Aktorius Kirilas Glušajevas apsinuogino: „Gyvenimas yra nuostabus, jei patiri penkias būsenas“

Jau 9-ąjį sezoną pradedantis teatras „Kitas kampas“ ir K. Glušajevas kviečia būti smalsiems ir jungtis prie jų kuriamos sistemos.

- Kaip įsitraukėte į improvizaciją? – paklausėme aktoriaus. 

- Įtraukė smalsumas. Studijuodamas režisūrą kartą užsukau į aktoriams skirtą improvizacijos paskaitą pas Andrių Žebrauską ir kartą pabandęs, susidomėjau šiuo žanru, tapau nuolatiniu paskaitų lankytoju. 

Improvizacija iš karto man pasirodė neįprastas, tačiau ir labai artimas menas. Grupiniai užsiėmimai su kitais aktoriais netrukus peraugo į teatrą „Kitas kampas“, kurio dalis esu iki dabar. Iki šiol manau, kad smalsumas būdingas improvizuotojams, nes niekada nežinome, kas mūsų laukia po minutės, o į priekį veda naujų potyrių troškimas. Dėl to smalsūs žmonės lipa į kalnus, neria į giliausius vandenynus ar skraido. 

-Taip, jau vaikystėje daug žaidžiau ir kūriau. Kai buvau mažas, teko nemažai sirgti, ir kūryba tapdavo išsigelbėjimu, padėdavo greičiau pasveikti, padėjo daug ko išmokti. Prisimenu,  bandydavau suvaidinti tai, ką perskaitydavau.

Įsivaizduodavau, kad esu piratų laive ir sergu dėl to, kad buvau sužeistas per susirėmimą su kitais piratais, o dabar turiu atsigauti bei ruoštis kitam laivo užgrobimui. Mano vaizduotė visada buvo laki. 

- Manau, kad esame pakankamai sąmoningi ir jau įvaldę improvizaciją kaip techniką, metodologiją, kūrybos įrankį. Esame taške, iš kurio galime judėti toliau ir taikyti improvizaciją kur kas plačiau nei iki šiol. 

Daug vilčių dedame į jaunus žmones, prisijungusius prie teatro praėjusiais metais. Jie turi labai daug kūrybinio potencialo ir noro mokytis. Tad ateityje nepamiršdami smagių ir publikos pamėgtų spektaklių „Gera humoro dozė“,

„Durys“ ir „Improvizacijos kovos“ mes galėsime nerti į didesnio mastelio kūrybinius nuotykius. Galbūt improvizacija taps pagalbiniu įrankiu kurti pjeses ar leistis į tiriamuosius darbus. Žinant, kaip naudotis šiuo įrankiu – galimybių daug. 

- Improvizacija, kurią mes išpažįstame, nėra tik išbėgimas į sceną ir kvailiojimas. Tai visų pirma - labai aiški, savo metodologiją turinti sistema, sukurta aktoriaus, dramaturgo ir režisieriaus Keitho Johnstono. 

Mūsų požiūriu, kiekvienas žiūrovas ir improvizuotojas yra sistema, kurią sudaro širdis, protas ir kūnas (suvalgo saldainį - aut. past.). Tačiau kai sąveikauja du, trys, keturi, penki ar šimtas žmonių, sistema tampa sudėtingesnė, - žmonės veikia vieni kitus. 

Mes visi esame sistemos dalis ir kviečiame improvizacijos teatre įtakoti vieniems kitus atvirai, sąmoningai ir teigiamai. 

- Improvizacija be žiūrovo yra neįmanoma, todėl jo vaidmuo yra vienas svarbiausių. Improvizacija tuo ir unikali, kad jos neįmanoma pakartoti ir iš anksto paruošti. Galima paruošti savo kūnus ir smegenis, bet neįmanoma paruošti to, kas įvyks ant scenos. 

Jeigu klasikiniame dramos teatre spektaklio turinys iš esmės yra kuriamas atsispiriant nuo teksto, kurį kažkada parašė dramaturgas, o  aktoriai vaidina jau sukurtus personažus, ir scenos veiksmas perteikia kažkada jau įvykusią istoriją, improvizacija veikia visiškai kitaip. 

Pirmiausia, visą ją veikia žiūrovų lūkesčiai. Antra, improvizuotojas kuria personažą remdamasis savo patirtimi, žiniomis bei vaizduote. Trečia, improvizacijos spektaklio dėmesio objektas yra  čia ir dabar tarp improvizuotojo ir žiūrovo užsimezgantis magiškas ryšys. Improvizacijos teatrą mes regime kaip žaidimą, kuris tampa turiniu. 

- Rytuose yra toks bloga linkintis posakis: „Kad tu gyventum permainų laikais“. Mes dažnai permainą suvokiame kaip krizę, bet jeigu aš neklystu kinų kalboje yra hieroglifas, kuris reiškia ir krizę, ir galimybę keistis tuo pačiu metu. Todėl, aš permainas matau kaip galimybę. Be to, nereikia pamiršti, kad permainos yra vienintelis amžinas dalykas šiame gyvenime. Nieko amžino daugiau nėra (trenkia kumščiu į stalą - aut. past.) 

- Improvizacija moko matyti tai, kas su tavimi vyksta, ir paleisti tai, kas jau įvyko – daryti  ir viena, ir kita  lengvai, o jeigu pavyksta - ir su džiaugsmu. 

- Visas gyvenimas yra nuostabus, jeigu patiri penkias būsenas, kurios, manau, yra pačios nuostabiausios. Tai ramybė, meilė, pilnatvė, vidinė bei „draivo“ būsena, kuri labai dažnai juntama improvizuojant. Vienu metu jauti viena, kitu metu – kita. Tai  nuostabiausi dalykai gyvenime.

- Trys atramos bet kokį kūrybos procesą padaro nuostabų. Tai pažinimas, suvokimas ir susitaikymas (entuziastingai suploja rankomis - aut. past.). Kūrybos pagalba stengiesi pažinti tave supantį pasaulį, pažinęs – suprasti ir, jeigu sugebi susitaikyti su juo, o prieš tai ir su savimi, tada gali sakyti, jog, jei ir nesi visiškai laimingas, bent jau viskas atrodo aiškiau. O tada ir erdvės įvykti geriems dalykams yra daugiau. 

- Vienas pagrindinių dalykų yra nusiteikimas dirbti daug ir ilgai. Nežiūrint į tai, kad improvizacija atrodo lengva ir žaisminga, ji reikalauja intensyvių treniruočių, nuolat plėsti akiratį ir dar daug kitų dalykų. Todėl ir sakoma, kad improvizacija yra aukščiausias pilotažas. 

- Su ta savo esybės dalimi, kuri įvairiausiais būdais kviečia regresuoti, būti mažesniam negu esu, leisti sau kažko nepadaryti. Man atrodo, kad tai būdinga daugeliui, yra taip pat  ir mano didžioji kova! (garsiai sušunka - aut. past.).

- Kalbant abstrakčiai, visi žmonės yra valingi, nes turi valią. Tik ne visi ja naudojasi tinkamai, ne visi supranta, kad jie ją turi arba nenori to suprasti. 

Neseniai skaičiau labai įdomų dalyką. Psichiatras Viktoras Franklis rašė apie tai, kad net paranoja sergantys žmonės turi valios nuspręsti, kaip jiems bendrauti su jų įsivaizduojamais persekiotojais: ar nuo jų slapstytis, ar su jais susidraugauti. Lygiai taip pat į savižudybę linkę žmonės tam tikrais momentais sugeba atidėti savižudybę, kai atsiranda kažkas, jų manymu, svarbesnio. 

Vadinasi, visi žmonės turi valią, ir aš ją turiu. Tačiau tam tikrose situacijose galiu būti labai valingas, o kitose -  visiškas bevalis.  

„Gero humoro dozė“ spalio 6 d. Vilniuje;
„Improvizacijos kovos“ spalio 26 d. Kaune;
„Improvizacijos kovos“ lapkričio 7 d. Panevėžyje;