Šio neįprasto sumanymo režisierė – menininkė Sonya Schönberger, studijavusi socialinę antropologiją Berlyno laisvajame universitete ir Ciuricho universitete bei eksperimentinį medijų dizainą Berlyno menų universitete. Su jos darbais jau yra susipažinę Vokietijos, Danijos, Amerikos, Kanados, Pakistano ir kitų šalių novatoriškų meninių įspūdžių mėgėjai.
„Vokietukai“ – kūrinys apie skaudžią XX a. antrosios pusės temą – po II pasaulinio karo be artimųjų likusių Rytų Prūsijos vaikų, prieglobsčio ieškojusių gretimose šalyse, likimus. „Vilko vaikais“ vadinamiems žmonėms pastaraisiais metais skiriamas nemažas dėmesys, o Lietuvoje dėmesio sulaukė Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012).
Likus kelioms dienoms iki pirmųjų „Vokietukų“ spektaklių, kalbamės su režisiere Sonya Schönberger.
- Kaip apibūdintumėte savo kūrybinius interesus? Kodėl kalbėti apie „Vilko vaikus“ pasirinkote teatrui artimą formą?
- Esu vizualioji dalininkė, man performansas arba teatras – dar viena priemonė pakalbėti apie man rūpimus klausimus. Tai galėtų būti ir vaizdo instaliacija arba garso kūrinys, bet stipriai jutau, kad šiai temai atskleisti būtinas teatras. Taip galima pasiekti daugiau žmonių – nors šio spektaklio žiūrovų bus nedaug, tačiau į juos kreipsimės visiškai kitokia forma, nei būdinga įprastam teatrui.
- Kokia „Vokietukų“ priešistorė? Ar panašius principus – vieno aktoriaus ir vieno žiūrovo modelį – esate naudojusi anksčiau?
- Šis spektaklis, kurį ruošiamės statyti Lietuvoje, jau „išbandytas“ Berlyne 2014 ir 2015 metais, tačiau ten tekstai buvo visiškai kitokie. Aš pati atlikau didžiulį tyrimą, kuris truko porą metų – dar ir dabar jį tęsiu, susitikinėju su žmonėmis, kurie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą: žydais, kurie buvo priversti išvykti ar kurie išgyveno holokaustą, vokiečiais – moterimis, vaikais, taip pat kariais.
Kalbėdamasi su jais sukaupiau didžiulį archyvą ir pajutau, kad tai teatrinė medžiaga, nes aš pati jau atlieku tam tikrą performatyvų veiksmą: vykstu pas žmones į jų namus, esu su jais akis į akį, mes kalbamės, jie pasakoja savo gyvenimo istorijas. Nesu žurnalistė, tad mano klausimai labai intuityvūs.
Kalbėdamasi ir klausydama supratau, kad šią patirtį norėčiau perteikti žiūrovams tokiu būdu, kurio jie negalėtų išvengti. Atėję į teatrą atsiduriame tam tikroje bendruomenėje, sėdime salėje tarp kelių dešimčių kitų žmonių ir galime likti pasyvūs, taip pat labai kritiški, ypač dokumentinio teatro atveju. O man svarbu, jog žiūrovai būtų aktyvūs, todėl reikėjo jiems sukurti labai nepaprastą situaciją: susitikti vieną aktorių labai asmeniškoje aplinkoje, primenančioje mano pokalbius.
- Ar Jūsų tiriamose ir pasakojamose istorijose yra koks nors asmeniškas akcentas?
- Užaugau su tėvais, bet netoliese gyveno mano seneliai. Mano senelis, kuris mane labai mylėjo, buvo vermachto kareivis. Karo metais jis buvo stipriai sužeistas, vienas jo petys buvo labai sužalotas. Su seneliu praleidau daug laiko, mes buvome labai artimi.
Uždavinėdavau jam įvairiausius nereikšmingus klausimus, tačiau iš tų klausimų nesusidariau jokio supratimo, kas yra karas. Senelis mirė, kai man buvo vienuolika. Jo mirtis man buvo labai svarbus įvykis, tačiau jo dramatizmą suvokiau tik gerokai vėliau. Pradėjau domėtis Antruoju pasauliniu karu pirmiausiai todėl, kad troškau sužinoti, ką patyrė senelis, kokia buvo to meto visuomenė, kodėl išvis galėjo įvykti tai, kas įvyko. Taip aš pradėjau ilgalaikį tyrimą, susipažinau su žurnaliste ir rašytoja Sonya Winterberg, kuri man davė savo knygą „Esame vilko vaikai. Paliktieji Rytprūsiuose“ („Wir sind die Wolfskinder. Verlassen in Ostpreußen“).
Perskaičiau ją ir išgyvenau šoką. Nežinojau jos aprašomų faktų, nes sovietų nuomonė apie Rytų Prūsiją buvo labai prasta – prastesnė nei apie Sileziją ar Pomeraniją. Jie manė, kad tai Prūsija, ir tie, kurie čia gyveno, patys blogiausi, tad reikėjo su jais kovoti. Taip atsirado daugybė tragiškų istorijų: pasimetė tūkstančiai vaikų.
Sonya dažnai lankosi Lietuvoje, susitinka su šiais vaikais, kurie dar likę gyvi. Pajutau, kad privalau imtis „Vokietukų“ temos. Aš pasinaudojau Sonya tekstais. Vis dėlto daug žmonių apie šiuos vaikus dar nežino. Kita vertus, žmonėms būdinga pamiršti. Jaučiu, kad ši tema – tai, kas jungia Lietuvą ir Vokietiją. Po 1990-ųjų jie vis dėlto neišvyko į Vokietiją, nes kai kurių Vokietija ilgą laiką nepripažino kaip vokiečių.
Imdamasi šio darbo, galvoju ne tik apie praeitį, bet ir dabartį – juk kasdien vyksta karas, žūsta žmonės, jie priversti bėgti iš savo gimtųjų vietų, ir dėl šių aplinkybių pasimeta daugybė vaikų. Todėl dirbame su jaunais aktoriais, nes tai – labai bendra tema.
- Trumpai apibendrinkite „Vokietukuose“ pasakojamas istorijas.
- Yra šeši labai skirtingi pasakojimai, juos jungia siaubas, kurį išgyveno jų herojai – du berniukai ir keturios mergaitės. Daugelis šių vaikų išgyveno panašius dalykus: miršta brolis, vėliau – sesuo; paprastai jie priklausė labai didelėms šeimoms, ir palaipsniui neteko visų šeimos narių, liko vieni.
Vienas berniukas pasakoja, kad netekęs artimųjų jis liovėsi mąstyti – nuo tol tik funkcionavo, mėgindamas išgyventi. Jis tarytum išjungė savo smegenis, kaip ir visi vaikai, liovėsi galvoti, nes jei galvotų – tiesiog negalėtų viso to ištverti. Kitas dalykas – kaip integruotis į kitą visuomenę, kuri nėra tavo visuomenė. Išaugęs su kitokiais žmonėmis, kitokioje kalbinėje aplinkoje, kitokiame peizaže, staiga tu kažkokiais būdais privalai integruotis į visiškai kitokią aplinką.
Vienus vaikus priglaudė ūkininkai, kartais jie tiesiog tapdavo vergais. Žinoma, jiems nebuvo leidžiama kalbėti vokiškai, daugelis jų gavo naujus vardus – tai jiems buvo siaubinga, nes jie buvo priversti prisiimti kitą tapatybę. Kai kurie net nežinojo savo gimimo datų, nes buvo per maži. Tad jie gaudavo kažką visiškai naujo, ir jokio kelio atgal nebebuvo.
Klausimo „galbūt aš dar surasiu savo tėvus“ visiškai nebegalėjo kilti. Panašus tapatybės pasikeitimas vyksta ir šiandien, kai žmonės, pavyzdžiui, iš Sirijos, išsilavinę, turėję puikias profesijas, buvę gydytojai, mokytojai, atvyksta į šalį, kurioje tampa nieko vertais: nieko vertas jų išsilavinimas, nes jie nemoka tos šalies kalbos.
O mūsų atveju kalbame apie vaikus, kurie visiškai nepasiruošę atsidurti žiauriame pasaulyje, tačiau kito pasirinkimo neturėjo. Jų istorijos pribloškia žmogaus gebėjimu tiesiog išlikti, tiesiog prasimanyti maisto. Jie nuolat kalba apie maistą, jie nuolat alkani, ir kai kuriems iš tikrųjų pavyko išgyventi, įsitvirtinti naujoje visuomenėje. Tačiau labai daugeliui vaikų nepasisekė. Jie nepritapo nei Lietuvoje, nei vėliau Vokietijoje.
Todėl šį spektaklį kuriu taip pat ir jiems: tai jūsų istorija, ir nepaisant to, kad dabar jūs ko gero esate seni, ligoti, galbūt nuskurdę, jūsų istorija įdomi kitiems žmonėms, jūs jiems rūpite, nes jūs esate aukos. Lietuvoje nepažįstu nė vieno tokio žmogaus asmeniškai, tačiau labai norėčiau, kad bent vienas iš jų suprastų, kad jų likimas rūpi kitiems – ne tik Sonyai, kuri juos kalbino ir pokalbius užrašinėjo.
- Kodėl vis dėlto šias istorijas pasakoja ne asmeniškai „vilko vaikų“ likimus išgyvenę žmonės, bet aktoriai?
- Manau, kad jei vieno žmogaus istoriją pasakoja kitas žmogus, suformuojamas kitas, „dirbtinis“ sluoksnis, kuris gali atverti kažką visiškai naujo. Jei parke istorijas pasakotų tikri „vilko vaikai“, būtų visai kitas sumanymas. Nekalbant jau apie tai, kad jie fiziškai negalėtų pasakoti savo istorijų daugelį kartų.
Man atrodo, kad tas „dirbtinis“ sluoksnis labai svarbus, nes su jo pagalba apibendrinama patirtis – ji perimama iš seno žmogaus ir paverčiama gerokai universalesne, prarandančia konkretų laiko parametrą: ar ši istorija nutiko prieš septyniasdešimt metų? O gal visai neseniai? Tai atveria kitokią erdvę diskusijoms, nei kalbant su vienu senu, emocijoms pasidavusiu žmogumi.
Manau, kad tam tikras atstumas, atsiradęs tarp aktoriaus ir teksto, labai padeda žiūrovui tą tekstą emociškai suvokti. Todėl aktorių prašau pasakoti istorijas, o ne vaidinti. Tai nelengva – pasakyti aktoriui, pripratusiam būti didelėje scenoje, tiesiog atsidurti per pusę metro nuo savo žiūrovo ir visiškai apriboti savo vaidybines ambicijas. Nebus nei grimo, nei kostiumų – aktoriai bus tokie, kokie yra.
- Kokiems žiūrovams skiriate šį spektaklį?
- Šio spektaklio žiūrovu gali būti bet kas. Berlyne spektaklį žiūrėjo nemažai paauglių – po spektaklio jie sakydavo, kad buvo labai įdomu, nes istoriją jiems pasakojo jaunas žmogus. Juk viena, kai apie seniai praėjusius laikus tau su nostalgija pasakoja senelis, ir tu abejoji tais jo prisiminimais, ir visai kas kita, kai apie praeitį išgirstama iš jauno žmogaus, kuriuo tu gali pasitikėti.
Be to, kiekvienas išgirs ir pamatys tik vieną istoriją – tad iš esmės tai šeši spektakliai. Bet tai ir gerai, nes juk nebūtina išgirsti visko, ką patiria kiti: dalyvavimas šiame spektaklyje žiūrovui bus labai asmeniškas potyris, kitoks, nei kad vienoje vietoje susitiktum su šešiais aktoriais ir kiekvieno paklausytum kelias minutes. Po spektaklio žiūrovams rūpės ne pasidalinti bendrais įspūdžiais, bet sužinoti, ką išgirdo kitas. Berlyne buvo žiūrovų, atėjusių į spektaklį kelis kartus – jiems buvo įdomios kitos istorijos.
- Vilniečiams Jūsų darbas gali priminti „Rimini protokol“ braižą – prieš keletą metų čia buvo surengtas jų projektas „Remote Vilnius“.
- Esu mačiusi kelis „Rimini protokol“ spektaklius, viename jų projekte Duisburge esu pernai dalyvavusi, tačiau mano darbo principai kitokie. Galėčiau pasakoti ir apie į Sibirą ištremtus lietuvius, arba lietuvius kareivius, išvežtus kariauti į Afganistaną – galėčiau tęsti ir tęsti, bet šiame spektaklyje kalbame apie vaikus, kurie negalėjo nieko padaryti, kurie tiesiog tapo situacijos aukomis, jie neturėjo aiškaus supratimo apie pasaulį.
Tad man buvo svarbu prisiliesti prie šios temos – tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje, kad tiesiog geriau vienas kitą suprastume. Vieną iš istorijų pasakoja moteris, kuri, kaip ir daugelis, prarado tapatybę: ji ištekėjo už lietuvio, turi du sūnus, bet jie nemoka vokiškai... Ir čia ji nutyla – kaip kad visi nutylame, kai mums atsitinka kažkas labai baisaus...
Labai sunku apie tai papasakoti savo vaikams ir anūkams. O kai prisiruoši apie tai jiems pasakoti, gali būti per vėlu. Prasideda naujas gyvenimo ciklas, ir anūkai gali vėl patekti į tokią pačią situaciją, kurioje buvo atsidūrę jų seneliai. Žmonės iš prigimties nelinkę mokytis iš savo klaidų, mes dažnai nesame pasirengę priimti kitokių nei mes patys. Tai didžiulė problema, su kuria mes šiandien vėl susiduriame.
Nežinau, kaip Lietuvoje, tačiau Vokietijoje yra tokių, kurie imigracijos ir karo pabėgėlių fone kalba apie tai, kad būtina išlaikyti gryną vokiečių kraują. Kaip galima taip kalbėti, praėjus vos septyniasdešimčiai metų po Trečiojo reicho žlugimo?
- Kodėl nusprendėte, kad „Vokietukų“ teatriniai seansai vyks Vingio parke?
- Pirmą kartą į Vilnių atvykau pernai, miesto visai nepažinojau. Apsilankiau keliuose parkuose, ir Vingio parkas man patiko todėl, kad jį lengva pasiekti, jis pakankamai didelis, jame susipynusios gamta ir kultūra, jame tu gali pasiklysti, tačiau netrukus vis tiek surasi kelią. Man reikėjo parko, nes daugelis pasakojamų istorijų susijusios su gamta, pasiklydimu.
- Kodėl tada dirbate tik su šešiais, o ne su šešiasdešimčia aktorių? Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupė gana didelė.
- Geras klausimas. Berlyne dirbau su dešimt aktorių, norėjau, kad jų būtų dvidešimt. Tačiau pinigų užteko tik dešimčiai. Čia aktorių skaičių aptarėme su teatru, nutarėme, kad jų bus šeši. Būtų nuostabu, jei galėčiau dirbti su šešiasdešimčia aktorių – tai būtų mano svajonė, tačiau visa priklauso nuo pinigų.
- Suplanuota aštuoniolika pasivaikščiojimu su „vokietukais“. Kodėl tik tiek? Kokia planuojama pasivaikščiojimo trukmė?
- Nesu tikra, kaip Vilniaus žiūrovai šį spektaklį priims. Jis truks apie keturiasdešimt penkias minutes.
- Vilniuje lankėtės pernai, šiemet turite progą čia pabūti ilgiau, dirbti su mūsų aktoriais, taip pat stebėti mūsų miestą. Kokius įspūdžius išsivešite į Vokietiją?
- Nors vyresnioji Lietuvos karta dar susijusi sovietų okupacijos primesta sistema – elgsena, veiksmais, požiūriu į pasaulį, tačiau akivaizdu, kad esate pasiruošę su visu tuo atsisveikinti, žvelgti į pasaulį kitokiomis akimis, juo labiau kad jaunimas yra labai smalsus ir atviras naujovėms.
Bet mane labai žavi ir jaudina gatvėse vis dar sutinkamos senutės, pardavinėjančios daržoves ar gėles – Vokietijoje to jau nebepamatysi. Taip pat jaučiu, kad Lietuvoje vis dar išlikęs stiprus ryšys tarp kartų, kurį mes esame praradę. Vokietija kur kas labiau kapitalistinė, individualistinė, o čia matyti daugiau rūpesčio vieni kitais, ir man šis svarbus, giluminis žmonių ryšys labai patinka. Viliuosi, kad jis toks ir išliks.
