Mindaugas Urbaitis: „Muzikos, kurios klausiausi paauglystėje, žavesys neišnyko“

Viena vertus sakyčiau, kad jis visai nesikeitė. Nes muzikos, kurios klausydavausi paauglystėje, žavesys niekur neišnyko. Aš vis dar esu ištikimas jai. Tas požiūris susiformavo man būnant septyniolikos-aštuoniolikos metų, dar prieš studijuojant Konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tuo metu dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis tas muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad tai muzika tave keičia, keičia tokiom kryptim, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar. 

Aš manau, kad viskas. Tiesiog aplinka. O didžiausias įkvėpimas kūrybai man yra muzika. Aš visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos „nepabėgu“. Tiek mano kūryba, tiek radijo laidos, tiek dėstytojo darbas, viskas susiję su šiuolaikine muzika ir ta šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku susifragmentavimu, skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai tas darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane. 

O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių metų, svajojau, kad aš būsiu vairuotojas, kuris vežios daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mieste, prie turgaus buvo mano mokykla ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržoves, kaip jas iškrauna. Kopūstai, bulvės, morkos. Atrodė – va čia tai darbas. Po to gana anksti pradėjau mokytis muzikos. Tokiose situacijose visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos ir leido mane lankyti privačias mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus pamokas, vėliau – vaikų muzikos mokyklą. O ten besimokant paskutiniuosius metus, atsirado toks dalykas, kaip roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis ir, kaip daugeliui, atsirado noras įkurti grupę. Ir mes su draugais ją įkūrėm, repetavom, dirbom. Tada grupei prireikė dainų. Taip kilo mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokiausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten atėjus manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti: kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, o galiausiai palikau vidurinę mokyklą ir tapau J. Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, ta trauka muzikai vis tik buvo užkoduota giliai viduje. 

Esate žinomas kompozitorius ir jau daugiau nei 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus rinktis pedagogo kelią greta kompozicijos? 

Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą, kurią paskaičiau savo draugams ir kolegoms moksliniam būrely J. Gruodžio muzikos mokykloje. Pats ruošimasis, paskaita ir faktas, kad gavau papasakoti kažką įdomaus, ko kiti dar neskaitė ir nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai tam taip pat turiu polinkį. Abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką aš bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas tuo metu nebuvo nuolatinis darbas, ir gyvenau tik iš kūrybos. Bet tai mane labiau išvargino, nei dėstymas. Pasiilgau žmonių, bendravimo, kažko pastovesnio gyvenime. O dirbti su jaunais žmonėm man yra ypatingai smagu. Smagu sekti, ką jie daro, kaip jie mąsto, ką jie galvoja, kaip jie žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dirbdamas tu nuolat atšviežini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką. 

Mano nuomonė yra labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad jų šiuo metu studijuoja labai daug. Turbūt tiek daug, kiek niekada. Mano nuomone, čia ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikalinga kritinė masė žmonių. Kada dirba vos keli žmonės, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O atsiradus daugiau įtampos, atsiranda ir kibirkštis, dirbti pasidaro įdomiau ir galiausiai atsiranda daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo. 

Aš niekuomet pats neorientuoju studentų į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur studentą traukia patį. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog „seka mane“ ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkam eiti visai nežinomu keliu, bandom apčiuopti ką nors naujo. Manau, kad mano, kaip pedagogo tikslas yra dvejopas. Pirmasis yra suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, girdėjimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia, arba jaučia, bet nedrįsta išreikšti, arba pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui „prilimpa“ ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikos sferoje. Svarbiausia yra būti savimi, nes tas geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas yra sėkmės garantas.  

Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai teliks kiekiu, o ne kokybe. O kokybė gimsta iš tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano paties dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet aš galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku. Tų profesinių dalykų, aišku, kiekvienas gali išmokti pats. Savo studentams kartoju, kad tai, ko mokosi akademijoje, jie gali išmokti ir patys. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad tą procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome, kur tos vietos, kur kažkas neišeina, paspartiname mokymosi eigą ir padarome laiką efektyvesnį. Būti savamoksliu dažnai yra tiesiog ėjimas apgraibomis ir per dideles laiko sąnaudas be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies yra svarbiausias dalykas jaunam kompozitoriui. 

Nepasakyčiau, kad jų kūryba turi man įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios duoti idėją, kuri generuotų kitą, jau nuosavą. Tai yra normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip „grįžtamąjį ryšį“ aš iš jų gaunu jų požiūrį ir vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus, o taip pat į dabarties reiškinius. Įdomu tai, kaip jie ją mato, kaip girdi. Juos suprasti. 

Tikrai negaliu skųstis studentų kiekiu savo paskaitose. Jų yra labai daug. Deja, dažnai net negaliu priimti visų norinčių, nors labai stengiuosi. Kadangi mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau, tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane kūrybiškiau nuteikia, suteikia impulsų per tą laiką paieškoti kažko naujo, atnaujinti medžiagą. Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad šis dalykas išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų ženkliai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad ši muzika yra labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria, ar kūrė ne taip ir seniai. Be to dauguma kūrinių dar netapę nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams yra labai svarbu. 

Pati idėja kilo labai natūraliai ir seniai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane praktiškai atvedė į muzikos kūrybą. Pamenu tą laikotarpį, kai dar buvau paauglys ir išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų įsiveržimo grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, visa kita buvo neįdomu. Tačiau šalia buvo avangardas. Iš pradžių aš išgirdau Igorį Stravinskį ir Belą Bartoką, netrukus – Olivier Messianą ir Pierre’ą Boulezą, po to tuoj pat – Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutoslawskį. Visa tai mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo visai kitoks muzikos pasaulis, nei pažinojau iki tol. Tai ir įkvėpė dėstyti apie šį laikotarpį ir šiuos muzikos stilius. 

Aš nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš asmeniškai ant jų niekada nepykstu. Tiesiog man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas yra labai svarbi dėstytojo ir studento komunikacija. Visada sakau: sakykit, klauskit, aiškinkitės, ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit ir visas problemas išspręsime. Būna studentai dirba, būna serga, būna išvažiuoja, būna tokių, kurie šiaip sau neateina. Pastarieji nusiteikę, jog muzikos istorija – tai toks dalykas, kad ateisi kokį kartą, kitą, paklausysi, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus. 

Labiausiai mane džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu pasirodo koks nelabai besidomintis studentas ir man pavyksta jį „užkrėsti“ tuo, kuo aš „sergu“, kuo aš gyvenu visą savo gyvenimą. Smagu, kai pasaulyje atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Tad jeigu studentą pavyksta sudominti, aš tikrai labai džiaugiuosi. O nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Tuomet, vadinasi, kažko tinkamai nepadariau, kažkodėl nesugebėjau įtikinti. Žinoma, visada pasitaiko labai užsidariusių žmonių, nutolusių, kurie bendrauja su tavimi, lyg būtų už kažkokio neperšaunamo stiklo ir nieko čia nebepadarysi. 

Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko ateina. Ypatingai tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu. Su stojančiaisiais susitinku, pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba ne su jais dirbti. Žinoma buvo pasitaikę, kad žmonės įstodavo į kompozicijos klasę ir galiausiai išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodo, žmogus ir gabus, ir domisi. O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia yra sudominti, nes faktus bei žinias galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra „įžiebti kibirkštį“, sužadinti smalsumą. Tai, ką pasakai paskaitoje, studentui dažnai „pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina“. Svarbiausia yra sudominti pačia esme, tuo muzikos pasauliu. Tada, net jei ta muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, tas žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti kažką naujo. 

Pabaigai norėčiau paklausti: jeigu galėtumėte atsukti laiką į vaikystę/paauglystę, ar vėl pasirinktumėte kompozitoriaus ir pedagogo kelią? 

Neabejotinai taip.