Vudženo ir jo festivalio legenda jau paskleista Lietuvoje, nes lietuvių teatro 2015 m. čia būta su Yanos Ross „Chaosu“ iš Lietuvis nacionalinio dramos teatro (LNDT). Taigi: Vudženas – daugiau nei 1300 metų gyvuojantis miestas ant vandens, jis vadinamas kinų Venecija. Festivalis padaro Vudženą kinų Avinjonu. Vaidinti suvažiuoja trupės iš kelių šalių, žiūrėti – sako, kad iš visos Kinijos. Tebūnie ta legenda, kažką iš jos pajusime patys.
...
OKT skrydis patogiu laiku: vidury dienos į Kopenhagą, vakarop – Šanchajaus link. 10 valandų naktį lėktuve. 2 valandos autobusu į Vudženą. Dauguma grupės vaidins Kinijoje ketvirtą kartą. Kai eini su jais per oro uostą, atrodo, kad tai tas pats nesibaigiantis skrydis, prasidėjęs prieš keliolika metų. Taip ir yra.
Aną kartą kartu skridom su jų „Hamletu“ į tikrą Veneciją. Čia irgi kanalai, gondolos, tilteliai. Toks tik senamiestis, apjuostas sienos. Gatvės siaurutės, žmonių tiršta. Festivalio ženklai visur, pradedant plakatais ant senamiesčio sienos ties vartais. Daug tų sienų su plakatais.
Pagrindinė gatvė ar takas – tarytum viso pasaulio ir visų laikų garsiausių dramaturgų ir režisierių garbės alėja. Jų veidai plevėsuoja ant siaurų vėliavų, jų žvilgsniai veria, persekioja. Brookas, Shaw, Craigas, Goldonis, Moliere, Stanislavskis, Marlowe, Genet, Vilaras... Taip, ir Čechovas, kurį OKT vaidins, ir Gorkis, ir Beckettas, ir Shakespeare´as. Visi čia.
...
Papietausim bet kur? Juk turistų vieta. Bet visur staliukai tušti. Are you open? Martynas Nedzinskas kartoja klausimą. Kur užeinam, personalas maloniai šypso ir gūžčioja, skėsčioja. Martynas per anglų-kinų vertimo programėlę vis klausia to paties: are you open? Can we eat? Ne. „Kažkokia kinų siesta“, o mes mirštam badu po lėktuvo pusryčių.
Ten, kur buvo open, būrėme, ką užsisakyti. Pataikėm. Kai žmonės ketvirtą kartą Kinijoje, jie jau išmokę tam tikrų ženklų. O tie, kurie mums tai gamino, nesuprasdami mūsų žodžių, ėjo prie mūsų stalo vienas po kito ir žiūrėjo, kaip mes valgom ir kaip mums skanu.
...
Festivalio programa suskirstyta į penkias dalis. Klasika nauju žvilgsniu. OKT „Žuvėdra“ ir R.Tumino „Oneginas“ ten. Dar yra Moterų požiūriai, Multimedijos produkcijos, Fizinis teatras, Nauji balsai – į juos atvyksta Y.Ross „Mūsų klasė“ iš LNDT. Bilietai išpirkti. Į triskart vaidinamą „Žuvėdrą“ su Audra Žukaityte, OKT užsienio gastrolių vadybininke, vieną kartą įsisprausim. Bilietus pirkom. Mums rado bilietų ir vienam kinų teatro vaidinimui. Daugiau niekur. Į pačią „Žuvėdrą“ kinai išpirko bilietus per porą valandų – tai festivalio vadovų žinia.
Seksizmo diskutantai čia turėtų apsčiai užsiėmimų. Festivaliui vadovauja Tian Quinxin, Kinijos nacionalinio teatro režisierė, Šanchajaus teatro akademijos profesorė. Programa moters rankose, o teatro moterų kūryba – atskiroje festivalio rubrikoje, kaip rezervate. Viena iš festivalio dialogų temų – “Literatūra, teatras ir moterys”. Garbės alėjoje ant vėliavų plevėsuoja vyrų atvaizdai. Tarp visų laikų teatro talentų – tik dvi moterys, režisierė Ariane Mnouchkine ir dramaturgė Elfriede Jelinek.
Žinoma, malonu būtų ten matyti ir Žemaitę, ir Tamulevičiūtę (sąrašą tęskite). O kaip vadinasi mažų tautų talentų ignoravimas tokioje pasaulio teatrų fiestoje? Juk turėtume ką pasiūlyti greta Stanislavskio, Mejerholdo, Liubimovo, Lawrence´o, Brooko.
...
Teatras, kuriame OKT vaidina „Žuvėdrą“, vadinasi Poetry Square. Tikra poezijos aikštė – be stogo, užtat su sienom. Be užkulisių, be grimo kambarių. Plotai, skersvėjai – juk tai kiemas. Prašmatnus kiemas, ne teatras. Nuo to senovinio tvarto, kuris dabar virtęs „Žuvėdros“ bendru grimo ir polsio kambariu, ant kiemo akmeninio grindinio priklijuotos juostelės su užrašu „Į sceną“. Nes atstumas – per porą kiemų. Ir tamsu. Ir oras atšalo, nors šiaip Vudžene nereikia striukių, kadangi šiluma siekia apie 20 laipsnių, tik vakarai šaltesni, o artistai vaidina visai naktį kiaurai perpučiamoje scenoje. Ir spektaklio veiksmas vyksta vasarą.
Surepetuota ilgoje ir ankštoje OKT studijoje, „Žuvėdra“ jau tiek keliauja, kad aktoriai moka prisitaikyti ir kamerinėse, ir didelėse salėse, ir net antiteatriniuose Lietuvos kultūrnamiuose. Šįkart jie vaidina trims šimtams jaunų žiūrovų, sutūpusių ant laiptų – tai toks amfiteatras, kuriame išdėliojamos pagalvėlės. Kadangi „Žuvėdra“ prasideda Kostios Trepliovo spektaklio laukimu, o labiausiai tas rūpi jį beviltiškai mylinčiai Mašai, Rasa Samuolytė-Maša veikia kaip kokia vadybininkė: ji net nulipa į salę ir priešais besirenkančią kinų jaunuomenę defiliuoja su užrašu „Netriukšmauti. Nevalgyti. Nefotografuoti“, perėmusi plakatą iš tikro tvarkdario. O tvarkdarių Kinijoje būna be skaičiaus, vien žiūrovų įleidimu rūpinasi aštuoniese.
...
Nedzinsko Kostia nepaprastai jautrus, kaip be odos. Nelės Savičenko Arkadina, jo motina – vien šarvas, kad tik niekas nepasikėsintų į jos, garsos artistės ir žavingos moters, statusą. Jos statuso papuošalą beletristą Trigoriną Darius Gumauskas vaidina kaip kokį populiariųjų žurnalų personažą – mistiškas Menininkas, jis toks neprieinamas, tyli ir pozuoja arba sekliai „atvirauja“.
Agnieškos Ravdo Nina Zarečnaja springsta iš meilės šitam mitui, burbului, o pati juk yra nepalyginamai talentingesnė, skaudžiau jaučia, lengviau sutrypiama, kaip ir Kostia Trepliovas, kurio literatūra artimiesiems yra tuščias garsas, kažkoks gėdingas nepatogumas. O.Koršunovas per Niną ir Kostią gina jaunus menininkus ir tai, ką jie suteikia kūrybai, teatrui – juk ne tik naujas formas, bet pačią gyvybę, kurią Arkadinos ir Trigorinai tik imituoja.
Aktoriai vaidina taip, kad jaunučiai kinai „ima“ spektaklį nuo pirmų replikų – o buvo jaudulio, kad žiūrovai bus užimti tik titrų skaitymu. Tarp scenos ir salės vyksta dialogas, suokalbis, trupė tai jaučia. Ir ne dėl to, kad porą replikų aktoriai ištaria kiniškai ar angliškai. Jausmai ir santykiai atpažįstami, situacijos patirtos, o suvaidinta taip grakščiai ir lengvai, lyg niekur nieko. Nors mes suprantam, kad lengvai scenoje nebūna nieko, ypač kai aktoriai šitoje A.Čechovo komedijoje verkia tikrom ašarom.
...
Viena kiniškų replikų buvo Giedriaus Savicko vaidinamo mokytojo klausimas „Kiek?!“. Giedrius prieš vaidinimą angliškai pasiteiravo kinės asistentės, kaip kiniškai skamba „Kiek?“, t.y. „How much?“ Ko kiek? Na, tarkim, pinigų – „How much money?“ Kaip tai pasakyti kiniškai? Vietoj vertimo mergaitė dorai atsakė, kad ji savanorė ir už savo darbą negauna nieko. Tai virto to vakaro anekdotu – kaip Giedriukas bandė sužinoti, kiek, o ji jam atsakė, kad... Bet Giedrius vis dėlto sužinojo ir išmoko kinišką „How much?“. Ir visus tris vakarus sakys.
Atrodo, po jautraus žiūrėjimo turėtų kilti aplodismentų audros. Bet plojimai tokie kuklučiai, skystučiai, nors ir netyla, ir aktoriai lenkiasi tris kartus. Darius Meškauskas po to paaiškino šitą specifinį Kinijos reiškinį: žiūrovų rankos užimtos telefonais, visi fotografuoja, filmuoja, čia pat siunčia vaizdus į eterį ir tiesiog neturi kuo ploti. Sako, po „Hamleto“ turo, kai suvaidino kinams kelioliktą kartą, artistai nutarė parodyti publikai ją pačią – nusilenkę visi išsitiesė su telefonais ir filmavo auditoriją. Ir sako, kad publika susigėdo.
Kovą jie grįš į Kiniją visam mėnesiui, vaidins „Žuvėdrą“ keliuose miestuose. Žavės? Gėdins? Virkdys? Bendraus.
