– „Malina“ tai trečias režisūrinis darbas Klaipėdos lėlių teatre po teatrinės edukacijos „Lėlių teatro magija“ ir spektaklio vaikams „Mama“. Kaip vertinate savo kūrybinio kelio pradžią?
– Teatrinę edukaciją šį rudenį pristatėme vaikams šiaurės Lietuvos miesteliuose. Joje viskas padaryta labai paprastai, naudojome elementarias priemones, tačiau, po pasirodymo vaikai ėmė klausinėti: „O kaip čia tai ar tai įvyko, kaip mane apgavai?“
Tada supratau, kokia yra reikalinga ir prasminga lėlių teatro edukacija, lėlės bendravimas su vaiku ir su suaugusiuoju. Noriu tai daryti ir perduoti žinią, kad nėra blogai būti kitokiu, kad reikia tikėti savimi, nebijoti daryti tai, ką nori, ir anksčiau ar vėliau atrasi tokią aplinką, kurioje tavo kitoniškumas bus priimtinas.
Spektaklis „Mama“ – tai pirmas mano spektaklis, išaugęs iš diplominio darbo. Jau studijuodama Klaipėdos universitete norėjau kurti spektaklį suaugusiesiems, tačiau dėstytoja Jūratė Januškevičiūtė paragino diplominiam darbui kurti spektaklį vaikams. Iš pradžių buvo labai sunku, kol „atrakinau“ medžiagą, tačiau, kai tai pavyko, spektaklis tapo labai mielas ir toks jis man iki yra iki šiol.
– Spektaklis „Malina“ skirtas suaugusiesiems. Lėlių teatras suaugusiesiems Lietuvoje nėra itin populiarus. Kuo jis jus traukia?
– Kai įstojau studijuoti lėlių teatro meną Klaipėdos universitete, didžiausiais atradimais man tapo objektai ir lėlių teatras suaugusiesiems. Kaip su suaugusiu žmogumi kalbėti, pažadinti jo fantaziją, paveikti jo mąstyseną su daiktais, lėle?
Man tai – labai įdomu. Man atrodo, kad apskritai lėlių teatras neteisingai yra nukištas į paribį, nors jis yra lygiavertis dramos teatrui. Lėlių teatras gali būti ir politinis, ir komedinis, atmosferinis, filosofinis, kraupus... Mane labiausiai žavi lėlių teatro alternatyva ir subtilumas.
– Spektaklį įkvėpė Ingeborgos Bachman kūrinys „Malina“. Kuo jus sužavėjo šis sudėtingas psichologinis, filosofinis romanas?
– Norėjau sukurti spektaklį apie moterį, apie jos vidinį pasaulį, tačiau tinkamo kūrinio ieškojau labai ilgai. Galiausiai atradau „Maliną“. Tai romanas apie moters, ligotos asmenybės, vidinį pasaulį. Knyga – sunki, slegianti, daugiasluoksnė ir paliečia labai daug temų. Daugelis jų atkrito. Galbūt ateityje spektaklis augs ir kai kurios temos dar prisidės. Šiuo metu mane labiausiai užkabino saviizoliacijos, pasaulio baimės tema. Man atrodo tai – labai atpažįstama, būdinga daugeliui mūsų.
Tuo metu, kai atradau šią knygą, mirė mano tėtis. Galvodama apie jo gyvenimą supratau, kad labai daug žmonių yra ne savo vietoje, jie niekam nekliudo, bet ir nieko nekuria. Jie gyvena be jokio pasitenkinimo, be gyvenimo džiaugsmo, tarsi pakibę vakuume ar patys save užsidarę į narvelį. Tai labai baisu.
Kita tema, išreikšta kūrinyje, yra asmenybės susidvejinimas. Mes dažnai sakome ne tai, ką galvojame ir padarome tai, ko nenorime. Neseniai kabėjau su moterimi, kuri dirba su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Dirbti tokį darbą ją motyvuoja supratimas, kad kiekvienas iš mūsų galime tai patirti. Riba tarp sveikumo ir nesveikumo yra labai trapi.
– Kaip tokias sudėtingas temas išreikšti lėlių teatro formomis?
– Lėlių teatras man – stebuklinga vieta, kurioje, atrodo gali įvykti viskas. Lėlių teatras – labai vizualus, net antirealus, todėl labai patogus vidiniam žmogaus pasauliui išreikšti. Jame kalbą galima išreikšti vaizdais, ir jie kalba patys už save. Šiame spektaklyje aktoriai patys nekalbės.
Lėlių teatre kaip lėlė gali veikti kaukė. Mes užsidedame kaukes ir tam tikra kaukės pusė atspindi tai, ką mes norime. Spektaklyje bus ir veidrodinė kaukė, nes mes nuolatos reflektuojame sutiktus žmones pagal savo supratimą. Spektaklyje taip pat bus naudojamas ir šešėlis, magnetiniai objektai.
– Žiūrovai sėdės salės kampuose. Ar jie taps aktyviais veiksmo dalyviais?
– Žiūrovai, kurie nemėgsta, kad juos spektaklio metu kas nors judina, krutina ir verčia ką nors daryti, gali nebūgštauti. Nors jie taps spektaklio veiksmo dalyviais, tačiau į privačią erdvę nebus veržiamasi. Žiūrovai bus stebėtojai, tie, kuriuos kiekvienas iš mūsų turime savo vidiniame pasaulyje.
– Užsiminėte, kad aktoriai spektaklyje nekalbės. Ar tai bus spektaklis be žodžių? Ar nerizikuojate, kad žiūrovai apskritai nesupras spektaklio? Tai pastaruoju metu dažnai nutinka teatre.
– Tekstas spektaklyje bus, tačiau aktoriai jo nesakys lūpomis, skambės įrašas, taip, kaip mūsų mintys mums skamba. Sykiu taip išreiškiamas žmonių nesusikalbėjimas. Jeigu žiūrovai nesupras, kas vyksta – tai interpretuos spektaklį pagal save. Tiesą sakant, tos interpretacijos man – dar įdomesnės. Mūsų tikslas užduoti klausimus, o ne pateikti atsakymus.
– Numanau, kad „Malina“ bus sudėtingas spektaklis. Kodėl šiuolaikinis teatras taip dažnai yra slegiantis, negatyvus?
– Galbūt todėl, kad kuriantys žmonės nori kalbėti apie tai, kas baisu, atkreipti į tai dėmesį. Visi mes turime savyje ir slogučio, kurio dažnai nenorime parodyti. Tačiau nebūsi visada pozityvus pasaulio gelbėtojas. Ta kita pusė yra baisi, tačiau taip pat įdomi. Man yra baisu, kai žmonės izoliuojasi, užsidaro savyje. Kūryba yra priemonė, parodyti, kad gali būti ir kitaip. Teatras gali būti ir apvalantis.
Aš nenoriu, kad žiūrovai iš spektaklio „Malina“ išeitų prislėgti negatyvių emocijų. Todėl pasakodami istoriją pasirinkome reverso būdą – tai yra pasakojimas prasideda nuo pabaigos. Knyga baigiasi liūdnai – miršta viena asmenybės pusė. Spektaklis nuo to prasideda, tačiau pasibaigia tada, kai viskas dar buvo gerai, vyravo taika ir ramybė. „Malina“ – spektaklis, kuris suteikia viltį.
– Pristatykite spektaklio kūrybinę komandą.
– Spektaklyje dalyvauja Klaipėdos lėlių teatro kūrėjai Monika Mikalauskaitė, Vytautas Kairys. Agnė Pulokaitė padeda išnarplioti istoriją. Pirmą kartą su lėlių teatru bendradarbiaus scenografas ir dailininkas Andrius Tarasevičius, kompozitorius Matas Saladžius bei šokėjas. Man labai patiko kūrybinis procesas, kuriame visi dalyviai buvo labai aktyvūs. Jo metu teko įveikti daug baimių ir atrasti dar nepažintas savo ir kolegų savybes.
– Pati ne tik režisuojate lėlių spektaklius, bet ir vaidinate, kuriate lėles. Kuris lėlių kūrėjo vaidmuo labiausiai „limpa“?
– Tiesą sakant, nesijaučiu labai stipri ir tobula nė vienoje srityje, tačiau labiausiai norėčiau gilintis į režisūrą. O įdomiausia man yra lėlių gamyba. Turiu norų ir planų pasitobulinti šioje srityje ir po to sukurti šviesų, linksmą spektaklį vaikams.
– Papasakokite, kaip ir kodėl atsidūrėte lėlių teatre?
– Mama dėl to „kalta“. Iš tiesų ji nenorėjo, kad studijuočiau menus, nes turėjau „gerą galvą“ matematikai, tačiau mama nuo pusantrų metukų mane vesdavosi į teatrą, net į spektaklius suaugusiesiems ir aš teatrą pamilau. Užsiauginau svajonę pati tapti aktore, praėjau lankyti įvairius būrelius. Vadovė Vitalija Vyšniauskaitė, kuri man yra didelis autoritetas, pasiūlė stoti studijuoti režisūrą. Stojau Vilniuje, bet Danutė Vaigauskaitė pastebėjusi, kad mano etiudas – labai lėliškas, įkalbėjo pasirinkti studijas Klaipėdoje. Apie lėlių teatrą žinojau nedaug.
Spektakliai suaugusiesiems man buvo įdomesni. Juose nieko nesupranti, bet supranti, kad kažkas vyksta. Tačiau lėlių teatro studijos Klaipėdos universitete – labai patiko. Pirmieji metai buvo kupini atradimų ir džiaugsmo, kad esu savo vietoje. Galbūt lėlių teatras nėra toks populiarus, bet man jis „nuneša stogą“. Nežinau, kaip tiksliau tai įvardinti.
Man įdomu stebėti, kaip objektas rezonuoja su žmogumi, kokį poveikį jis turi, kaip vaizdas kartu su muzika gali sukurti atmosferą, kuri veikia. Labai gražu lėlių teatre yra tai, kad jame viskas yra įmanoma. Jeigu patiki, kad negyva tampa gyvu – tai kas dar gali būti didingiau? Lėlių teatras man teikia labai daug vilties.
– Sako, kad Klaipėda kitoks miestas nei visa Lietuva. Užaugote, mokėtės Kaune. Kaip jaučiatės šiame mieste?
– Kai atvykau į Klaipėdą studijuoti man buvo labai labai blogai. Iki šiol prisimenu, jog atvažiavau į Klaipėdą šeštadienio vakarą, pirmąjį vakarą ėjau į parduotuvę Liepų, Herkaus Manto gatvėmis ir per tą laiką kol nuėjau iš nuomojamo būsto iki parduotuvės Mažvydo alėjoje – nepraėjo nė vienas žmogus, nepravažiavo nė vienas automobilis... Man buvo labai keista.
Vėliau įsikūriau, atsirado ratas draugų, pažįstamų, mėgstama veikla. Dabar jau niekur kitur nenorėčiau gyventi. Pasimokyti dar galbūt norėčiau išvažiuoti, tačiau kurti – Klaipėdoje yra geriausia terpė. Man patinka, kad čia šalia yra jūra, kad čia ramu, nereikia niekur skubėti. Atrodo, kad šitame mieste gali laisviau kvėpuoti. Žinoma, kartais tai užliūliuoja ir per daug „išplauki“, tačiau man atrodo, kad Klaipėda – labai sveikas miestas.
– Apie ką svajojate?
– Turiu daug svajonių... Nesvarbu kaip viskas vyksta, ką turiu ar neturiu, tačiau labiausiai norėčiau, kad mirties akimirką nesigailėčiau nieko, kas buvo šiame gyvenime, kad jausčiau daugiau davusi nei atėmusi.
Lėlių teatro premjeroje – kelionė į vidinį pasaulį
Klaipėdos lėlių teatras lapkričio mėnesį sudrums uostamiesčio teatrinį gyvenimą intelektualaus, psichologinio, filosofinio lėlių spektaklio suaugusiesiems „Malina“ premjera, kurią režisuoja jauna lėlių teatro kūrėja Aušra Bakanaitė.
Lėlių teatro studijas Klaipėdos universitete baigusi A. Bakanaitė vaidina daugelyje Klaipėdos lėlių teatro spektaklių, yra edukacinės programos „Lėlių teatro magija“ bei spektaklio vaikams „Mama“ režisierė. Sukurti spektaklį „Malina“ menininkę įkvėpė Ingeborgos Bachman psichologinis romanas, nagrinėjantis sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, baimes, santykius tarp vyro ir moters.
„Mūsų vidinis gyvenimas – tarsi atskiras kambarys, kuriame niekada nebūna ramu, verda nuolatinė kova tarp jausmų ir proto. Prieštaravimai mus dažnai gąsdina, neramina, bet kartu ir augina, be jų neįmanomas virsmas“, – sako A. Bakanaitė.
Persikelti ir pažinti sudėtingą vidinį moters pasaulį spektaklyje padės įmantriai naudojamos lėlių teatro priemonės: kaukės, šešėliai, objektai, atmosferinė erdvės transformacija.
Režisierė įspėja, kad spektaklis „Malina“ žymėtinas S ženklu, nes jame bus ir slogių, ir siaubo elementų. „Visi mes turime ir tamsiąją savo pusę, kurios nenorime parodyti. Tačiau ji taip pat įdomi. Man yra baisu, kai žmonės izoliuojasi, užsidaro savyje. Todėl, pasirinkau lėlių teatrą, kaip priemonę, atskleisti žmogaus daugialypiškumą. Jis taip pat padeda spektakliui suteikti daugiau vilties. Nenorime, kad žiūrovai išeitų prislėgti negatyvių emocijų“, – sakė režisierė.
Spektaklyje dalyvauja Klaipėdos lėlių teatro kūrėjai Monika Mikalauskaitė, Vytautas Kairys. Agnė Pulokaitė padeda išnarplioti istoriją. Pirmą kartą su lėlių teatru bendradarbiauja scenografas ir dailininkas Andrius Tarasevičius, kompozitorius Matas Saladžius bei choreografas Taurūnas Baužas.
Kurti lėlių spektaklius ne tik vaikams, bet įvairaus amžiaus publikai nuo mažiausių kūdikių iki senjorų Klaipėdos lėlių teatras pradėjo vienas pirmųjų Lietuvoje. Šio teatro scenoje gimė spektakliai suaugusiesiems „Juoba“, „Šalia“ (režisierė Gintarė Radvilavičiūtė). Šiais metais į suaugusiųjų auditoriją atsigręžė ir uostamiesčio lėlininkų organizuojamas festivalis „Materia Magica“.
Spektaklio „Malina“ premjera Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4) bus rodoma lapkričio 10, 18, 24 d. 18 val.
