Mane nupurto prisiminus, kaip su mumis elgėsi Litauša, Figūra, Pliama, Moliuskas, Benzinas, ypač Arakčiajeva, mokslo dalies vedėja ar inspektorė, kurios pavardės nebeatsimenu, nes pervadinom ją pagal caro laikų budelio pavardę.
Pagarbiau galvoju tik apie porą anglų kalbos ir literatūros mokytojų, jos buvo kaip žmonės. Simptomiška, ar ne? Ne lietuvių, ne – savaime aišku – rusų, ne fizikos ar matematikos ir chemijos, net ne muzikos, o anglų kalbos, kurią ano šimtmečio nelaisvoj Lietuvoj mokėmės sustiprintai ir – tegyvuoja mūsų anglistės! – iki šiol tebešnekame.
Čia emocijos. Jų per premjerą buvo daug ir įvairių. Jos pirmiausia ir apspinta, kai patenki į spektakliui pasirinktos tikros mokyklos koridorius (kitoj mokykloj būtų tas pats, garantuoju, nes vaikų mokykla slėgė taip pat). Tarp šitų sienų buvai visą laiką kaltas, elgeisi neprotingai ir įžūliai, turėsi išklausyti pastabų ir pasiaiškinti, bus iškviesti tėvai. Visų mokyklų sienos tuo persisunkusios ir transliuoja.
O spektaklyje pirmiausia nuskamba žodis „kūrybiškumas“. Šitoj aplinkoj! Pirma dalis – aktorių būti ar nebūti įvairiais pavidalais, intonacijom, žanrais – užveda, manyčiau, kaip tik kūrybiškumui, nors neviltis ir nesmagumas niekur nedingsta, jie tyko.
Antra dalis – grupės žiūrovų akistata su vienu iš vienuolikos aktorių – leidžia per asmeninį kūrybiškumą patirti užslėptas savo emocijas. Trečioji – vėl susirinkus bendroj erdvėj pajusti, ką reiškia būti susijusiems, kurti visiems drauge, bendruomeniškai.
Patekau į tą grupę, kuri paskui Lauryną Jurgelį bėgo į ketvirtą ar penktą aukštą, kad išklausytų jo istorijos. Kai susivokiau, kad šita spektaklio dalis neišvengiamai bus aktyviai interaktyvi, maniau, kad spruksiu žemyn dar didesniu greičiu ir išlėksiu gatvėn, tikrai numušus tą kaip šventė, liksiu nepatyrusi niekada gyvenime „#beskambučio“.
Kas sustabdė? Gėda prisipažinti, kad nemėgstu žaisti, dalyvauti, būti matoma? Smalsumas? Greičiausiai – Lauryno „tiesos jausmas“, su kuriuo jį yra pasveikinęs jo dėstytojas (Oskaras Koršunovas? Ne – Darius Meškauskas). Žaidimo užduotys, buvo tokios, kurias gauna kūrybiškumo dirbtuvių dalyviai: įsivaizduokit, kad.
O Laurynas kategoriškai šviesus ir negrėsmingas, įkvėptas ir keliantis pasitikėjimą, jam viskas taip svarbu. Turbūt todėl lengva ir įdomu žaisti, jausti, kaip palengva pamiršti kaustančią mokyklos atmoserą, grimzti į slapčiausius, niekam nepasakotus išgyvenimus, sukuri iš to vieną vienintelę repliką ir išdrįsti ją tyliai ištarti.
Jausmai ima viršų, kūrybiškumas atitirpdo, ir jeigu žaidimo sąlygos būtų bent kiek lėtesnės, 19 nepažįstamų žmonių per tą pusvalandį ar mažiau susigiminiuotų, apsikabintų ir paskęstų džiaugsmo ašarose.
Todėl, Laurynai, neskubėk, nes tame, ką pažadini, įdomu užsibūti. Su jauna mama ir tėčiu, su visais nebesančiais žmonėmis ir gyvūnais, su tuo, kuriam neužteko laiko ir su tuo, kuris šiandien priešais tave iš tikrųjų. Bet žaidimo-spektaklio-gyvenimo taisyklės to neleidžia, ir aktorius jau gena savo klasę į sporto salę, prie visų.
Jūs vaikščiokit, atsakinėkit, kurkit, o aš dar pabūsiu ketvirtame ar penktame aukšte, jis veikia stipriausiai. O recenziją parašys kas nors ramesnis ir matantis „#beskambučio“ globaliau.
