- Miela Elena, ar aktorystės pasirinkimas buvo kryptingai suplanuotas, ar likimo padovanotas?
– Mokydama mokykloje dalyvavau įvairiuose būreliuose . Ir kuo tik aš nenorėjau būti – ir kino mechanike, ir traukinių konduktore, ir į mokytojų seminariją stojau.
Manyje slypintį užtaisą pastebėjo muzikos mokytojas Bakutis ir jo žmona, dramos būrelio vadovė, ir įkalbėjo pabandyti stoti į Konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją). Pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas, o po metų tas pats muzikos mokytojas parekomendavo rinktis Vilniaus kultūros mokyklą (dabar Vilniaus kolegija), kurioje buvo ruošiami saviveiklos kolektyvų dramos režisieriai.
Sėkmingai įstojau į šią specialybę ir su džiaugsmu mokiausi. Didelį įspūdį paliko mūsų kurso vadovas Alfas Radzevičius, aktorinio meistriškumo dėstytojas. Charizmatiškas, geraširdis – labai jį mylėjome.
Teko susipažinti ir su lėlių teatro pagrindais – juos dėstė Vilniaus lėlių teatro įkūrėjas Balys Lukošius. Ironiška, tačiau nelabai mėgau šią discipliną. Mokslams Kultūros mokykloje einant į pabaigą mane ir bendrakursį Aleksandrą Ribaitį pakvietė dirbti Jaunojo žiūrovo teatre Kaune.
- 1958 m. pradėjusi kūrybinį kelią Kauno jaunojo žiūrovo teatre, pasak jūsų šviesaus atminimo sutuoktinio ir tuomečio kolegos Antano Žeko, „temperamentingai ir žaviai straksėdama“ spektaklyje „Strakaliukas ir Makaliukas“, 1959-1962 m. Kauno valstybiniame dramos teatre sukūrėte bemaž kelias dešimtis vaidmenų. Kokias įsimintiniausias patirtis iš to laikotarpio galėtumėte paminėti?
– Pats „pačiausias“ – komiškas merginos, pravarde Topsikas, vaidmuo spektaklyje „Tolimas kelias“ (rež. A.Galinis, 1960 m. – Red.). Turėjau vaidinti meniškos prigimties jauną merginą, mokančią groti gitara, kurios dainelių ilgai nepamiršo tuomečiai dramos teatro žiūrovai. „Esu aš Topsikas mįslingas, man skauda iltinius dantis...“ - niūniuodavo gatvėje mane susitikę teatro gerbėjai.
Šio spektaklio premjera įsimintina ir dėl išskirtinio įvykio asmeniniame gyvenime – tądien Kauno rotušėje įvyko mūsų sutuoktuvės su Antanu (A.Žekas – šviesaus atminimo Kauno dramos teatro aktorius, poetas, dramaturgas. - Red.). Po santuokos – tiesiai į premjerą, o tada, žinoma, banketas. (Juokiasi.)
– Nors tuometis Kauno dramos teatro meno vadovas ir režisierius Henrikas Vancevičius žavėjosi jūsų vaidyba ir pripažino, jog „tai Dievo dovana“, dėl lemtingai susiklosčiusių aplinkybių 1964 m. atsidūrėte lėlių teatre ir nesiskiriate su lėlėmis iki šiol.
– Taip jau yra, kad gyvenime nuolatos tai kopiu į kalną, tai krintu į bedugnę. Iš tiesų buvo labai sunku ir skaudu palikti dramos teatrą, o ir lėlių teatro įkūrėjas Stasys Ratkevičius, į kurį kreipiausi dėl darbo, jau buvo suformavęs kolektyvą, papildomų aktorių jam nelabai reikėjo, bet geraširdė S.Ratkevičiaus žmona Valerija, su kuria kartu teko vaidinti dramos teatre, tarstelėjo užtariamąjį žodį: „Stasiau, gabi mergaitė, priimk!“
Manau, kad S.Ratkevičiaus nenuvyliau – visuomet dantimis kimbu į darbą. Po 10 darbo metų perkandau lėlių valdymą ir pajutau malonumą vaidinti lėlių teatre. Nors su kolegomis esame ne kartą svarstę, kad čia daug lemia ir įgimti dalykai.
– Esate ne vieno festivalio laureate, jūsų darbai pastebėti pagyromis nesišvaistančių teatro kritikų. Kokie vaidmenys Jjms pačiai buvo ir tebėra įsimintiniausi, ryškiausi, brangiausi?
– Įspūdingiausias teatro spektaklis man tebėra S.Ratkevičiaus ir Vitalijaus Mazūro darbas „Eglė žalčių karalienė“. Mano vaidmuo (E.Žekienė vaidino Eglės ir Žilvino sūnų Uosį. – Red.) nebuvo išskirtinis, tačiau pats vaidinimas buvo aukšto meninio lygio, nepaprastai įtaigiai skambėjo Eduardo Balsio muzika. 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje „Eglė“ įvertinta kaip geriausias nacionalinis spektaklis.
Vienas mieliausių vaidmenų – Zuikis Saša iš „Zuikių mokyklos“ (rež. S.Ratkevičius, dail. V.Mazūras. – Red.). Išdykęs, nepasėda, savo emocijas reiškiantis įvairiais garsais ir sukeliantis juoko bangą tarp žiūrovų. Už šį vaidmenį 1968 m. II Baltijos šalių lėlių teatrų festivalyje buvau apdovanota radijo aparatu VEF.
Kurdama Aliošos vaidmenį spektaklyje „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (rež. L.Lankauskaitė, dail. N.Poliakova, skulpt.N. Petrova. – Red.) mėgavausi nepaprastai profesionaliu ir precizišku kūrybinės komandos požiūriu į darbą. Alioša – vienas subtiliausių ir dramatiškiausių mano vaidmenų.
Tebemyliu ir savo pirmųjų spektaklių „aktores“ – dviveidę Raganą Kloansą ir tikromis ašaromis mokančia verkti jos dukrą Buboasą (iš spektaklio „Deimantinė rasa“, rež. S.Ratkevičius, 1963 m. – Red.). Jos tebelinksmina per vaikus edukacines pratybas. Su jomis galiu parodyti žiūrovams mažus scenos stebuklus.
– „Peliuko Mufo vaidmuo rumunų autoriaus A.Popesku pjeselėje „Spindulėlis“ tapo ir aktorės Elenos Žekienės kūrybiniu laimėjimu, ir mano sumanytu savęs, kaip režisieriaus, patikrinimu“, – atsiminimuose rašė lėlių teatro įkūrėjas ir režisierius S.Ratkevičius. Spektaklis, vertas pasididžiavimo, sulaukė ir apdovanojimų, ir gausių kritikų liaupsių. Ką „Peliukas“ reiškia jums?
– Kūrybinis šio pastatymo procesas buvo nelengvas – ilgai ieškojome tinkamo balso atspalvio Peliukui Mufui . Galiausiai man pavyko įrodyti, kad Peliukas – tai ne moteris ir ne vyras, bet bręstantis paauglys, specifiniu balso tembru išreiškiantis ir tam tikrą poziciją.
Mufas man labai brangus, aš juo tebegyvenu, jis žiūri į mane savo apvaliomis akutėmis muziejuje ir lydi mane iki šiol. Kuriant edukacinį spektaklį „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“, režisierei Gintarei Radvilavičiūtei užsiminiau apie savo mylimą personažą ir jam atiteko pagrindinis – Režisieriaus – vaidmuo.
– Labiausiai nemėgdavau lyrinių, „ašaringų“ vaidmenų. Jie – ne mano būdui. Tiesa, prisimenu vieną nepavykusį vaidmenį. Teko vaidinti Pelėdą S.Ratkevičiaus spektaklyje „Laikrodis su gegute“, o aš nebuvau mačiusi gyvos pelėdos, nežinojau, kaip ji turėtų ūkauti. Paslapčiomis laukiau, kada šis spektaklis dings iš teatro repertuaro. (Juokiasi.)
– Kelis pastaruosius dešimtmečius esate Lėlių muziejaus vedėja, vedate edukacines pratybas, rengiate išvažiuojamąsias parodas. Papasakokite plačiau apie savo muziejinę, edukacinę veiklą.
– Po trumpos pauzės teatre pradėjau dirbti Lėlių muziejuje. O man ir čia reikėjo veiklos – savigarba neleido sėdėti rankų sudėjus, todėl kūriau ir rengiau edukacines valandėles, „namų teatro“ pratybas šeimoms, ekskursijas vaikams ir suaugusiesiems, išvažiuojamąsias lėlių parodas.
Nuo 2006 m. su šviesaus atminimo kolege Ramute Kabelkaite, o šiuo metu – su aktore Jolita Ross esame surengusios 28 parodas įvairiuose Lietuvos regionuose. Dabar drauge vežame ir edukacinį spektaklį „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“ (rež. G.Radvilavičiūtė), supažindinantį vaikus su lėlių teatro spektaklio kūrimu. Per išvykas sulaukiame širdį džiuginančių ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų atsiliepimų.
– Ateinančių metų gegužę Kauno lėlių teatras minės 60–ąją jubiliejinę sukaktį. Ko palinkėtumėte teatro bendruomenei?
– Norėčiau palinkėti, kad spektaklių lėlės gyventų garbingą savo gyvenimą, o ne būtų banketinės salės puošmena, kad aktoriai ir režisieriai nenuleistų vėliavos ir turėtų aiškų tikslą, kryptingai vedantį į priekį.
* * *
Jubiliejaus proga – šviesaus atminimo gyvenimo bendrakeleivio Antano ir kolegų atsiminimai apie Eleną E.Židonytę–Žekienę.
„Ji emocionaliai racionali, konkretaus žemiško mąstymo, savo kūryboje visada remiasi logiškai įtikinama tiesa. Vienąkart užsibrėžusi siekiamybę, vėliau visomis išgalėmis stengiasi įprasminti savo kūrybines paieškas, tarsi tasai apynėlis kibiai įsitverdama kiekvieno kelyje pasitaikančios atramos.“ (Elenos vyras a.a. Antanas Žekas)
„Po gastrolių Lotynų Amerikoje (1974 m. teatras keletą mėnesių gastroliavo Lotynų Amerikoje. – Red.) Elena grįžo nusipirkusi pritrenkiamus batus – pas mus tokių su žiburiu nebūtum radęs! Baisiai jai tų batų pavydėjau... Galvojau: „Jeigu aš tuos batus turėčiau, va tada tai būčiau gražiausia visame Kaune“, – kvatodama atsiminimais dalijosi Elenos kolegė aktorė Lucija Zorūbaitė. – O jeigu rimtai – pasiutusi moteris Elena buvo, tikra ugnis. Linkiu jai tos ugnies neprarast!“
„Apie Eleną buvau girdėjusi dar jos nepažinodama – aktorius Vytautas Paukštė, Antano (E.Žekienės vyras. – Red.) bendrakursis ir kolega, pranešė: „Žekas veda labai talentingą jauną aktorę!“ Tais metais Elena atėjo dirbti pas mus į teatrą. Kartu vaidinome daugelyje spektaklių. Elena išsiskyrė darbštumu, noru pirmauti, o tam reikėjo įdėti daug darbo.“ (Aktorė Regina Čeponienė)
„Pradėjusi dirbti teatre, pastebėjau Elės labai rimtą, kūrybišką požiūrį į darbą. Arčiau susipažinusi įsitikinau, kad kolegė viską daro maksimaliai išradingai: ir teatre, ir buityje. Ši jos savybė mane žavėjo ir žavi. Tai priverčia kitus pasistengti.“ (Aktorė Aldona Naciuvienė)
