Būta įvairiausio lygio ir skonio koncertų, tačiau viena džiugina be išlygų: tai vienintelė erdvė, kuri nepaliauja stebinti ir džiuginti tuo, kad Lietuva galutinai ir pilnavertiškai įsiliejo į pasaulinį naujosios muzikos kontekstą. Ypač paklausūs, esantys „ant bangos“ dabarties Europos ar JAV kūrėjai atvyksta į Lietuvą, pristato čia savo kūrybą, su jais galima susitikti, paklausinėti, nusifotografuoti ir t.t.
Pavyzdžiui, pernai išskirtinis „Gaidos“ svečias buvo garsus amerikiečių kompozitorius Michaelas Gordonas, šiemet atvyko jo geriausias draugas Davidas Langas. Beje, abiejų šaknys Lietuvoje. D.Lango muzika ir pradėjo šių metų „Gaidą“. Atrodytų, su tyliuoju D.Lango postminimalizmu efektingai nedriokstelėsi festivalio pradžios lyg šampano purslais? Užtat šį kartą driokstelėjo emociniu užtaisu ir atlikimo kokybe.
Festivalio pradžios koncerte spalio 21 d. Nacionalinės filharmonijos scenoje susitiko tikri meistrai – Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam dirigavo ypač patyręs šiuolaikinės muzikos interpretatorius Robertas Šervenikas, „provokuojančiu mąstytoju“ vadinamas violončelininkas iš Izraelio Gavrielis Lipkindas (prieš trejus metus „Gaidoje“ griežęs Ph.Glasso „Naqoyqatsi“), nepamainomas trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė – fortepijonas, Ingrida Rupaitė – smuikas, Povilas Jacunskas – violončelė), visada laukiamas pianistas Gabrielius Alekna ir jauna solistė Agnė Stančikaitė.
O iš septynių „Gaidoje“ skambėsiančių pasaulinių premjerų, pirmame koncerte išgirdome net dvi – JAV gyvenančių lietuvių Alberto Navicko ir Žibuoklės Martinaitytės.
Apgalvotai sudarytą vakaro programą sujungė D.Langas – plačiausiai šiemet „Gaidoje“ pristatomas autorius, Pulitzerio premijos ir „Grammy“ laureatas, kultinės Niujorko grupės „Bang on a Can“ (taip pat porą kartų koncertavusios Lietuvoje) įkūrėjas, šiemet švenčiantis šešiasdešimtmetį. D.Langas nėra drastiškas modernistas, kaip galima pamanyti, sužinojus, kad jis iš Niujorko (suprask, modernumo lopšio). Priešingai – jo muzika yra protinga ir dvasinga alternatyva jau, ko gero, daugeliui pabodusiam avangardui, o vienas svarbiausių jo kūrybos variklių yra ne šokiruoti, bet ieškoti kelio į klausytojo širdį.
Kad ir kokios būtų žvaigždės, tokie muzikai kaip D.Langas yra praėję ilgą ieškojimų kelią ir savo išskirtinę vietą „tirštame“ muzikiniame Niujorke išsikovoję per ne vienerius metus. Kaip susitikime pasakojo pats D.Langas, jis gerbia ir išmano klasikinės muzikos tradiciją (Yale'io universitete studijavo doktorantūroje), yra giedojęs chore, ypač jam brangi religinė muzika ir tai jo kūryboje stipriai jaučiasi.
Kita vertus, kompozitorius ieško naujų formų, prabyla šiuolaikine kalba – tačiau ji stebuklingai darni, skaidri ir paprasta. Tokia paprasta – klausytis, bet ne atlikti – D.Lango pjese styginiams „Wed“ ir prasidėjo koncertas. Ši nedidukė skaidrios faktūros pjesė iš aštuonių pjesių ciklo fortepijonui (2013 m. aranžuotas styginiams) buvo lyg apšilimas prieš pasineriant į kur kas gilesnius vandenis.
Klausantis vieno naujausių D.Lango kūrinių – pernai sukurto „Shade“ fortepijoniniam trio ir styginiams – prisiminiau, ką D.Langas sakė apie Johanną Sebastianą Bachą: „Mes visada žiūrime į Bachą. Jis kompozitoriams ir atlikėjams tarsi Viešpats. Jo muzika yra religinga tiesiogine ir plačiąja prasme, ji pakylėja mus.“
Kūrinyje „Shade“ D.Langas tarsi žvelgia į J.S.Bachą iš dabarties, įvairiais rakursais – skirtingo tempo ir nuotaikos epizodais: arpedžiuojami smuiko garsai, kuriuos raiškiai griežė Ingrida Rupaitė, primena J.S.Bacho siuitas; ritmų žaismė persipina su sodriai dainuojančia Povilo Jacunsko violončele; kartojamos ritminės ir melodinės figūracijos tiksliai ir stilingai paryškinamos pianistės Indrės Baikštytės. Trys ryškūs solistai ir puikiai griežęs orkestras – lyg concerto grosso – pulsavo vieningu pulsu, primindami gaivališką, žmogišką, ir kartu dievišką baroką.
Pakaitomis su D.Lango kūriniais pirmoje koncerto dalyje išgirdome ir porą lietuviškų premjerų. Nedidelė Alberto Navicko pjesė styginiams „Atminties linijos“ (apmąstymai apie šeimos narių gyvenimus) gražiai derėjo su D.Lango estetika. Kūrinio skambėjimas sukūrė labai malonią, vos ne fiziškai pajuntamą tembrinę erdvę, kurioje aukštyn–žemyn slystančiais klasteriais, styginių tremolo, kartkartėmis iškylančiais melodijos fragmentais atskleidžiami tam tikri faktūros bei prasminiai sluoksniai. Autoriaus juos vadina „prisiminimų hierarchija“ – kas lemia, kurios atminties linijos išliks atmintie paviršiuje, o kurios ir toliau grims į užmarštį?.. Išgirdome labai simpatišką, romantiškai nuoširdų opusą.
Vis dėlto labiausiai sužavėjo Žibuoklės Martinaitytės „Šviesotamsos trilogija“ fortepijonui ir styginių orkestrui, kuriame, kaip paaiškino autorė, garsų pavidalu tyrinėjamos įvairios šviesos ir tamsos proporcijos, jų tarpusavio santykis.
„Chiaroscuro – tai daugiausia tapyboje naudojama sąvoka, savyje talpinanti šviesą ir tamsą, ir tarsi apibūdinanti pačią mūsų būties esmę“, – rašo kompozitorė. Ir simbolika, ir skambėjimas vėlgi nuostabiai derėjo su D.Langu! Tik „Trilogijos“ faktūra dar sodresnė, o struktūra dar tvirtesnė.
Meistriškai kompozitorės sukomponuotais besimainančiais tembrais, melodinių ir ritminių ornamentų žaisme, faktūros tirštėjimu ir skaidrėjimu orkestras ir pianistas subtiliai išgavo skirtingas būsenas, spalvas, „šešėlius“.
Gabrieliaus Aleknos fortepijonas čia nebuvo solistas – jis įsiliejo į bendrą faktūrą, papildydamas šį žaidimą savita ritmika, „šviesėjančiomis“ akordų sekomis niūriame kontrabosų ir violončelių fone, arba trapiu, nepaprasto skaidrumo epizodu, primenančiu Arvo Pärto tintinnabuli (lot. varpelis) skambėjimą. Ir nė nepajutai kaip iš „tapybos“ kompozitorė tave perkėlė į emocijų pasaulį, kur kiekvienam šviesa (arba tamsa) suskamba savaip.
Panaši „teleportacija“ įvyko ir antroje koncerto dalyje klausantis D.Lango „Concerto (World to Come)“ violončelei ir kameriniam orkestrui, kurį nepaprastai jautriai pagriežė Gavrielis Lipkindas, o jam įsijautę talkino Lietuvos kamerinis orkestras, vedami Roberto Šerveniko. Tai stambiausias ir bene sudėtingiausias vakaro opusas – ne tik dėl besikaitaliojančios ritmikos ir pauzių žaismės, trumpų segmentų ir melodikos kaitos, bet ir dėl jam reikalingos neeilinės atlikėjų koncentracijos, stipraus emocinio užtaiso. Trapumas – taip vienu žodžiu apibūdinčiau šią muziką. Jos reikia klausytos siela, juo labiau, kad tokia muzika taip ir kuriama, ir atliekama.
Kita vertus, prisijungus pučiamiesiems, vietomis kūrinys įgavo ir labai „žemišką“, gal kiek gruboką pavidalą. „Ši kompozicija – tarsi malda, kupina savistabos ir asmeniškumo. Tai meditacija apie tikėjimą ir beviltiškumą, pateikianti esminį klausimą apie mirtį ir gyvenimą“, – rašoma anotacijoje. Ir vis dėlto D.Langas nebūtų D.Langas! – tokias jam ir visuotinai svarbias temas jis sugeba perteikti elegantiškai lengvai, genialiai lakoniškai, netgi su džiazo ir popso prieskoniu ir kinematografiškai vaizdingai.
Pastarasis bruožas neatsitiktinis – D.Langas išgarsėjo kaip įžymiojo Paolo Sorrentino filmų „Didis grožis“ („La grande belezza“, 2013) ir „Jaunystė“ („La giovinezza“, 2016) muzikos autorius. Už pastarojo garso takelį kompozitorius gavo „Auksinį gaubį“ ir buvo nominuotas „Oskarui“. Tad koncerto finalas buvo taip pat neeilinis: išgirdome filmo „Jaunystė“ muzikos fragmentą – „Simple Song #3“ balsui ir kameriniam orkestrui. Labai gražaus, sodraus balso jaunoji solistė, sopranas Agnė Stančikaitė dainavo subtiliai, švelniai, galbūt iš jaudulio kiek nedrąsiai, kas netgi tiktų prie jaunystės įvaizdžio filme.
Viena, ko pasigedau – tai aiškios anglų kalbos tarties, be to, dinaminis orkestro ir balso balansas tutti epizoduose pakrypdavo ne solistės naudai. Vis dėlto koncerto pabaigai ši optimizmą gyvenimui skatinanti daina puikiai tiko ir publika skirstėsi pakylėta. O tokia nuotaika po šiuolaikinės muzikos koncertų apima ne taip ir dažnai.
