Mindaugas Urbaitis – apie savo baletų panašumus ir skirtumus

Nuo pirmojo to paties autoriaus baleto „Acid City“  premjeros (2002 m.) prabėgo jau 15 metų. Per tiek laiko šio spektaklio kordebaleto šokėjas Martynas Rimeikis išaugo į „Proceso“ choreografą, o štai „Acid City“ choreografiją kūręs kviestinis baletmeisteris Krzysztofas Pastoras tapo visos LNOBT baleto trupės meno vadovu. Dar viena abiejų baletų pastatymus jungianti gija – tas pats šviesų dailininkas Levas Kleinas, be to, „Proceso“ scenografas Marijus Jacovskis yra „Acid City“ scenografo Adomo Jacovskio sūnus. 

O kas bendra tarp „Acid City“ ir „Proceso“ muzikos? „Visų pirma tai, kad abiejuose baletuose dominuoja ritminis pradas. Rašydamas „Acid City“, bandžiau house, jungle, drum and bass ir kitų elektroninės muzikos stilių savybes adaptuoti simfoniniam orkestrui. Mat tada, priėmęs Vilniaus festivalio užsakymą naujam baletui, apskritai neturėjau nieko: nei libreto, nei baletmeisterio, nei jokios panašiam kūriniui tinkamos idėjos“, – prisimena M.Urbaitis. 

Viešėdamas Londone, kompozitorius savo kūrybinius rūpesčius pasipasakojo ten gyvenančiam draugui, operos režisieriui. O šis, abiem begeriant kavą, pasiūlė paklausyti jo ausinuke skambančios muzikos ir pamėginti perkomponuoti ją simfoniniam orkestrui. 

„Mintis pasirodė įdomi, mat draugo ausinėse išgirdau tokią muziką, kokios Lietuvoje anuo metu dar tikrai niekas nesiklausė. Net ir šiandien ji skamba toli gražu ne kiekviename klube. Parvažiavęs namo, ėmiausi vystyti draugo pasiūlytą idėją“, – pasakoja M.Urbaitis. 

„Proceso“ atvejis – absoliučiai priešingas: kompozitorius prie baleto kūrybinės komandos prisijungė tuomet, kai pats sumanymas buvo jau gerokai įsibėgėjęs: libretas parašytas, choreografijos tekstas taipogi gan aiškiai įsivaizduojamas. Mat iš pradžių ketinta baleto partitūrą dėlioti iš kelių autorių muzikos kūrinių fragmentų, o M.Urbaitis choreografui M.Rimeikiui rekomenduotas kaip plačiausią įmanomą muzikos spektrą pažįstantis konsultantas. 

Vis dėlto pirmuose pokalbiuose jiems sunkiai sekėsi atrasti bendrą muzikos vardiklį. „Beieškodamas, į ką būtų galima atsiremti, parodžiau Martynui keletą F.Kafkos amžininko Bélos Bartóko ekspresyvios muzikos fragmentų. Jie baletmeisteriui patiko, taigi trumpučius motyvus beliko išvystyti į konkrečias baleto scenas. Tuo užsiėmus sumanymas pamažu peraugo į originalų autorinės muzikos kūrinį,  kuriame modifikuotas pradines B.Bartóko citatas atpažins nebent pastabiausi šio kompozitoriaus gerbėjai“, – žada M.Urbaitis. 

Simfoniniam orkestrui parašytoje „Proceso“ partitūroje skambės ir elektroninės muzikos fragmentai, kurių autorė – jaunosios kartos kompozitorė Marija Paškevičiūtė. Jos kurta muzika panaudota atskirų baleto scenų jungtims ir keletui choreografijos etiudų.