Šį kartą E.Nekrošiaus pasirinktas šaltinis yra dvi dokumentinės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygos „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“. Jose perteikiamos skaudžios žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo.
Tragiškas istorijas režisierius nusprendė papasakoti į sceną įvesdamas pačios rašytojos personažą. Jį įkūnys aktore Aldona Bendoriūtė.
– Dirbti su Eimuntu Nekrošiumi sugrįžote po trylikos metų pertraukos. Esate vaidinusi dviejuose jo spektakliuose - „Trys seserys“ ir „Giesmių giesmė“. Kaip jaučiatės dabar dirbdama su režisieriumi? Kas pasikeitė?
– Nežinau, ar kas nors pasikeitė. Skirtumas tikriausiai tik tas, kad man nebe dvidešimt penkeri, o keturiasdešimt penkeri. O tai režisieriui reikėjo priminti ne kartą, nes jis reikalauja iš manęs tiek, tarsi būčiau dvidešimt penkerių. Kai ką atlikti man tikrai jau per sunku. Bet E.Nekrošius manimi labai pasitiki, o jo nuvilti nenoriu.
– Ne paslaptis, kad Nekrošiaus repeticijos labai savitos. Ką jums, aktorei, tenka išgyventi? Ar Nekrošiaus aktoriai yra labiau atlikėjai ar kūrėjai?
– Svarbiausia – suprasti tai, ką E.Nekrošius sako. O iš tikrųjų suprasti nėra lengva. Bet man visada norisi kokiam jaunam režisieriui patarti, kad jis nueitų į E.Nekrošiaus repeticijas ir pamatytų, ko turėtų iš savęs reikalauti.
E.Nekrošius į repeticijas visada ateina pasiruošęs, jau sugalvojęs sceną, turėdamas viziją. Tada ją aiškina aktoriams. O mes turime ją suvokti ir bandome perteikti scenoje, paprastai – etiudais. Tuomet režisierius sako „taip“ arba „ne“. Tai tarsi vaikščiojimas užmerktomis akimis tamsoje, pasikliaujant nuojautomis. Labai skauda, kai nesupranti, nepataikai...
– Ar taip įmanoma sukurti galutinę vaidmens versiją?
– Pastatomas tvirtas pagrindas, o erdvės improvizacijai visada lieka. Tačiau tam reikia tvirto piešinio, kad nepasiklystum. Manau, E.Nekrošius tą piešinį sukuria puikiai.
– „Trijose seseryse“ kūrėte konkretų personažą, „Giesmių giesmėje“ jūsų vaidmuo buvo abstraktesnis, o būsimoje premjeroje „Cinkas“ vėl sugrįžtate prie konkretaus personažo – įkūnysite rašytoją S.Aleksijevič. Jūsų vaidmenys labai skirtingi...
– Nemanau, kad pastarasis personažas yra labai konkretus. Vis dėlto statome ne pjesę, aš kuriu visiškai naują personažą, knygų autorės paveikslą. Medžiagos apie autorę yra labai nedaug.
Kiek žinau, ji yra uždaras žmogus ir kartu su režisieriumi kurdami jos paveikslą vadovaujamės labiau savo fantazija, o ne faktais. Daugeliu atvejų šis vaidmuo yra abstraktus. Mes tiesiog kalbame apie rašytoją ir kūrėją, taip pat apie kūrybą.
– Ar režisierius šio vaidmens idėją turėjo jau pradėdamas kurti spektaklį, ar personažas ryškėjo pamažu, repetuojant?
– Pradinis sumanymas buvo sujungti S.Aleksijevič užrašytas istorijas su jos personažu, suveriant per jį visus pasakojimus. Svetlana eina pas savo pašnekovus, klausosi jų istorijų, jas renka ir sudeda į knygas, spektaklį.
– Jaunos Svetlanos vaidmenį kuria E.Nekrošiaus studentė Ieva Kaniušaitė, o jūs įkūnysite suaugusią Svetlaną. Kokia ji, jūsų akimis?
– Mes galime tik nujausti, kokia iš tikrųjų yra S.Aleksijevič. Bet, logiškai mąstant, žmogus, surinkęs tiek istorijų ir išleidęs tiek knygų, turėjo daug nukeliauti ir įveikti įvairiausias kliūtis, o tam reikia tvirto charakterio, sakyčiau, net vyriško charakterio ir temperamento. Svetlana – tvirtai siekiantis savo tikslo žmogus, žinantis, ko nori iš gyvenimo. Tokį žmogų tikriausiai sunku sulaikyti ar sustabdyti.
– Pasauliniame kontekste rašytoja vertinama prieštaringai: literatūros kritikai, kultūros, meno atstovai S.Aleksijevič kūrybą palaiko, o paprasti skaitytojai jos poziciją dažnai smerkia. Ką apie autorę manote jūs? Jūsų Svetlana labiau ieško teisybės ar „mina“ ant visuomenės skaudulių, žaizdų?
– Ir taip, ir taip. Juk tai gyvas žmogus, - kartais tenka užminti ant žaizdos. Turbūt daugelis jos pašnekovų vėliau gailėjosi papasakoję savo istorijas, Ne veltui vyko ir teismas, kuriame ji buvo kaltinama daranti karjerą iš nukentėjusiųjų skausmo... Nemanau, kad ji turėjo tokį tikslą rinkdama tas istorijas.
Kiek žinau, S.Aleksijevič neturi šeimos, taigi tarsi neturi ko prarasti, gali rizikuoti. Galbūt istorijų rinkimas yra jos gyvenimo prasmė. Asmeniškai man kelia nuostabą, iš kur ši moteris turi tiek daug jėgos.
– Įdomu, kad informacijos apie pačią S.Aleksijevič yra neįtikėtinai mažai. Net skirtingiausiuose šaltiniuose ji kartojasi. Atrodo, tarsi autorė siekia savo pačios gyvenimo istoriją sutalpinti į kelias nedideles pastraipas, už kurių slypi nežinia.
– Taip, manau, kad to ji ir siekia. Galbūt taip stengiasi save apsaugoti. Ji – protinga moteris. Kam save dalyti? Manau, S.Aleksijevič labai trūksta privatumo.
Svarbu pabrėžti, kad mūsų spektaklyje kuriamas Svetlanos vaidmuo nėra dokumentinis. Tai išgalvotas, truputį pakilęs virš žemės personažas. Pavadinčiau jį poetiniu.
– E.Nekrošiaus pasirinktose S.Aleksijevič knygose „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“ perteikiamos skaudžios žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo, pateikta šimtai žmonių liudijimų ir kraupių istorijų. Kaip šios istorijos atsispindi spektaklyje?
– Kai kuriuos pasakojimus pasirinko patys aktoriai, o režisierius mums perteikė pačią spektaklio viziją. Aš perskaičiau S.Aleksijevič knygas. Jų istorijos - viena už kitą liūdnesnės. Sunku jas skaityti, jų klausytis.
Labai sunku kalbėti ir apie spektaklį. Vis dar vyksta repeticijos - jaučiuosi taip, lyg dar matuočiausi savo kuriamo personažo rūbą. Bandau atvira širdimi, atviromis akimis ir ausimis suvokti, kas yra svarbu režisieriui...
