Žonglieriai rimtai juokauja, kad jų pusmetį kurto pasirodymo mintis tokia neaiški, kokia tik gali būti, todėl net patys nežino, ar jis turi prasmę. Nuotaikingame profesionalaus žongliravimo ritmais užburiančiame pasirodyme „All the Fun“ menininkai stengiasi būti priešnuodžiu įkyriai kasdienybės doktrinai, nuolat kartojančiai, jog mums trūksta tik to vienintelio pirkinio, tik to vienintelio daikto, kad atrodytume jaunesni ir jaustumės laimingesni.
Apie meistriškai netobulą pasirodymą kalbamės su pirmą kartą Lietuvoje viešėsiančios trupės nariu Ericu Longequeliu.
– Patys savo darbą „All the Fun“ apibūdinate taip: „Tai yra keistas ir išlaisvinantis žongliravimo ritualas, kuris bando atsakyti į egzistencinius klausimus, naudojant plastikines priemones. Pagrindinė žinutė tokia neaiški, kad net patys nežinome, ar čia išvis yra kokia nors prasmė, ar visa tai tik pokštas, pasakojamas kalba, kurios niekas nesupranta“. Kaip yra iš tiesų – ar savo darbais menininkai nori ką nors pasakyti žiūrovui? Kitaip tariant, apie ką šis spektaklis?
– Nemanau, kad menininkai visada nori ką nors pasakyti savo darbais. Jie gali tiesiog dalytis tuo, kas gražu, arba tuo, kas jiems yra keista. Taip dažnai nutinka su muzika, kuri ne visada turi tam tikrą žinutę ar istoriją.
Manome, kad taip yra ir su žongliravimu – jis gali egzistuoti ir būti reikšmingas be jokio noro ką nors pasakyti. Visas pasirodymas ir yra apie tai: žongliravimas be jokios priežasties ar tikslo, tiesiog paties veiksmo grožis. Parašėme šį tekstą, nes buvome pavargę nuo tų, kurie paaiškina, apie ką šis spektaklis, ką jis reiškia ir pan. Galiausiai auditorija vis tiek pamatys šį pasirodymą, tad jiems gal ir nereikia vadovėlio.
– Ką turite mintyje, sakydami „egzistenciniai klausimai“? Kokie jie?
– Kodėl ten yra dekoracija iš tualetinio popieriaus? Kodėl segime auskarus ir dėvime spalvotus apatinius? Kodėl laidojame žmones ir einame į reivo vakarėlius?
– Kas jus įkvėpė sukurti būtent tokį pasirodymą?
– Davido Lyncho filmas „Kopa“ (angl. „Dune“), Bernardo Stieglerio kalba „Kokia yra meno nauda“ (angl. „What is the use of art“), Jay Gilligano „Žongliravimo evoliucija“ (angl. „The evolution of juggling“), Romeo Castellucci kūrinys „Go Down Moses“, Jiří Kyliánas ir daugelis kitų.
Daugelyje šių kūrinių yra nereikalingas klausimas „kodėl?“: Kodėl kuriame meną? Dėl ko tai darome? Kodėl naudojamės šiais objektais? Kodėl jie būtent tokių formų? Kodėl urviniai žmonės piešė ant uolų? Visada tvyro mintis, kad kas nors per savo kuriamą meną gali tikrinti savo santykį su pasauliu. Taip yra ir dėl žongliravimo.
– Pagrindinė šio pasirodymo žinutė yra neaiški. Kodėl? Ar tiesa, kad net jūs – spektaklio kūrėjai – nežinote, ar šis pasirodymas turi prasmę, ar yra tiesiog pokštas? Kur ta riba tarp „reikšmės“ ir „humoro“?
– Kaip ir tiesa, kad mes tikrai nežinome, apie ką šis spektaklis, nes galiausiai nutariame daryti dalykus, kurie yra smagūs arba keisti, stebinantys, ir ne visada galime atsakyti, kodėl būtent tokie jie mums atrodo. Žinome, kad tai jaučiame, bet nežinome kodėl. Taigi šis pasirodymas sukurtas remiantis būtent tokiu jausmu, ir jei mūsų auditorija yra tokie pat žmonės kaip mes, jie irgi turi pajusti tuos pačius dalykus.
Dar pradedant kurti pasirodymą buvo nuspręsta, kad jis nesieks perteikti jokios žinutės, nes kartais stengiantis tai padaryti kūrinys netenka paslapties.
– Kodėl žongliravimą ir humorą renkatės kaip pagrindinę savo darbų kalbą?
– Jau minėjau mūsų požiūrį dėl bendro spektaklio aprašo, nepaisant to, tekste yra tiesos apie mūsų darbą. Mums patinka žongliravimas ir humoras, ir visiška tiesa, kad mūsų pasirodymai sukasi apie žongliravimą, kuris galiausiai nuveda mus ant scenos.
Žongliruodami perteikiame dalykus, kurie negali būti išreikšti nei žodžiais, nei muzika, nei šokiu. Tad visa tai ir yra žongliravimo esmė – pasakyti dalykus, kurie negali būti išreikšti niekaip kitaip.
– Ar tiesa, kad būdami scenoje artistai turi užsidėti tam tikrą kaukę? Ar jūs ją užsidedate?
– To, ką darome, nepavadinčiau kauke. Visas pasirodymas labiau paremtas veiksmu nei personažais. Čia yra ir choreografijos. Turi pagauti, pašokti, mesti ir t. t. Mes tiesiog turime būti visiškai atsidavę tam, ką darome, ir dažniausiai veiksmai, choreografija, koncentracija turi tiesioginės įtakos mūsų elgesiui. Tai yra tarsi rodiklis, kokie turime būti ant scenos. Tačiau tai nėra kaukė, nes viskas kyla iš vidaus.
– Gal galite palyginti, kokių auditorijos reakcijų susilaukiate skirtingose šalyse, ir pasidalyti, ko tikitės iš mūsų šalies žiūrovų?
– Daug keliaudami tiek su šiuo spektakliu, tiek su ankstesniais pastebėjome, kad žiūrovų reakcijos nedaug susijusios su šalimi, kurioje pristatome savo darbą. Viskas daugiau priklauso nuo konteksto. Jis lemia žmonių lūkesčius, kuriuos pateisiname arba ne, su tuo susijusi ir reakcija.
Taigi žiūrovų reakcijos būna skirtingos: vienokios, kai dalyvaujame avangardo festivalyje, kitokios, kai pasirodome parke, kuriame daugybė šeimų leidžia dieną. Taigi vienintelis dalykas, kurio tikimės iš auditorijos Vilniuje, yra panaikinti jos lūkesčius!
– Spektaklio aprašyme teigiama, kad įžangos monologas visada atliekamas ta kalba, kurioje šalyje pristatote savo darbą. Vadinasi, šį kartą jis skambės lietuviškai?
– Tikrai taip! Ir Bramas, kuris jį atlieka, sunkiai ties tuo dirba. „Naujojo cirko savaitgalio“ organizatoriai jam atsiuntė vertimą ir mp3 įrašą. Manau, kad lietuvių kalba yra sunkiausia, kuria jam teko mokytis šio monologo, tiesa, kartą teko išmokti čekiškai! Kiti pasirodymo tekstai bus atliekami angliškai, nes yra ilgesni ir reikėtų kur kas daugiau laiko išmokti juos lietuviškai.
