Dalila – vienas labiausiai trokštamų mecosopranų vaidmenų. Jis leidžia solistėms parodyti savo profesionalumo kalibrą, nes sudėtinga, užburiančio grožio muzika piešiamas stiprus ir emocingas personažas.
Tačiau Jovita, skirtingai nuo jos kolegių, apie šį vaidmenį net nesvajojo. Ją labiausiai traukia šiuolaikinių kompozitorių kūriniai. Solistė papasakojo apie neseniai ją užgriuvusius kūrybos iššūkius ir kaip jaukinasi fatališką Dalilos personažą.
- Paskutinį kartą matėme jus“Fausto” premjeroje Kongresų rūmų scenoje. Ką nuo tada spėjote nuveikti?
- Iš karto po „Fausto“ išvažiavau į Vengriją, Budapeštą, dainuoti savo mylimos Domingos Peterio Eötvöso operoje „Meilė ir kiti demonai“. Šis vaidmuo persekioja mane gerąja prasme. Jis atvėrė man kelius į Europos scenas prieš gerą dešimtmetį, ir šio kompozitoriaus operos mane dažnai lydi.
Repeticijos Vengrijoje vyko tuo pačiu metu kaip ir „Fausto“, todėl sutikau dainuoti antrajame spektaklių bloke, kurį turėjo diriguoti pats P.Eötvösas. Tačiau įvyko didžiausias kuriozas.
Jaučiausi rami, nes buvau dainavusi šioje operoje Vilniuje, Strasbūre ir Kelne – neabejojau, kad laukia tas pats pastatymas. Taigi atvykau savaitę prieš spektaklius, nes reikėjo pasimatuoti ir prisitaikyti Domingos kostiumą. Repeticijoje uždainavau kaip visada – laisvu ritmu, mėgaudamasi apatiniu registru, kuris man yra labai patogus ir pačiai gražiai skamba.
Staiga pamačiau, kad dirigentas ir asistentas sutrikę, net purtosi. Jie paprašė pradėti iš naujo kitu tempu ir atkišo man nematytą klavyrą! Paaiškėjo, kad P.Eötvösas prieš vengriškąją premjerą perrašė visą Domingos partiją. Pirmoji solistė gavo naujas natas, o man jas atsiųsti tiesiog pamiršo.
Teko persimokyti visą partiją per kelias likusias iki spektaklių dienas. Visur vaikščiojau su natomis, po 8-10 valandų per dieną kaliau naują versiją. Galiausiai spektakliai praėjo fantastiškai – pats P.Eötvösas atėjo padėkoti.
Kai neseniai turėjau apsispręsti dėl trijų pasiūlymų – dainuoti Azučeną „Trubadūre“ Belgijoje, Vokietijoje ar naują vaidmenį P.Eötvöso operoje „Trys seserys“ Buenos Airių „Colon“ teatre, nugalėjo P. Eötvösas.
- Dalila – taip pat ypatingas vaidmuo. Dainuojate gražiausią jos ariją. Ar svajojote apie visą vaidmenį?
- Turbūt mano atsakymas nustebins: tikrai ne. Kai nežinai visos muzikinės medžiagos, negali svajoti apie partiją. Be to, man artima šiuolaikinė opera, jos intonacijos, patinka bendrauti su kompozitoriais, kartu įgyvendinti jų vizijas.
Dalila man patinka tuo, kad tarsi pratęsia yra G.Verdi moterų, kurios tūno manyje - Azučenos, Ulrikos - galeriją. Ji labai spalvinga. Manau, po šios premjeros mano repertuare atsiras Azučenai prilygstantis efektingas personažas, kokio iki šiol nebuvo.
- Kas jums yra ideali Dalilos atlikėja?
- Anita Rachvelišvili. Ji atitinka visus Dalilos standartus, taip pat grožį, yra be galo įdomi. Anita yra sceninis ir vokalinis mano idealas. Tembriškai man artima ir Marilyn Horne.
- Ar Daliloje matote save? Ką jums reiškia šis vaidmuo?
- Taip, matau, nes esu patyrusi, kaip dauguma moterų, meilės nusivylimą ir išdavystę. Žinau, kaip sunku, kai dėl tam tikrų aplinkybių negali būti su žmogumi, prie kurio tave labai traukia. Žinau, ką reiškia tuo pačiu metu mylėti ir nekęsti.
Prisipažįstu: esu jautusi ir neapykantą, ir pavydą, ir aistrą, ir nusivylimą. Yra manyje ir ir pilko, ir juodo, ir balto atspalvio, bet tikrai nesu blogas žmogus. Man pačiai tokie žmonės atrodo įdomūs. Daliloje matau labai daug juodų atspalvių, bet toje epochoje jai tiesiog nebuvo kito pasirinkimo.
Esu tikintis žmogus, bet kartais nuklystu, padarau nuodėmių, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Svarbiausia tai pripažinti. Dalila, kurią aš kuriu, gali sau leisti būti įvairialypė. Šis vaidmuo, kaip ir Azučena, man leido surasti savy naujų atspalvių. Lenkiuosi Daliai Ibelhauptaitei, mokančiai atverti vidinius artisto klodus, kas pavyksta ne kiekvienam režisieriui.
- Tą patį vaidmenį kurs ir Justina Gringytė. Ar jūsų Dalilos skirsis?
- Negalima jų lyginti - tai būtų nekorektiška. Justina - pasaulinio lygio solistė, labai smagu su ja dirbti. O režisierės vizija intriguoja. Daugelyje iš įrašų matytų šios operos versijų Dalila neatrodo įdomi: ateina, padainuoja gražią ariją, tada nusprendžia keršyti ir pjauti Samsonui plaukus.
D.Ibelhauptaitės spektaklyje ji nuo pat pirmo žingsnio scenoje - mąstanti strategė, galinga moteris – ir seksuali, ir racionaliai apmąstanti savo kovos priemones, mikliai jomis manipuliuojanti. Pridėkime dar nuostabią C.Saint-Saenso muziką…
- Kuo tokia svarbi biblinė Samsono ir Dalilos istorija šiandien, kad menininkai vis dar mėgsta ją interpretuoti?
- Ji gyvenimiška, apima amžinas temas: taip sukasi pasaulis: žmonės įsimyli, išsiskiria, nekenčia, vėl susitinka... Ir tautų priešprieša egzistuoja nuo senų senovės: žmonės pykstasi dėl odos spalvos, religinių ir politinių įsitikinimų. Norėti, kad to nebūtų yra naivu. Toks gyvenimas.
- Ar galima pateisinti išdavystę?
- Aš pati esu ne kartą atleidusi išdavystę, tad manau galima. Bet ar reikia? Į šį klausimą kiekvienas turi atsakyti pats. Mano galva, ne šventieji mes esame ir ne šventieji puodus žiedžia. Beprotiškai sunku nugyventi gyvenimą tobulai, juk visi esame žmonės. Aš galiu daug atleisti, išskyrus viena: jei vyras prieš mane pakeltų ranką, to niekada neatleisčiau.
- Kokia savybė šiandien operos solistui yra svarbiausia?
- Man pačiai svarbiausia yra mokėjimas susitelkti - greitai tiek psichologiškai, tiek fiziškai suprasti ir įgyvendinti tai, ko nori režisierius. Taip pat svarbūs yra lankstumas ir savikritiškumas.
- Jei galėtumėte, ką šiandien pasaulyje pakeistumėte pirmiausia?
- Labai sunkus klausimas. Turbūt norėčiau, kad pasaulyje nebūtų tiek daug skausmo ir smurto. Todėl ir pati stengiuosi prisidėti prie to - remiu beglobiams gyvūnams, nuskriaustiems vaikams skirtus fondus.
