Praėjusią savaitę Lietuvos muzikų rėmimo fondas sukvietė menotyrininkus ir muzikus iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Vokietijos į „M.K.Čiurlionio studijų savaitę“ Druskininkuose, tapusią čia rengiamo lietuvių klasikui skirto festivalio neatsiejama dalimi.
Studijų savaitės dalyviai diskutavo ir ypač įdomia M.K.Čiurlionio palikimo rekonstravimo tema.
Paliko daug mįslių
Pasak Kauno technologijos universiteto profesoriaus Dariaus Kučinsko, M.K.Čiurlionio palikimas kelia daugybę problemų. Net 30 procentų išlikusių jo muzikos kūrinių yra neužbaigti ir dar neišleisti.
Juose apstu abejotinų ir sunkiai iššifruojamų vietų, be to, autorius yra palikęs skirtingų savo darbų versijų.
„Menininkas fiksuodavo dingtelėjusias mintis ir palikdavo vėlesniam laikui, bet prie jų taip ir negrįžo. Tai būdinga tiek jo muzikai, tiek tapybai, tiek žodinei kūrybai.
Tačiau daugiausia yra jo nebaigtų fortepijoninių kūrinių. Jų rekonstravimas tapo savotiška laboratorija, kurioje triūsia daug muzikologų ir kompozitorių“, – kalbėjo D.Kučinskas.
Pasaulio kontekste M.K.Čiurlionis šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Dažnas kompozitorius yra palikęs neišplėtotų eskizų, yra žinoma aibė kūrinių, kuriuos užbaigė ne patys autoriai.
Įprasta manyti, jog geriausios – kūrėjų artimiausių bendražygių, mokinių ar bičiulių versijos. Vis dėlto ir jiems perprasti genijus ne visada pavykdavo, kaip yra nutikę ir su M.K.Čiurlioniu.
D.Kučinsko teigimu, praėjusiame amžiuje tapo ypač populiaru muzikologams ir atlikėjams imtis ankstesnių epochų rankraščių rekonstravimo pasitelkus kūrėjų palikimo analizę.
Mūsų dienomis tai jau gali atlikti ir kompiuterinės programos. Pavyzdžiui, amerikietis Davidas Cope’as sukūrė algoritmą, leidžiantį automatiškai apskaičiuoti originalui artimą versiją. Tiesa, lietuviai kol kas tuo nesinaudojo.
„Muzikos rekonstravimas – gyvas, nepabaigiamas procesas. Restauruotojas niekada nepakeis autoriaus – gali tik daugiau ar mažiau prie jo priartėti, pateikti savo interpretaciją“, – aiškino D.Kučinskas.
Pernai vienas prancūzų muzikologas net paskelbė naują Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“ versiją, mat didysis Vienos klasikas pats užbaigė tik dvi nemirtingojo kūrinio dalis.
Tautiečiai išdrąsėjo
„M.K.Čiurlionio muzikos restauracijos atskleidžia tarptautinę praktiką ir liudija mūsų muzikos bendruomenės brandą“, – teigė D.Kučinskas.
Mat pastaraisiais metais lietuviai išdrąsėjo – ėmėsi rekonstruoti ir simfoninius genijaus kūrinius. Buvo visiškai atkurta „Kęstučio“ uvertiūra, Pirmoji simfonija, kurios išliko tik pirmoji dalis klavyre.
2015 metais įvyko dar dvi istorinės premjeros: kompozitorius Giedrius Kuprevičius iš eskizo prikėlė M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Dias irae“, Arvydas Malcys – simfoninę poemą „Pasaulio sukūrimas“.
Genijaus proanūkis pianistas Rokas Zubovas žengė dar toliau – jis Druskininkuose pristatė savo viziją, kaip galėtų skambėti M.K.Čiurlionio opera „Jūratė ir Kastytis“, kurios pėdsakų nėra išlikę.
Pianisto sukonstruotus, A.Malcio orkestruotus tris epizodus įrašė Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
Kompozitoriaus troškimas sukurti operą liko užfiksuotas tik jo laiškuose mylimai Sofijai, kurią jis ragino imtis operos libreto, aptarinėjo su ja operos įvaizdžius bei muziką.
„Jūratė“. Neturi supratimo, kaip ją myliu ir nuolat apie ją galvoju. Jau turiu net truputį muzikos, bet nė už ką tau nepaskambinčiau, nes baisiai droviuosi“, – rašė M.K.Čiurlionis viename 1908 metų laiškų.
Tų pačių metų pabaigoje jis atviravo Sofijai iš Peterburgo: „Vakar apie penkias valandas kūriau „Jūratę“. Žinai kur? Serpuchovo gatvėje, lietuvių salėje.
Nusipirkau žvakę (buvo bjauri pilka diena) ir, užsidaręs pats vienas dideliame kambaryje, vienui vienas su Jūrate, skendau jūros gelmėse ir vaikštinėjau prie pat gintaro rūmų ir kalbėjausi su Jūrate, kuri taip baisiai yra panaši į Tave, kad, užuot sakęs jai – Karaliene, sakiau – Zose, Zosele.
Ir buvo baisiai gera, tiktai gaila, kad beveik nieko neužrašiau iš to, kas improvizavosi, o šiandie, netgi vakar, jau nieko neatsiminiau.“
Užuominų ieškojo laiškuose
R.Zubovas ėmėsi garsais įkūnyti jo protėvio vizijas, pakviestas britų režisieriaus Roberto Mullano tapti filmo „Laiškai Sofijai“ muzikos konsultantu.
Kadangi filmo pagrindinė siužetinė linija – Čiurlionių kuriama opera, jis ėmė ieškoti jos atspindžių kompozitoriaus kūryboje ir aptiko viename laiške svarbią nuorodą.
„Kai tik pradėjau vaizduotis (operos) muziką, nuo pat pradžių man įstrigo melodija, nuo kurios jokiu būdu negaliu atitrūkti, – „Šlama vilneliai, miegok, miegok, saldų sapnelį sapnuok, sapnuok“. Kas toliau eina, turi būti susieta tam tikru būdu“, – rašė kompozitorius Sofijai.
Tad ir R.Zubovas toliau ieškojo su „Vilnelių“ tema susijusių to laikotarpio preliudų ir panaudojo juos „Jūros gelmės“ paveikslui bei epizodui „Dievų rūstybė“.
Deja, filmo „Laiškai Sofijai“ muzikos konsultantui tapus pagrindinio vaidmens atlikėju, jo sumanytas garso takelis režisieriui tapo nebereikalingas.
Jis taip ir liko nepanaudotas, kaip ir paties Roko fortepijoninė meditacija „Šlama vilneliai“ tema. Druskininkuose ši M.K.Čiurlionio dvasia alsuojanti muzika nuskambėjo pirmąkart iš įrašo.
Kodėl M.K.Čiurlionis, tiek daug svajojęs apie operą, nepaliko jokių jos pėdsakų? Juk jis rašė netgi taip: „Kai pagalvoju, kad tie mūsiškiai tokie vargšai ir nieko neturi, tai man gaila, kad ir šis darbas juos aplenks.
O juk tu ir aš norime jiems ką nors duoti. Noriu, kad tai galima būtų atlikti netgi Varšuvoje, o laikui atėjus, – ir Vilniuje.“
R.Zubovui atrodo, kad tuo metu M.K.Čiurlioniui kur kas labiau sekėsi prisistatyti kaip tapytojui, dėl to jis dėjo daug pastangų prasimušti kaip dailininkas.
Muzikas laukė palankesnio meto. „33 metų žmogus dar netvarko savo kūrybos palikimo galvodamas apie mirtį.
Jis tik apmeta eskizus, ketindamas ateityje prie jų sugrįžti“, – svarstė pianistas.
Gerbėjų gretos gausėja
R.Zubovo paskatinti „M.K.Čiurlionio studijų savaitėje“ ir džiazo muzikantai – Dmitrijus Golovanovas bei Janas Maksimovičius – bandė scenoje plėtoti neužbaigtas M.K.Čiurlionio idėjas. O italų pianistas Daniele Buccio supažindino kompozitoriaus gerbėjus su pluoštu neužbaigtų kompozitoriaus preliudų, kuriuos skambino iš rankraščių. Jie atliekami labai retai.
37 metų italas atrado M.K.Čiurlionį dar paauglystėje, atsitiktinai nusipirkęs Mūzos Rubackytės albumą su klasiko kūriniais. Vėliau dėl lemtingų aplinkybių pianistas vis labiau artėjo prie jį sužavėjusio kūrėjo – Druskininkuose M.K.Čiurlionį jis grojo jau trečią kartą ir tikisi grįžti prie jo vis dažniau.
M.K.Čiurlionio kūrybos laukas kasmet pritraukia į Muzikų rėmimo fondo festivalį Druskininkuose naujų ryškių veidų, įkvepia netikėtų įžvalgų ir įžiebia karštas diskusijas.
„Reikia tikėtis, kad kada nors turėsime išsamų vaizdą, koks buvo M.K.Čiurlionis“, – vylėsi genijaus kūrybos tyrinėtojas D.Kučinskas. Tačiau kol kas tuo sunku patikėti. M.K.Čiurlionis – neaprėpiamas.
