Nuolat balansuodamas tarp galybės reikalavimų, draudimų apraizgytoje Kuršių nerijoje jis sugebėjo infiltruoti džiazą, tapusį gaivia krašto kultūros dalimi.
„Neatradau amerikų – džiazo festivalius turi beveiki visi garsūs pasaulio kurortai. „Nida Jazz“ ypatingas tuo, kad mes ypač propaguojame sveiką gyvenimo būdą.
Drauge vykstantis didžiausias Baltijos šalyse teniso turnyras, turintis net 220 dalyvių, tapo ir didžiausiu džiazo festivalio rėmėju. Savo areną festivalyje randa ir klausytojų vaikai – jiems įrengiama speciali žaidimų zona, kurią prižiūri parūpintos auklės.
Festivaliu ypač būtų patenkinti ir valdantieji, jeigu jie čia apsilankytų. Nerastų čia nei prisigėrusių, nei apspangusių nuo kvaišalų, nei sudegintų krūmų. Mes tapome gal geriausiais Lietuvoje šiukšlių surinkėjais. Po festivalio ant Urbo kalno nelieka nė popieriuko, o mūsų klausytojai dar ir paraginami paremti Neringos nacionalinį parką savanorišku mokesčiu“, – pasakoja L.Šinkarenka.
Šis, 17-asis, „Nida Jazz“ maratonas buvo skirtas Lietuvos džiazo patriarchui Vladimirui Čekasinui, švenčiančiam 70-metį. Gal ir neatsitiktinai šio festivalio atradimu tapo lietuviai. O labiausiai publiką sužavėjo paties maestro projektas – „Vladimir Chekasin Family Show“, kuriame dalyvavo jo dukros Larisa bei Ana ir kolegos L.Šinkarenka, Gediminas Laurinavičius, Linas Būda, svečias iš Maskvos pianistas Andrejus Razinas.
Tai, ką sukūrė Lietuvos džiazo grandai festivalio atidaryme, kuris vyko naujoje festivalio erdvėje – restorano „Varna“ terasoje, aplink atlikėjus laviruojant padavėjams, lakstant vaikams ir besigrūdant klausytojams, buvo unikalu ir nepakartojama.
Visas savo, kaip beribio improvizuotojo, nenuspėjamo džiazo chuligano, galimybes V.Čekasinas atskleidė ir praėjusio šeštadienio koncerte arenoje ant Urbo kalno. Čia liejosi audringa maestro energija, netrūko publiką prajuokinusių šou elementų ir muzikantų improvizacinių staigmenų.
Jeigu Lietuvoje būtų skelbiamas Metų džiazo atradimas, juo neabejotinai taptų saksofonininko Jano Maksimovičiaus sukurtos grupės „Infiltrators trio“ programa – tai daugiau nei džiazas. Perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, pianistas Dmitrijus Golovanovas ir J.Maksimovičius susitiko tam, kad bet kokie stereotipai, įsivaizdavimas, kas yra modernus džiazas, sudužtų į šipulius.
„Django Lassi Band“ iš Vokietijos – dar kita džiazo muzikos pusė. Grupė, kurios pirmieji koncertai prieš 10 metų vyko kone pogrindyje, draugų vakarėliuose, šiandien laukiama svarbiuose Europos džiazo festivaliuose.
Atlikėjai iš Izraelio, Dramblio Kaulo Kranto, Vokietijos ir JAV grojo muziką, kuri jungia ugningus Balkanų šokius, svingo ekstazę, trykšta bliuzo spalvomis ir laisvo teksto vokalu.
Nidos publika kilo nuo suolų šokti, bet pagailėjo ištrypti Urbo kalno žolę.
Simpatiškiausia festivalio žvaigžde tapo ugningos šukuosenos vokalistė ir smuikininkė, kubietė Yilian Canizares su kolegomis iš Vokietijos, Venesuelos ir Šveicarijos. Ji užaugo Havanoje, 14-os metų laimėjo stipendiją studijuoti Karakase, Venesueloje, kur ją pastebėjo dėstytojas iš Šveicarijos.
Tai pakeitė mergaitės gyvenimą. 2011-aisiais ji laimėjo prestižinio Montrė džiazo festivalio konkursą, o 2015 metais tapo Prancūzijoje Metų atradimu. Yilian klausytojai teigia: aistringo džiazo, klasikos, afrikietiškų ir kubietiškų ritmų derinys, šiurpuliukus keliantis balsas ir pavergiantis smuikas keičia žmogų.
Tą patį kalbėjo ir po baigiamojo festivalio koncerto besiskirstantys sujaudinti žiūrovai, palikdami dabar jau džiazo atradimais ir stebuklais apipintą Urbo kalną. Iki kitų metų.
