Retas kuris mūsų dar nuo vaikystės nėra mėgavęsis berniukų choro „Ąžuoliukas“ ar mergaičių choro „Liepaitės“ atliekamomis melodijomis. Jeigu esame apdovanoti bent jau šiokia tokia muzikine klausa, tikriausiai ir patys esame išbandę šį savo talentą gausiame kolektyve. Kartais šmaikščiai pajuokaujama, kad choras esąs ne kas kita kaip neišsipildžiusių vilčių solistų klubas. Tačiau jeigu esame bent kartą pajutę mažai su kuo palyginamą dermės ir įsiklausymo teikiamą pasitenkinimą, tokį sąmojį palydėsime atlaidžia šypsena.
Choras mums žinomas jau nuo Antikos laikų – čia jis atliko svarbų vaidmenį senovės graikų teatre. Jo ištakas muzikos tradicijoje pirmiausia siejame su vienbalsiu grigališkuoju choralu ir polifonine Renesanso muzika. Bažnyčių ir vienuolynų architektūros aprašymuose randame kitą, kasdienėje kalboje rečiau vartojamą, žodžio „choras“ reikšmę: tai už didžiojo altoriaus esanti giedotojams skirta presbiterijos dalis.
Choras taip pat gali reikšti ir reprezentacinės rūmų salės galeriją ar balkoną su atskiru įėjimu, skirtu orkestrui.
Turbūt esate ne kartą girdėję itališką žodį „a cappela“. Išverstas jis reiškia „koplyčios maniera“, kaip muzikos terminas – chorinis dainavimas be akompanimento. Sakralinėje muzikoje „a capella“ yra išskirtinė chorinio giedojimo forma, išsiskirianti kontempliatyviu susitelkimu.
Lapkričio 2-ąją, Vėlinių vakarą, aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ įvyko choro „Jauna muzika“ koncertas, kurio metu atlikti penki amerikiečių kompozitoriaus Davido Lango kūriniai. Beata Baublinskienė „Lietuvos ryte“ jau rašė, kad ši bene ryškiausia festivalio asmenybė, šiemet švenčianti šešiasdešimtmečio jubiliejų, po dvidešimties metų pertraukos vėl lankosi Lietuvoje.
Šia proga D.Langas, žydų kilmės kompozitorius iš Niujorko, įgyvendino 91-uosius metus einančio tėvo prašymą aplankyti senelių kapus Gargžduose. Iš čia ir kilęs jo senelis, senelė – iš Šiaulių. Vienas kompozitoriaus bendražygių, kartu įkūrusių šiuolaikinės muzikos ansamblį „Bang on a Can“, Michaelas Gordonas – taip pat litvakas. Pats D.Langas sako, kad „Amerikoje turbūt nerasite žydų šeimos, kuri neturėtų ryšio su Lietuva. Juk kadaise Vilnius buvo bene žydiškiausias miestas Rytų Europoje“.
Šį faktą man kadaise patvirtino ir Muzikos informacijos centro kuratorius, kompozitorius Linas Paulauskis, pasidalijęs mintimi, kad jeigu imtumeisi sudarinėti koncertinę Lietuvos žydų kilmės kompozitorių programą, jos apimtis iš tiesų pranoktų lūkesčius. Rūpindamiesi turtingu, daugiataučiu savo krašto kultūros paveldu, galėtume labiau tuo didžiuotis.
Šių metų festivalis „Gaida“ tik patvirtina tokių pastangų prasmingumą. Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje festivalio „Gaida“ koncertinę programą atliekantis kamerinis choras „Jauna muzika“, vadovaujamas Vaclovo Augustino, visada pakeri publiką išskirtine koncerto atmosfera. 2015-aisiais nuskambėjęs estų kompozitoriaus Arvo Pärto sakraliosios muzikos repertuaras, gretinamas su ekspresyvaus Justės Janulytės kūrinio „Švytėjimas“ (chorui ir elektronikai) premjera, festivalio programoje išsiskyrė kaip drąsus kūrybinis eksperimentas: sutelktas, pakilus, pamaldžiai nuteikiantis giedojimas sugretintas su dinamiško dramatizmo kupina šiuolaikine pasija (J.Janulytės kūrinys skirtas pirmojo atominės bombos susprogdinimo Jornada del Muerto dykumoje šešiasdešimtosioms metinėms).
Šį kartą grynojo sakralumo pajautą ir jį lydintį dramatiškąjį fatalizmą pakeitė pasaulietiškai prijaukintas, kamerinio koncerto žavesiu viliojantis prisilietimas prie trapių, tačiau esmingų žmogiškos egzistencijos savybių: dvasingumo, laiko cikliškumo, meilės, laimės, liūdesio, ilgesio, erotiško jausmingumo, asmeninių transformacijų, tapsmo. Kitaip tariant – viso to, ką mums perteikia nesugaunamas žvakės šviesos virpėjimas.
D.Lango muzikai būdingas taupus gracingumas. Šį žodį, kaip ir grožio ar elegancijos sąvokas, įpratome vartoti atsargiai. Estetikoje turime tam tikrus jas apibūdinančius kriterijus, apsaugančius nuo barbarybės, tačiau įkalinančius akylai saugomuose „dramblio kaulo bokštuose“. Choro atliekama tokia muzika mums kas kartą prabyla vis kitaip. Taip duodamas raktas į šį pažeidžiamą pasaulį, kuriame galime tikėtis rasti šį tą elegantiška, tačiau niekada negalime būti tuo iki galo tikri.
Brazilų rašytojas Paulo Coelho viename savo romanų yra pateikęs taiklų palyginimą: jeigu eidamas pro karališkąsias menes nešinas šaukšteliu, sklidinu vandens, sugebėsi apžvelgti ant sienos kabančių kilimų raštus ir neišliesi vandens iš šaukštelio, būsi tinkamai atlikęs užduotį. Ko gero, teks pasikliauti atspindžiu...
Prieštaravimas tarp elegancijos ir perdėto manieringumo puikiai atsiskleidžia ir D.Lango kūrybinio bendradarbio, italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmuose „Didis grožis“ (2013 m.) ir „Jaunystė“ (2015 m.). Ne veltui festivalio rengėjai taip pabrėžia kompozitoriaus sukurtą muziką pastarojo filmo garso takeliui. Prabanga ir „carpe diem“ ritmu tvinksinti šiuolaikinės italų aukštuomenės kasdienybė filmuose atskleidžiama pasitelkiant moderniai kinematografijai būdingą (savi)ironiją. Nerūpestingos gracijos indams persipildžius, filmų herojai atsiduoda melancholijai ir inertiškiems tuštybės ritualams.
Iškalbinga, jog taip perteikiama dabartis simptomiškai atskleidžia Renesanso lopšiu vadinamos Italijos istorinius dėsningumus. Antikos idealais gyva Renesanso mintis, individualaus kūrybiškumo proveržiais metusi iššūkį anonimiška visuotine tvarka gyvenusiam viduramžių pasauliui, pamažu pakluso manieringumo vilionėms, o šis – savo ruožtu – vėliau „konsteliavosi“ į monumentalesnes barokiškas formas. Kaimyninėje Prancūzijoje pamažu jau brendo atsakas – simetrija, logika ir racionalumu besivadovaujantis klasicizmas.
Kamerinio choro „Jauna muzika“ koncerte skambėjo D.Lango kūriniai „Again (after Ecclesiastes)“ (2005 m.), „I Lie“ (2001 m.), „The Little Match Girl Passion“ (2007 m.), „For Love Is Strong“ (2008 m.), „Just (after Song of Songs)“ (2014 m.). Juose susipynė Senojo Testamento tekstais (Ekleziasto, Giesmių giesmės) grindžiamos sakralinės muzikos, šiuolaikiškai stilizuoto folkloro, klasikinės literatūros, poezijos, pasakų motyvai.
D.Lango atstovaujama postminimalizmo estetika kompozitoriui leidžia perteikti šiuos kultūrinio paveldo klodus aktualia, populiariajai muzikai artima kalba. Ji skaidri, melodinga, emociškai paveiki, turinti galią dainą suartinti su giesme, o giesmę – su daina. Tokiu būdu, išlaikant kamerinei muzikai būdingą santūrumą, išvengiama perdėto pakilumo. Tačiau estetinė patirtis išlieka be galo jautri – ji kreipiasi į nurimusias emocijas ir suvaldytą protą.
Po koncerto išeini pasimėgavęs atgaiva ir tikriausiai pasisėmęs išminties. Įsitikini, kad muzika tikrai tai gali. Greta kuklaus apibendrinimo vertinant muzikaliuosius koncerto aspektus reikėtų pasakyti, kad chorui „Jauna muzika“ būdinga ir teatrališka charizma. Ne, scena tikrai nepriminė Antikinių tragedijų, kai į dvi scenos dalis pasiskirstę choristai, tiesdami rankas link amfiteatre susirinkusiųjų akylai stebimų protagonistų, skelbia lemtingus nuosprendžius. Atvirkščiai, koncerto metu išraiškingoje prieblandoje atsiskleidę dirigento ir kiekvieno choristo portretai prabilo laike nuščiuvusiomis natomis. Lyg būtumei stebėjęs žvakės šviesoje virpančią visatą. Išties gražus Vėlinių vakaro akordas.
***
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 3 d. 15 val. Šiuolaikinio meno centre – pokalbis su kviestiniu „Gaidos“ kompozitoriumi D.Langu.
Lapkričio 3 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – vienintelis Niujorko mušamųjų grupės „Sō Percussion“ solinis koncertas Baltijos šalyse. Programoje – garsieji Steve’o Reicho ir Bryce’o Dessnerio kūriniai bei D.Lango opusas, specialiai sukurtas niujorkiečių grupei.
Lapkričio 4 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – išskirtinis talentingojo Lietuvos pianisto Luko Geniušo pasirodymas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pirmą kartą Vilniuje skambės estų kompozitoriaus A.Pärto koncertas fortepijonui ir orkestrui „Lamentate“. Taip pat gros JAV mušamųjų instrumentų grupė „Sō Percussion“, skambės D.Lango bei lietuvių kūrėjų Tomo Kutavičiaus ir Justinos Repečkaitės kūriniai. Diriguos Christopheris Lyndon-Gee (Australija–Italija).
