J.Kulikauskas įsitikinęs, kad violončelės vieta – ne vien orkestre ar kamerinės muzikos ansamblyje.
Koncerte „Future Cello“ muzikantas užsimojęs pademonstruoti ateities violončelę, sujungiančią elektroniką ir nuostabų instrumento tembrą.
– Esate trečios kartos violončelininkas. Griežiate nuo vaikystės ir instrumento pasirinkimas nekelia klausimų. O kaip kilo mintis violončelę derinti su elektronika?
– Mane visą laiką domino kitokia muzika.
Nuo penkiolikos pradėjau improvizuoti, pats kurti. O prieš 7 metus ėmęsis prodiusavimo supratau, kad jungiant elektroninę muziką su nuostabiu violončelės tembru atsiranda daugiau išraiškos būdų: violončelės galimybės išsiskleidžia, o elektronika skamba organiškiau, gyviau. Viena kitą puikiai papildo.
– Vasarą surengtų jūsų koncertų klausėsi pilnos salės. Kaip manote, kodėl?
– Manau, dabar toks amžius, kai žmonės ieško naujovių, bet sykiu trokšta tikrumo, nuoširdumo. Violončele groju visą gyvenimą, todėl ji man kartais net geresnė išraiškos priemonė nei žodžiai. Savo muzika stengiuosi suteikti gerų emocijų ir ją atlikti būtent taip, kaip girdžiu.
Labai džiaugiuosi, jei žmonės tai pajunta ir po koncertų išeina pakylėti.
– Ar turite violončelininkų, į kuriuos lygiuojatės, kurie jums yra autoritetai?
– Pirmas autoritetas buvo ir yra mano tėvas – violončelininkas Edmundas Kulikauskas. Jis išmokė groti, klausyti, ieškoti.
Nepaprastai žaviuosi ir Aleksandru Kniazevu. Klausiausi jo dar būdamas vaikas ir mane visuomet žavėjo jo techninės galimybės bei energija, kurią šis atlikėjas atiduoda scenoje.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko gauti iš jo privačių pamokų, – tai turėjo reikšmingos įtakos mano dabartiniam grojimui.
– Kas įkvepia kurti naujus projektus?
– Mane įkvepia viskas, kas vyksta tiek aplink mane, tiek mano viduje. Stengiuosi kuo aiškiau tai perteikti savo muzikoje.
Kiekvienas išgyvename skirtingas emocijas, mus paveikia skirtingi įvykiai – nesvarbu, ar tai vyktų būtent mums, ar visai žmonijai. Manau, svarbiausia visą laiką būti nuoširdžiai atviram.
– Kaip manote, kokia yra violončelės muzikos ateitis? Galbūt būtent jūsų pasirinkta kryptis derinti su kitu žanru, modernesnis atlikimas ir yra ateities tendencija?
– Norėčiau, kad tai, ką darau, prisidėtų prie violončelės populiarinimo. Šis instrumentas turi neišsemiamų galimybių ir panaudojimo būdų, o kiekviena muzikantų karta įlieja atlikimo, interpretacijos naujovių.
Taigi violončelės laukia labai šviesi ateitis.
– Jūsų pasirodymai išsiskiria ekspresyvumu, mėgstate tai, kas priverčia širdį smarkiau plakti, ir tai galima pajusti jūsų koncertuose. Grodamas norite išsiskirti ir specialiai renkatės tokį stilių, ar taip atsitinka natūraliai, atspindi jūsų asmenybės bruožus?
– Kuriant mane gali įkvėpti bet kas. Tačiau tai, kaip muziką pateiksiu, dažnai priklauso nuo to, koks stilius tuo metu man atrodo tinkamiausias dabartinei idėjai išreikšti, arba tai būna daugelio stilių mišinys.
Sakyčiau, beveik tas pat, kaip pasirinkti kalbą, kuria nori kalbėti. O scenoje dažniausiai pasineriu į vyksmą ir bendrą atmosferą, kurią sukuria tiek žmonės, tiek vieta. Todėl kiekvieną kartą ta pati muzika turi galimybę suskambėti vis kitaip.
– Ar muzika yra pagrindinė veikla jūsų gyvenime, ar tik viena iš vyraujančių? Ką dar mėgstate veikti?
– Muzika yra tikrai pagrindinė veikla. Manau, kad tokia ir liks. Vis dėlto turiu įvairių pomėgių, iš jų galiu išskirti Rytų kovos menus ir riedlenčių sportą.
Koncertas „Future Cello“. Lapkričio 25 d. 18 val. Vilniaus universiteto Didžioji aula (M.K.Čiurlionio g. 21). Bilietų kaina – 18–26 Eur.
