečius Aldonos Bendoriūtės herojė sėdi avanscenoje, rūko cigaretę ir kartoja karinę priesaiką – žada ištikimybę tėvynei. Tokia atrodo rašytoja, žvelgiant valdžios atstovų akimis, – nelojali tėvynei, parsidavusi Vakarams ir besipelnanti iš kitų skausmo.
„Cinko berniukų“ 2016 m. leidime rusų kalba publikuojami Svetlanos Aleksijevič teismo dokumentai. Į teismą už tiesos iškraipymą ją padavė dokumentinės knygos herojai. Spektaklyje teismas virsta futbolo rungtynėmis. Sergejaus Ivanovo teisėjas bėgioja su švilpuku, mojuoja vėliavėlėmis ir dalina geltonas korteles, kol žiūrovai skanduoja „Olė“.
Teismo proceso metu Dalios Morozovaitės Motina reikalauja kompensacijos už sūnaus deheroizavimą, o Vaido Viliaus Kareivis – grąžinti orumą. Mildos Noreikaitės kaltintoja iš gaisrinės žarnos suformuoja kilpą rašytojai pasikarti, kurią pakabina ant tuščio sūpynių karkaso.
Šis Mariaus Nekrošiaus sukurtos scenografijos elementas atkeliauja iš blokinių daugiabučių kiemo, o scenos gilumoje esantys gatvės žibintai, kurių balti šviestuvai susukti iš gaisrinių žarnų, primena buvusius Lukiškių aikštėje iki rekonstrukcijos.
Kariai – Simonas Dovidauskas ir Vygantas Vadeiša – prisuka prie kėdės rašytojos rankas ir užminuoja jai burną, tačiau ji nenutyla. Atskleidžia ir Černobylį išgyvenusiųjų tragedijas. Spektaklyje, išskyrus Aldoną Bendoriūtę, aktoriai kuria po kelis vaidmenis.
Sergejus Ivanovas pirmame veiksme įkūnijo komiškus galios atstovus – į polietileninius maišelius pakavo kompartijos bilietus ir dalino medalius. Antrame jam atiteko Pripetės gyventojo monologas. Vyrą iškeldino, o jis negalėjo pasiimti net savo katės.
Jauna aktorė Ieva Kaniušaitė – ne tik Svetlana vaikystėje, bet ir Černobylio avariją likvidavusio gaisrininko žmona, kuri, žaisdama šachmatais, pasakoja apie vyro mirtį. Williamo Shakespeare'o „Audroje“ įsimylėjėliai Ferdinandas ir Miranda žaidė šachmatais, o Ingmaro Bergmano filme „Septintasis antspaudas“ partija lošta su mirtimi. Nors režisierius panaudoja populiarų įvaizdį, šis nesutrukdo išryškėti jaunos aktorės talentui.
Ką reikėtų jausti, stebint spektaklio veiksmą, primygtinai diktuoja kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika. Joje persipina sentimentalios melodijos, variacijos klasikinių kūrinių temomis, populiariosios muzikos („zarubežnaja“) ištraukos bei Azijos kraštų muzikiniai motyvai. Spektaklio garsų visuma taip pat apibūdina erdvę ir atspindi laikmetį. Bylojantiems tiesą, bet kuris laikas nepalankus. „Aš čia liksiu“, – sako Aldonos Bendoriūtės Svetlana, nes toks – jos dramblys, tokia – misija. O gal visai ir ne tai slepia koduotų ženklų sistema – „Cinkas (Zn)“?
Anksčiau keturioliktoje eilėje iš krašto sėdintis žmogus be vargo suprasdavo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Tai galima perskaityti Ramunės Marcinkevičiūtės knygoje „Erdvė už žodžių“. Kaip ir tai, kad režisieriaus spektakliai tiksliai atspindėdavo laiką.
Užsienio kritikai Nekrošių vadino Baltijos kraštų Robertu Wilsonu, nes jis, maksimaliai nutoldamas nuo teksto, kūrė „režisūrinių įvaizdžių dramaturgiją“. Nekrošiaus spektaklių herojais tapdavo atstumtieji „maži žmonės“, kurie atitiko esamąjį laiką. Aktoriai jo spektakliuose beveik nustojo kalbėti ir pradėjo veikti. Jų fiziniai veiksmai ir gestai tapo „sceninių vaizdų dramaturgijos“ dalimi.
Scenos erdvėje esantys daiktai patirdavo kasdienių savo funkcijų metamorfozes. O bilietų į Jaunimo teatrą žmonės laukdavo naktimis. Talpios spektaklio metaforos ir šiandien suteikia žiūrovams laisvę interpretuoti daugiaprasmius įvaizdžius, tačiau atstumas tarp scenos ir publikos tapo didesnis nei buvo anksčiau.
